Trakuose vykusiame politikos strategų susitikime dalyvavusi ekspertė taip pat teigė matanti visas prielaidas dar glaudesniam Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimui gynybos srityje.
– Kaip vertinate jūsų parlamento deklaraciją, kad Švedija yra pasirengusi padėti Baltijos šalims užpuolimo atveju? Ar ji kokiu nors būdu yra įgyvendinama praktiškai, ar kariškiai šiuo atžvilgiu atlieka savo planavimą?
– Rezoliucija nurodo, kad Švedija neliks pasyvi, jei bus įvykdytas Europos Sąjungos (ES) ar Šiaurės šalių, įskaitant ir Baltijos šalis, užpuolimas. Manau, šiuo atveju dauguma žmonių galvoja apie Baltijos šalis, kadangi tai regionas, kur agresija yra buvusi. Buvo agresija, kibernetinė ataka prieš Estiją. Švedija padėjo tinkamomis priemonėmis.
Valdžia sako, kad tokia pagalba gali būti suteikiama įvairiais būdais. Jie tikrai neatmeta karinės pagalbos, tačiau nori išlaikyti visų mintis nukreiptas į platų spektrą, kadangi grėsmės dabar gali pasireikšti įvairiais būdais. Gali būti karinis užpuolimas, gali būti kibernetinė ataka. Prieš karinį užpuolimą tikriausiai būtų kibernetinė ataka, kadangi tai labai efektyvus būdas nukenksminti šalį.
Pagal mano pačios interpretaciją, tai yra tikrovės kodas. Švedija yra susijusi su saugumu jos kaimynystėje ir jei kas nors nutiktų kuriai nors iš Baltijos šalių, tai būtų grėsmė ir Švedijai. Tai buvo natūralus būdas išreikšti švedišką suvokimą, kad čia visi mes esame drauge, nepaisant to, ar priklausome NATO ir ES. Daugelis žmonių mano, kad pagrindinė karinė pagalba Baltijos šalims ateitų iš NATO, bet, žinoma, tam tikras vaidmuo gali tekti ir Švedijai, ypač ankstyvajame konflikto etape. Valdžia nieko neatmeta, tačiau jie taip pat nenori būti labai konkretūs.
Švedija yra susijusi su saugumu jos kaimynystėje ir jei kas nors nutiktų kuriai nors iš Baltijos šalių, tai būtų grėsmė ir Švedijai.
Švedijoje šiuo atžvilgiu vyksta įvairus darbas ir yra du dalykai: kaip suteikti pagalbą ir kaip gauti pagalbą. Kadangi šioje deklaracijoje taip pat yra sakinys, teigiantis, jog Švedija to paties tikisi iš kitų šalių. Mano nuomone, tai stebėtina, nes mes vis dėlto nesame Aljanso šalis. Manau, tai yra natūralus Švedijos politikos vystymasis. Tai yra vienašališka deklaracija ir jos interpretavimas priklauso tik Švedijai. Dėl formos ir laiko nuspręs Švedija, bet aš tvirtai tikiu, kad tai labai rimtas dalykas iš Švedijos pusės.
– Lietuvos valdžia nuolat pabrėžia siekį gynybos srityje bendradarbiauti su Šiaurės šalimis. Ar matote tam politinį klimatą Švedijoje ir kitose Šiaurės šalyse? Kurios karinio bendradarbiavimo sritys jums atrodo labiausiai perspektyvios?
– Manau, kad tam yra labai geras klimatas. Visos Šiaurės ir Baltijos šalys mąsto panašiai, todėl niekas nebus daroma NATO ar ES sąskaita. Šios organizacijos Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą mato kaip teigiamą dalyką, kadangi taip įgyvendinama tai, ką šalys yra sutarusios daryti šiose organizacijose. Šiuo atžvilgiu problemų nėra iš jokių pusių.
Įsivaizduoju, kad bendradarbiavimui tinka daugelis sričių. Baltijos šalys galėtų būti įtrauktos į bendrus įsigijimus, bendrus tyrimus, bendras pratybas. Kovinės grupės taip pat nėra problema, Estija ten jau yra.
– Vienas iš jūsų mokslinių projektų yra pavadintas „Mažos šalies gynyba“. Kokie, jūsų nuomone, turėtų būti Baltijos šalių prioritetai užtikrinant savo teritorijos gynybą, ar manote, kad teritorinė gynyba vis dar yra nacionalinės gynybos politikos šerdis?
– Aš esu labiau įsitraukusi į Švedijos, o ne į kitų šalių reikalus. Su Baltijos šalimis apskritai nedirbau. Bet galiu pasakyti, kas galioja Švedijos, kuri bent jau gyventojų skaičiumi taip pat yra maža šalis, atžvilgiu. Viskas turi būti daroma kartu su kitais, taip pat ir teritorinė gynyba, nors mes ir nesame NATO nariai. Mes neturime ir niekada neturėjome jokios galimybės pasirūpinti savo pačių teritorine gynyba, jei, pavyzdžiui, Rusija nuspręstų pulti visa jėga. Nebūtų jokių galimybių. Taigi Švedijos strategija buvo paremta galimybe pasiekti išorės karo, jei jie į Švediją nukreiptų tik dalį savo pajėgų. Tačiau visa tai istorija. Šiandien Švedija save ir savo teritorinę gynybą įsivaizduoja kaip žymiai didesnio projekto dalyką. Tokiu atveju mes turėtume daryti tai su kitomis šalimis. Atskira ataka prieš Švediją yra sunkiai suvokiama, atskira ataka prieš Baltijos šalis, mano nuomone, taip pat yra sunkiai suvokiama. Net jei kartais santykiai su Rusija yra problematiški, Rusija labai gerai supranta, kad jūs esate NATO nariai.
Nors nė vienas atskiras NATO narys negali būti visiškai tikras dėl to, kada ir kaip NATO ateis, NATO ateis. Man atrodo, daug svarbiau yra ne karinis teritorinis užpuolimas, o tai, kaip atsakyti į tokias pasaulines grėsmes: kaip elgtis Artimuosiuose Rytuose, ka daryti su Iranu. Aš matau Baltijos šalis kaip ir kitas šalis įsitraukusias, aktyvias ir turinčias žodį. Esmė yra ne kokioje nors izoliuotoje vietoje esančioje, savo teritorine gynyba besirūpinančioje šalyje, o tai, kad mes esame pasauliniame lygmenyje ir bandome padaryti tai, ką galime su savo idėjomis ir ištekliais. Jūs tai darote. Jūsų kariai buvo visur, jūs parodėte solidarumą, žinias ir įsitraukimą. Mano nuomone, tai pagrindinis dalykas.
– Ar mažos šalies gynyboje, jūsų nuomone, yra esminis skirtumas tarp profesionalios ir šauktinių kariuomenės?
– Pamatysime. Dabar tai labai didelis klausimas Švedijoje ir apie tai buvo labai daug diskutuojama. Daug žmonių, taip pat ir aš, matėme šauktinių kariuomenės privalumus. Kai jauni vaikinai, ypač imigrantai, patekdavo į labai švedišką lavinimo procesą, tai suvienijo šalį. Taigi daugelis mūsų su tam tikru liūdesiu žiūrime, kaip ji dingsta, bet tuo pat metu suvokiame, kad atėjo laikas jos atsisakyti. Mes turime su tuo susitaikyti, nes reikia mažiau žmonių. Taigi turime tai daryti finansiškai efektyviu būdu. Tikiu, kad tie, kurie yra atsakingi už tai, padarys viską, kad nešauktiniai kariai būtų tokie pat, kaip ir kiti žmonės, kad jie taptų visuomenės dalimi.
