Ispanijos Kosta Bravos pakrantėje įsikūręs Loret de Maro miestelis naktį nušviestas raudonų ir mėlynų neono iškabų. Barams ir restoranams paryčiui užsidarius jis tampa pilkas it betonas. Tada pasirodo eskadronai valytojų su mašinomis bei vandens žarnomis ir nuplauna nuo šaligatvių praėjusios nakties linksmybių pėdsakus.
Mokslo metams artėjant į pabaigą šie jaunuoliai tik ir girdėjo iš savo mokytojų: jūs esate elitas, savo šalies grietinėlė. Tačiau atvykę į Loret de Marą jie nori bent kuriam laikui tai pamiršti.
Tuo metu abiturientai jau būna savo lovose viešbučiuose. Jie atsikels ne anksčiau kaip antrą valandą po pietų ir patrauks tiesiai prie sangrijos statinių. O tų, kurie pabus anksčiau, viešbučių baruose laukia alus ir citrininė degtinė. Šiame miestelyje nėra jokių apribojimų. Štai dėl ko mokyklas baigę jaunuoliai čia ir atvyko.
Užsimiršimas prieš naują gyvenimą
Mokslo metams artėjant į pabaigą šie jaunuoliai tik ir girdėjo iš savo mokytojų: jūs esate elitas, savo šalies grietinėlė. Tačiau atvykę į Loret de Marą jie nori bent kuriam laikui tai pamiršti. Ko jie tikrai nepamiršta, tai iš anksto užsisakyti didelį kiekį alkoholio į viešbutį, nes taip atsieina pigiau. Po baigiamųjų egzaminų į Kosta Bravą autobusais patraukia maždaug 35 tūkst. Vokietijos abiturientų: būsimi šalies inžinieriai, dantistai, policininkai.
Loret de Maras - tarsi koks abiturientų prekybos centras. Kiekvieną vasarą penkias ar šešias savaites vienintelė miestelio paskirtis būna atitolinti sudėtingą gyvenimą, kuris laukia baigus mokyklą. O pirmi žingsniai į laisvę veda tiesiai prie sangrijos statinių. Už visa tai atsakingas 33 metų Olli, dirbantis abiturientų ekskursijas organizuojančioje firmoje. Jis neieško žodžio kišenėje, su visais sutaria ir yra vakarėlio dvasia. Kai šeštadieniais ir antradieniais į miestelį įvairuoja autobusai, vežini tūkstančiais moksleivių iš Berlyno ir Miuncheno, Kelno ir Leipcigo, jis įlipa į kiekvieną ir paskelbia jaunuoliams savo atostogų šūkį: „Čia mes nešvenčiame, mes čia eskaluojame!" „Eskaluoti" yra vienas mėgstamiausių Olli žodžių.
Įvaizdis pašlijo
Pilni autobusai ką tik mokyklas baigusių jaunuolių rieda ne tik į Ispaniją, bet ir į Italiją, Kroatiją, Vengriją, Bulgariją. Dažniausiai jie suka į panašius linksmybių kurortus kaip Loret de Maras, kur net apsvaigę aštuoniolikmečiai negali pridaryti daug netvarkos ar žalos, nes visas miestelis pastatytas iš betono, kuris lengvai nuplaunamas ir yra toks pigus, kad už nedidelę kainą galima pakeisti tai, kas sugadinta.
38 tūkst. gyventojų, 199 restoranus, 93 viešbučius ir 42 diskotekas turintis Loret de Maras laukia svečių, tačiau pastaruoju metu vietos politikai jau susirūpino kurorto įvaizdžiu, kurį sugadino siautėjančios ordos ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Prancūzijos, Rusijos, Anglijos, Olandijos, Italijos. Miestelis jau persisotino nevaržomų linksmybių. Vakarais pagrindinėje gatvėje, kur ūžia naktiniai klubai ir barai, išsirikiuoja lazdomis ginkluoti policininkai, tačiau jie negali nustatyti saiko ribos ar apsaugoti nuo nelaimės. Gegužės pabaigoje dvidešimtmetis studentas iš Osnabriuko, naktį išėjęs iš diskotekos, nukrito nuo krantinės. Praeivis rado jo kūną po savaitės.
Saulei krypstant vakarop visa abiturientų klasė drybso ant smėlio, aplink voliojasi sulankstytos alaus skardinės.
Loret de Maro policijos viršininkas sako: „Pasiklausius, ką siūlo kelionių organizatoriai, galima pamanyti, kad tai vien seksas ir alkoholis. Jaunimas mano, kad čia galima daryti, ką tik nori."
Linksmybės neša pinigus
Saulei krypstant vakarop visa abiturientų klasė drybso ant smėlio, aplink voliojasi sulankstytos alaus skardinės. Už 300 metrų kitos mokyklos abiturientai miega po praėjusios nakties linksmybių šalia šiukšlių dėžių. Vakare atsipeikėję jie šluoja iš metalinių viešbučio dubenų makaronus ir kroketus. Netrukus viešbučių balkonuose ir terasose, mažose įrengtose scenose vėl prasidės naktinis gyvenimas: vienos grupės paaugliai sveikins kitą grupę iškėlę alaus skardines ar vyno dėžutes. Vėliau pasirodys vadovas ir visi patrauks į „Aztek" barą, kuriame laukia „tekilos siautulys", kaip sako Olli. Ten alkoholis liejasi iš viršaus tiesiai į gerklę.
Baro savininkas – 53 metų Grahamas iš Londono. Miestelyje jis turi dar vieną barą ir mėsainių tinklą. Vyras atvyko į Loret de Marą aštuntajame dešimtmetyje ir yra vienas tų, kurie pavertė mažytį Viduržemio jūros miestelį paauglių nusigėrimo anklavu. Dabar Grahamas skundžiasi, kad diskotekų savininkams atėjo sunkūs laikai, nes savivaldybė kiša savo letenas. „Anksčiau čia galėjai daryti, ką nori. Dabar sunkiau."
Tačiau jis įsitikinęs, jog Loret de Mare ir toliau bus linksminamasi, kad ir ką sakytų policijos vadas bei meras, kad ir kiek naujų potvarkių būtų išleista. Jis nenori atsisakyti pinigų, kuriuos čia palieka paaugliai, ypač dėl to, kad jie atvyksta dar gerokai iki sezono įkarščio.
Miestelis nori ramybės, bet trokšta ir pinigų, tad ekscesai greitai nesibaigs.
