Sekite 15min Google
Vienas paskutinių išlikusių architektūrinių Adolfo Hitlerio diktatūros reliktų buvo sukurtas tam, kad demonstruotų nepalaužiamą galią. Praėjusį mėnesį jis buvo sunaikintas per, kaip įtariama, tyčinį padegimą. Dabar kyla klausimas – ar jį reikėtų atstatyti?
Istorinis nacių režimo kalnų kompleksas, žinomas kaip „Erelio lizdas“, stūkso Alpėse, 1834 metrų aukštyje. Nuo jo atsiveria įspūdingi vaizdai į pietų Vokietiją ir Austriją. Vokiečių kalboje tokio tipo architektūrai vartojamas terminas „Überwältigungsarchitektur“ – architektūra, kurios tikslas priblokšti ir įbauginti.
Nepaisant maždaug 200 ugniagesių pastangų, kurie su liepsnomis kovojo visą naktį, iš buvusio svečių namo, turistų traukos objekto ir atminimo vietos liko tik apdegę griuvėsiai. Gaisras kilo spalio 23 dieną, o objektas uždarytas neribotam laikui.
Miuncheno dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ rašė, kad net jei 1945 metų balandžio 25-ąją pastatą būtų tiesiogiai pataikiusi britų karo aviacijos bomba, kaip nutiko daugeliui kitų vadinamojoje „fiurerio uždaroje zonoje“ Obersalzberge netoli Berchtesgadeno buvusių statinių, buvusi Hitlerio arbatinė vargu ar būtų buvusi nuniokota labiau nei per šį gaisrą.
Gaisras sukėlė diskusiją, ar šią istoriškai problemišką vietą reikėtų atstatyti ir, jei taip, kaip tai padaryti taip, kad ji netaptų traukos centru neonaciams.
Nors su Hitlerio aukomis susijusios vietos, tarp jų buvusios koncentracijos stovyklos, yra saugomos kaip nuolatinės atminties vietos, klausimas, kaip elgtis su nusikaltėlių palikimu, išlieka sudėtingas. Ypač dabar, kai Vokietijoje ir kitose Europos šalyse vėl stiprėja kraštutinė dešinė.
Įtariamas padegimas
Vietos valdžios institucijos mano, kad gaisras buvo sukeltas tyčia. Įtariamas 33 metų vyras, turintis psichikos sveikatos problemų istoriją.
Bavarijos žemei priklausantis objektas kasmet pritraukdavo daugiau kaip 300 tūkst. lankytojų, tačiau gaisro dieną buvo uždarytas. Žmonės nenukentėjo.
Bavarijos kultūros ministras Markusas Blume pareiškė, kad sprendžiant „Erelio lizdo“ ateitį bus sudaryta ekspertų komisija. Joje dirbs paveldo apsaugos, statybos bei Vokietijos Holokausto atminimo kultūros specialistai.
Pasak M.Blume, dėl neatsiejamų pastato sąsajų su nacių režimu ir jo nusikaltimais „bet koks atstatymas turi atitikti istorinę atsakomybę“.
Milžiniškas inžinerinis projektas
Šis įspūdingas Alpių inžinerijos projektas, kurį per kiek daugiau nei metus pastatė apie 3800 darbininkų, vokiškai vadinamas „Kehlsteinhaus“ – pagal kalną, ant kurio jis stovi.
Norėdami ten patekti, lankytojai pirmiausia autobusu vingiuotais serpantininiais keliais pravažiuodavo penkis tunelius, o vėliau į uolą įrengtu žalvariu dengtu liftu per 41 sekundę pakildavo iki pat įėjimo.
Nacių laikotarpio istorikas Felixas Bohras, parašęs knygą apie Hitlerio metus „Vilko irštvoje“, teigė, kad prestižinis projektas ir iki jo nutiestas kelias kainavo apie 30 mln. reichsmarkių – tai šiandien prilygtų maždaug 130 mln. svarų sterlingų.
„Hitleriui patiko architektūra, dėl kurios kiti žmonės atrodydavo maži. Jis reikalavo asmeniškai dalyvauti planuojant ir statant propagandinius pastatus“, – sakė F.Bohras.
Pastatas baigtas 1938 metais. Jis daugiausia buvo naudojamas priimti ir padaryti įspūdį užsienio valstybių svečiams, diplomatams ir atrinktiems užsienio žurnalistams.
Hitlerio rezidencija buvo netoliese
Netoli nuo „Erelio lizdo“, žemiau kalne esančiame Obersalzbergo komplekse, stovėjo ir paties Hitlerio rezidencija „Berghof“.
Ten jis praleido maždaug ketvirtadalį savo 12 metų valdžioje.
„Ten buvo priimami svarbūs sprendimai dėl persekiojimų ir nusikaltimų, karo ir genocido“, – sakė Obersalzbergo dokumentacijos centro vadovas Svenas Kelleris.
Pasak jo, aplinkiniai kalnai buvo naudojami kaip dekoracija kuriant Hitlerio „fiurerio“ įvaizdį.
„Vieta siūlė įspūdingus, pribloškiančius vaizdus ir kartu demonstravo technologinę galią – gebėjimą pajungti net tokią atšiaurią gamtinę aplinką“, – aiškino S.Kelleris.
Pastato viduje netrūko naciams būdingo prabangaus dekoro – buvo naudojamas Benito Mussolini dovanotas Untersbergo marmuras, Venecijos veidrodžiai ir masyvūs žali odiniai foteliai, primenantys anglišką užmiesčio dvarą.
Hitleris lankėsi tik 14 kartų
Žinoma, kad iki 1939 metų Hitleris „Erelio lizde“ apsilankė vos 14 kartų, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ten daugiau nebegrįžo.
Pasak F.Bohro, arbatinė nebeatitiko karingo valstybės vadovo įvaizdžio, kurį Hitleris tuo metu siekė kurti.
Tačiau jo artimiausi aplinkos žmonės, tarp jų Eva Braun, šia vieta naudojosi ir toliau.
Po karo Obersalzbergas tapo poilsio zona JAV okupacinėms pajėgoms. Likę „Berghof“ rezidencijos griuvėsiai buvo nugriauti, o jų vietoje pasodinta šimtai medžių.
Vėliau paaiškėjo, kad toks sprendimas turėjo netikėtų pasekmių.
„Amerikiečiai ir Bavarijos valdžia bandė užkirsti kelią tam, kad ši vieta taptų piligrimystės tašku seniems naciams ir Hitlerio gerbėjams. Tai nesuveikė. Galima sakyti, kad miške paslėpta vieta tapo dar įdomesnė ir paslaptingesnė“, – sakė S.Kelleris.
Ant medžių žievės ne kartą būdavo randama išraižytų nacistinių svastikų.
Pasirinko priešingą strategiją
Vėliau buvo nuspręsta elgtis visiškai priešingai – aiškiai pažymėti istorinę vietą ir atvirai pasakoti jos istoriją, paaiškinant, kokią funkciją ji atliko nacių valdžios sistemoje.
Pasak S.Kellerio, tai pasirodė esąs sveikesnis požiūris.
„Vieša prieiga užtikrina skaidrumą, o užtvaros ir tvoros skatina gandus bei legendas“, – sakė jis.
Šiandien per buvusios Hitlerio rezidencijos vietą eina populiarus pėsčiųjų takas.
„Tokie kasdieniai dalykai kaip žygiai neleidžia šiai vietai tapti šventa erdve neonaciams“, – teigė S.Kelleris.
Jo nuomone, būtent skaidrumas turėtų būti pagrindinis principas sprendžiant ir „Erelio lizdo“ ateitį.
„Negaliu įsivaizduoti, kad atsakingi asmenys pasirinktų tiesiog atkurti nacistinę architektūrą. Tačiau palikti viską griuvėsiais irgi negalima – griuvėsiai dažnai tampa dar patrauklesni“, – sakė jis.
Pasak S.Kellerio, reikėtų rasti būdą, kaip išlikusias materialines struktūras suderinti su nauja informacija ir edukacija.
„Reikėtų parodyti skirtingus šios vietos istorijos sluoksnius, įskaitant jos naudojimą kaip turistinį objektą nuo šeštojo dešimtmečio. Gaisras taip pat tapo nauju Obersalzbergo istorijos sluoksniu, ir jis turėtų būti matomas“, – sakė ekspertas.
Kraštutinės dešinės stiprėjimas keičia diskusiją
Sprendžiant šios vietos likimą teks įvertinti ir pasikeitusią politinę situaciją Vokietijoje bei Austrijoje.
Kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir Austrijos Laisvės partija šiuo metu pirmauja atitinkamų šalių nacionalinėse apklausose.
Istorikas F.Bohras teigia, kad būtent ši aplinkybė verčia jį pasisakyti prieš „Erelio lizdo“ atstatymą.
„Hitlerio didybės manija turėtų likti griuvėsiais. Siūlyčiau kiek įmanoma sutvirtinti likusias konstrukcijas ir panaudoti jas pasakojant šios vietos istoriją“, – sakė jis.
„Ypač turint omenyje AfD stiprėjimą ir dešiniojo ekstremizmo augimą Vokietijoje, dėmesys turėtų būti skiriamas nacių ideologijos suvokimui ir kritiniam jos vertinimui, o ne jos scenografijos atkūrimui.“
