Per savo vizito Beirute paskutiniąją dieną ilgai kalbėjausi su vienu iš „Hamas“ politinių lyderių. Pažadėjau jam, kad mūsų pokalbio turinio neatskleisiu, tačiau tiksliai necituodamas ketinu apibendrinti tai, kas buvo išsakyta.
„Hamas“ nuomone, taikos procesas tarp Izraelio ir Palestinos autonomijos žlugo. Panašiai kaip taika tarp šių dviejų tautų, taip ir ekonomikos augimas Vakarų krante yra tik iliuzija, be to, šiek tiek pagerėjusią ekonominę situaciją čia lėmė tik Vakarų šalių parama. Palestiniečiai yra susiskaldę ir tarptautinei bendruomenei pamažu nustoja rūpėti.
Tai gali skambėti kaip neigiamas situacijos vertinimas. Vis dėlto mano „Hamas“ pašnekovas tvirtino, kad tai, kas dabar atrodo neigiamai, netrukus taps šlovinga rytojaus pergale.
Anot jo, taikos procesui dar sykį žlugus, Palestinos autonomija subyrės. „Hamas“ atstovas tyliai pripažino, kad seniau vykdyti palestiniečių išpuoliai Izraelio teritorijoje nepasiteisino. Jis nesutiko pritarti išsakytai minčiai, kad 2002–2003 metų intifada patyrė nesėkmę ar kad „Hamas“ buvo sutriuškintas per 2008 metais prasidėjusį karą Gazos ruože. Tačiau jis taip pat nesiekė įtikinti, kad šie karai palestiniečiams atnešė kokią nors sėkmę.
Tačiau „Hamas“ atstovas pabrėžė, kad kitąsyk viskas bus kitaip: palestiniečių „pasipriešinimas“ bus pasaulinis. Anot mano pašnekovo, „Hamas“ pakvies visus pasaulio musulmonus prisidėti prie kovos su Izraeliu, kaip kad musulmonai stojo į kovą su Sovietų Sąjunga Afganistane 1980-aisiais.
Ši nauja kova, pasak „Hamas“ lyderio, privers Izraelį pamąstyti apie savo tolesnį būvį. Pasak jo, kaip kad jo kartos atstovų pažiūros yra radikalesnės nei jo tėvo kartos, lygiai taip naujos kartos pažiūros bus radikalesnės nei jo. „Hamas“ atstovas kandžiai manęs paklausė: „Jei jūs, amerikiečiai, taip rūpinatės žydais, kodėl jiems neatiduodate Kalifornijos?“
Jo balso tonas buvo ignoruojantis, karingas, pasitikintis. Vis dėlto šiuose žodžiuose išgirdau ir nevilties gaidelę. „Hamas“ apgailestavo, kad niekas jų nesupranta. Tie, kurie bando pasikalbėti su šio judėjimo atstovais, kaip, pavyzdžiui, JAV prezidentas Jimmy Carteris, turi sumokėti didžiulę politinę kainą.
Pasak mano kalbinto „Hamas“ atstovo, flotilės organizatoriai, bandę į „Hamas“ kontroliuojamą Gazos ruožą nugabenti humanitarinės pagalbos, patyrė didžiulę sėkmę. Tačiau jis taip pat pasiskundė, kad niekas išties nepasikeitė, kad Izraelis labai akylai tebekontroliuoja į Gazą patenkančių daiktų srautą.
Panašu, kad planas buvo toks: „Hamas“ ir radikalūs palestiniečiai turi kęsti pralaimėjimą, kol Izraelis galiausiai žlugs. Tačiau tai neskamba kaip labai geras planas.
Keliaudamas taip pat bendravau su kitu „Hamas“ atstovu, kuris labai glaustai paaiškino šį požiūrį: „Išeiti iš kovos su nesumažėjusia kantrybe: tai yra pergalė.“
Vis dėlto tai nėra pergalė. Kovojimas ir pralaimėjimas, kurį lydi dar daugiau kovų ir dar daugiau pralaimėjimų, yra paprasčiausiai delsimas pajusti pralaimėjimo skausmą.
CNN išpublikuota Davido Frumo nuomonė
