Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Į karo nualintą Sirijos Alepą pėsčiomis ėjusi lenkė pretenduoja gauti Nobelio premiją

Anna Alboth visam pasauliui dar kartą priminė, kad karas Sirijoje naikina šalį ir jos gyventojus. Nauda, kurią atnešė jos ir bendraminčių organizuotas pėsčiųjų žygis į Alepą („Civil March for Aleppo“), sunkiai apskaičiuojama, tačiau už idėją ji pretenduoja gauti Nobelio taikos premiją. Kartu su ja pėsčiomis keliavo tūkstančiai žmonių, nors iš pradžių į tai skeptiškai žiūrėjo net moters artimieji.
Pėsčiųjų žygis į Alepą.
Pėsčiųjų žygis į Alepą. / Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr.

Apie Anną Alboth Lenkijos naujienų portalo gazeta.pl cikle „Jauna Lenkija“ rašo Marcelis Wandasas.

3,5 tūkst. žmonių, 3 tūkst. km

34-erių žurnalistė iš Lenkijos, šiuo metu gyvenanti Berlyne, inicijavo žygį, kuris prasidėjo 2016-ųjų gruodžio 26 dieną Vokietijos sostinėje ir baigėsi šalia Sirijos sienos. Jame dalyvavo apie 3,5 tūkst. žmonių iš 62 valstybių, eita 232 dienas, peržengtos 12 valstybių sienos, nueiti per 3 tūkst. kilometrų.

Išgirdusi, kad atsidūrė tarp Nobelio taikos premijos nominantų, A.Alboth pareiškė, kad šis įvertinimas nėra skirtas asmeniškai jai, o visiems, kurie nuėjo su ja nors kelis kilometrus.

Šis žygis prasidėjo nuo to, kad Anna internete paskelbė jaudinantį filmuką, kuriame kalbėjo, kodėl nori nueiti pėsčiomis iš Berlino į Alepą, ir prisipažino jaučianti bejėgiškumą girdėdama žinias iš karo apimto miesto. „Norėčiau iš savo ašarų ir pykčio nukalti veiksmus. Nenoriu sėdėti nieko neveikdama. Noriu eiti į Alepą“, – aiškino A.Alboth.

Patiko idėja ne visiems

Grupė ketino pasiekti Alepą Balkanų taku – tuo pačiu, kuriuo pėsčiomis 2016 metais įveikė tūkstančiai pabėgėlių iš Sirijos.

Ne visiems tokia moters iniciatyva patiko. Kai kurie net lygino sumanymą su XIII a. Kryžiaus žygiais, kuriuose daugiausia dalyvaudavo vaikai, taip užsimindami apie A.Alboth įprotį po pasaulį keliauti su savo dviem dukromis. Kiti komentatoriai priekaištavo, kad Sirijai reikia materialinės pagalbos, geriau aukoti pinigus maisto produktams ir kitiems reikmenims Europoje besikuriantiems pabėgėliams arba padėti jiems Viduržemio jūros pakrantėse. „Tai nieko neduos.“ „Jaunų, pasiturinčių žmonių žaidimas. Žygiai niekur neveda!“ Tokie ir panašūs komentarai vyravo visur.

Net ir artimiausi Annai žmonės iš pradžių abejojo, taip pat ir vyras Tomas Alboth, tačiau ji moka įtikinti, vėliau pažymėjo ne vienas jos draugas. Tačiau ji vis tiek pasiryžo pajudėti iš tuo metu pilko, žiemiško Berlyno kartu su dar apie 300 žmonių. Grupė ketino pasiekti Alepą Balkanų taku – tuo pačiu, kuriuo pėsčiomis 2016 metais įveikė tūkstančiai pabėgėlių iš Sirijos. Jų valtys Viduržemio jūra atplaukdavo iki Graikijos, o tada žmonės pajudėdavo į šiaurę – per Makedoniją, Serbiją, Kroatiją, Vengriją, Austriją, baigdami savo kelionę turtingose Vakarų Europos šalyse, labai dažnai Vokietijoje.

 Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr./Pėsčiųjų žygis į Alepą.
Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr./Pėsčiųjų žygis į Alepą.

„Pajudėjus iš Berlino, mus pasiekė pačių sirų balsai. Jie įvertino tai, kad vietoj to, jog laužytume rankas, veikiame, nebijome rizikos, paliekame patogų gyvenimą dėl jų, nors savaitgaliui ar savaitei, nesvarbu, ar pasieksime tikslą“, – gazeta.pl sakė Anna.

Išpirkti tėvo kaltę

Nedaug asmenų nuėjo visą kelią, kai kas prisijungdavo vos kelioms valandoms, bet ir tai, anot A.Alboth, labai svarbu. Kiti net mesdavo darbą. O štai 70 metų vokietė eidama norėjo išpirkti savo tėvo, kovojusio nacių pusėje Antrojo pasaulinio karo metais, kaltę. Dėl sveikatos problemų eiti ji negalėjo, tad važiavo automobiliu ir rėmė dalyvius iki pat Makedonijos.

70 metų vokietė eidama norėjo išpirkti savo tėvo, kovojusio nacių pusėje Antrojo pasaulinio karo metais, kaltę.

Tarp dalyvių buvo ir australė, brazilai bei amerikiečiai, taip pat lenkai, dirbantys su pabėgėliais, fotografai ir operatoriai, medžiagą apie žygio eigą skelbę socialiniuose tinkluose. Visi jie nakvodavo mokyklose, mečetėse, bažnyčiose, sporto salėse, Lesbo saloje savanoriai juos priėmė į imigrantams skirtą palapinę.

Buvo ir tokių dalyvių, kurių Anna paprašė kartu nebeeiti – tai vokiečių kraštutinių dešiniųjų vlogeris ir sirai revoliucionieriai. Taip siekta išlaikyti politinį neutralumą. „Kai kas negalėjo suprasti, kaip galima surengti tokią akciją savarankiškai, be politinio impulso, be saugos tarnybų paramos ar finansinio užnugario. Nuo pat pradžių gerai žinojau, kad situacija Sirijoje yra komplikuota, už virvučių ten tampoma iš įvairių pusių. Bet neėjome prieš kažką, ėjome dėl tų civilių, kurie kentėjo Alepe“, – aiškino A.Alboth.

Vis dėlto ne viskas vyko sklandžiai. A.Alboth pripažįsta, kad grupėje atmosfera neretai įkaisdavo ir iki konflikto likdavo tik žingsnelis, tarkim, dėl to, kokiu keliu sukti arba kas pasisakys žygio grupės vardu.

 Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr./Pėsčiųjų žygis į Alepą.
Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr./Pėsčiųjų žygis į Alepą.

Į Siriją neįžengė

Nepavyko eiti ir per Turkiją, kadangi pastarosios valdininkai itin priekabiai klausinėjo apie žygio dalyviams padėsiančius turkus, todėl nuspręsta nerizikuoti. Tad pasukta į Libaną, kur iš Graikijos nuplukdė valtys. Keliaujant per Libaną nuspręsta, kad į Siriją žygio dalyviai neįžengs: tam būtų reikėję gauti šios šalies vizas, kas reikštų tam tikrą bendradarbiavimą su Basharo al-Assado režimu, kurį tarp kitko pasaulio visuomenė kaltina panaudojus cheminį ginklą prieš savo piliečius.

Tad žygis baigėsi 2017 m. rugpjūčio 14 d. ties Libano ir Sirijos siena. „Paradoksas, kai nusprendėme pabaigti akciją, Alepe jau nebuvo civilių. Miesto puolimas privertė juos palikti namus ir bėgti, priverstinai išsikraustyti, taip pat ir į pabėgėlių stovyklas Libane“, – sakė Anna.

Paradoksas, kai nusprendėme pabaigti akciją, Alepe jau nebuvo civilių. Miesto puolimas privertė juos palikti namus ir bėgti, – sakė Anna.

Dvi Annos ir Tomo dukros Hania ir Mila didžiuojasi savo mama, o mokykloje sako, kad jos irgi organizavo žygį į Alepą. Ir išties – jos abi lydėjo tėvus pirmomis kelionės savaitėmis per Vokietiją, paprastai lydinčiuose automobiliuose. O sužinojusi apie Nobelio taikos premijos nominaciją vyresnioji Hania nusistebėjo: „Juk žinome, kad tai buvo gerai, kam tas apdovanojimas. Tai juk nereikalinga.“

„Nominantų sąraše yra iniciatyvų, kurios labiau vertos apdovanojimo. Man svarbiausia yra tai, kad žmonės, dėl kurių ėjome, pajuto, jog pasaulis apie juos nepamiršo. Nenoriu kalbėti ir apie žygio sėkmę, noriu skirti dėmesį Sirijai“, – aiškina ir pati Anna.

 Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr./Pėsčiųjų žygis į Alepą.
Janusz Ratecki, Thomas Alboth/thefamilywithoutborders.com nuotr./Pėsčiųjų žygis į Alepą.

Vis dėlto, kaip rašo gazeta.pl, nekalbėti apie sėkmę sunku, ypač žinant apie Nobelio nominaciją. Viena bendrovė pasiūlė A.Alboth apskaičiuoti žygio reklaminę vertę. Ekspertai ketina patikrinti, kiek pinigų reikėtų išleisti informacinei kampanijai, norint pasiekti tiek žmonių, kiek pasiekė Annos iniciatyva. Kaip įtaria sumanytoja, tai bus „neblogi skaičiai“. Atgarsio visame pasaulyje ji sulaukė be viešųjų ryšių bendrovės paramos, įžymybių dalyvavimo ir didžiulių finansinių resursų. Kadangi Anna žino, kaip tai galima padaryti, galbūt tikrai yra verta Nobelio premijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius