Ant jo darbo stalo Ovaliajame kabinete – bombonešių B-2 modeliai, kurie beveik prieš metus per vieną naktį išvedė iš rikiuotės tris Irano branduolinius objektus. Pirmosiomis šiemet pradėto karo prieš Iraną savaitėmis D.Trumpas dažnai kalbėjo apie savo sėkmės Venesueloje pakartojimą. „Tobulas scenarijus“, sakė jis. Kitaip tariant, tai reiškia – vienu greitu desantininkų reidu nuversti probleminį lyderį ir pakeisti jį paklusniu, Jungtinėms Valstijoms draugišku jo įpėdiniu.
Tačiau dabar D.Trumpas atsidūrė aklavietėje. Akivaizdu, kad karas prieš Iraną yra būtent šiame etape. Balandžio 7 d. paskelbęs paliaubas, JAV prezidentas socialiniuose tinkluose pareiškė, kad kovinių veiksmų pabaiga priklausys nuo to, ar bus „pilnai, nedelsiant ir saugiai atidarytas Hormuzo sąsiauris“. Taip nenutiko.
Net, jei dabar prekyba per sąsiaurį būtų atnaujinta pagal susitarimo memorandumą, dėl kurio vis dar deramasi, Irano branduolinės ir raketų programų ateitis vis tiek liktų tame pačiame taške, kuriame buvo vasario mėnesį: įstrigtų tolesnėse derybose, kurios, kaip tvirtina administracija, bus terminuotos – tikriausiai iki 60 dienų.
Iraniečiai jaučia stiprų D.Trumpo nenorą atnaujinti Jungtinėse Valstijose ypač nepopuliarias kovines operacijas, todėl dauguma Irano ekspertų spėja, kad Teheranas bandys derybas ištempti dar mėnesius ar metus, kaip tai darė su prieš tai buvusiomis administracijomis.
O kur dar karas Ukrainoje. D.Trumpas gyrėsi, kad penktus metus trunkantį karą užbaigs vos per 24 valandas. Nuo jo prezidento priesaikos prabėgo šešiolika mėnesių. Jis retai kada beužsimena apie karą Ukrainoje. Tuo tarpu JAV valstybės sekretorius Marco Rubio neseniai skundėsi, kad jam pabodo švaistyti laiką begalinėms diskusijoms, taip užsimindamas, jog būtų visai patenkintas, jeigu kokia kita šalis panorėtų įsikišti ir perimti Amerikos vaidmenį.
Tuo tarpu rusai tyliai leido suprasti, kad jiems įkyrėjo periodiški prezidento specialiojo pasiuntinio Steve'o Witkoffo ir D.Trumpo žento Jaredo Kushnerio vizitai, atskleidė su derybomis susipažinę šaltiniai. Jų teigimu, Kremlius nori stabilaus, diplomatinio proceso, kurio metu vyktų reguliarūs susitikimai ir būtų organizuojamos darbo grupės. Jie taip pat pageidauja JAV ambasadoriaus Rusijoje – pozicijos, kuri laisva beveik metus.
Dar yra ir Gazos Ruožas. Kai D.Trumpas nuskrido į Izraelį paminėti paskutiniųjų gyvų įkaitų po 2023 m. spalio 7 d. teroro išpuolio išlaisvinimo, jis entuziastingai kalbėjo apie 20 punktų planą. Tas planas prasidėjo „Hamas“ nuginklavimu, tarptautinių stabilizavimo pajėgų sukūrimu ir galiausiai Gazos Ruožo atstatymo, kuris nusagstytų teritoritoją spindinčiais stikliniais biurų bokštais ir pajūrio kompleksais.
Praėjus aštuoniems mėnesiams po šios kelionės, „Hamas“ vis dar nenusiginklavo, išskyrus netikrus, dirbtinio intelekto sukurtus vaizdo įrašus. (Viename iš jų, kuriuo pasidalijo D.Trumpas, vaizduojamas jis pats ir ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu besikaitinantys saulėje).
Nors į teritoriją patenka daugiau pagalbos, palestiniečiai vis dar miega palapinėse, o griuvėsių pilnose gatvėse lakso žiurkės. Gegužės pabaigoje B.Netanyahu paskelbė, kad Izraelio kariuomenė išplės savo kontrolę ir perims maždaug 70 proc. palestiniečių anklavo.
Galbūt visa tai – tik neišvengiama didelių ambicijų turinčio prezidento kaktomuša su tikrove. O galbūt tai tik platus užmojis, įkvėptas dviejų pirmųjų karinių avantiūrų – į Iraną ir Venesuelą – sėkmės. Dėl to D.Trumpui atrodo, kad per didelių iššūkių JAV kariuomenei tiesiog nėra.
Kai kurių ekspertų vertinimu, tokia situacija susiklostė dėl esminio amerikietiškos galios nesuvokimo. Kaip sakė vienas iš artimų D.Trumpo padėjėjų, branduolinių objektų naikinimas iš oro yra tai, ką Amerika daro geriausiai, o politinių įvykių kontrolė tokiose šalyse kaip Iranas, Rusija ir Ukraina yra tai, ką Jungtinės Valstijos atlieka prasčiausiai.
„Užsienio politika paprastai užima daug laiko ir yra sudėtinga, – atkreipė dėmesį Richardas Fontaine'as, buvęs vyriausiasis senatoriaus Johno McCaino padėjėjas, o dabar Naujojo Amerikos saugumo centro generalinis vadovas.
„Trumpas nėra pirmasis prezidentas, kuris fantazuoja apie greitus ir paprastus sudėtingų ir ilgalaikių tarptautinių problemų sprendimus. Tačiau dažnai viską lemia ne didingi ir dramatiški pareiškimai, o nuoseklus valdymas ir tolesni veiksmai“, – kalbėjo jis.
Tęstinumas, planų įgyvendinimas niekada nebuvo stiprioji D.Trumpo pusė. Norėdamas patvirtinti savo bona fides Nobelio taikos premijai gauti, jis mėgo rinkti liudijimus apie pasiektus laimėjimus, į Baltuosius rūmus kviesti pasaulio lyderius ir surengti jiems pasirašymo ceremoniją. Jei kovos atsinaujins, vargu ar jis susimąstys apie pasekmes.
Rusijos ir Ukrainos karas – išimtis. D.Trumpas kelis kartus pripažino nepakankamai rimtai įvertinęs problemos sudėtingumą ir galimai pervertinęs savo įtikinėjimo galias.
„Yra buvę atvejų, kai Putinas padarė viską, o Zelenskis nesudarė sandorio, ir tai mane pribloškė“, – sausio mėnesį interviu laikraščiui „The New York Times“ sakė D.Trumpas.
„Buvo atvejų, kai viskas buvo atvirkščiai. Manau, kad dabar jie abu nori susitarti, bet dar sužinosime“, – pridūrė jis.
Nuo šio interviu praėjo beveik penki mėnesiai. Per tą laiką JAV prezidentas ne kartą prognozavo, kad susitarimas yra arti, ir ne kartą viskas nuėjo šuniui ant uodegos.
Šiandien ukrainiečiai jaučiasi kur kas drąsesni. Jų tolimojo nuotolio dronai ir savadarbės raketos pasiekia Rusijos teritorijos gilumą, atakuoja svarbiausius energetikos objektus, gamyklas ir laboratorijas, kuriose gaminami pagrindiniai ginklų komponentai, o kartais ir taikinius Maskvoje.
Viena iš Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnybų vadovių Anne Keast-Butler neseniai nurodė, kad konflikte, kuris, Vladimiro Putino manymu, baigsis po kelių savaičių, žuvo beveik pusė milijono Rusijos karių.
Vis dėlto M.Rubio, kuris derybas paliko S.Witkoffo ir J.Kushnerio rankose, anądien kalbėjo taip, tarsi būtų netekęs vilties, kad kuri nors pusė artimiausiu metu priartės prie susitarimo.
„JAV yra pasirengusios ir pasiruošusios padėti padaryti viską, ką galime, kad palengvintume šio karo pabaigą, – sakė jis žurnalistams prieš savaitę. – Tikimės, kad kada nors atsiras galimybė vėl imtis šio vaidmens.“
Kai kurie ekspertai, kurie užkulisiuose stengėsi paskatinti derybas, mano, kad administracijos klaida buvo ta, kad ji per daug pasikliovė epizodiniais telefono skambučiais ar specialiųjų pasiuntinių vizitais, o ne kasdieniniu tradicinės diplomatijos aktyvavimu, kad derybos vyktų toliau.
„Šis konfliktas jau pribrendo pabaigai“, – pareiškė Thomas Grahamas, ilgametis amerikiečių diplomatas, dirbęs Maskvoje prieš Sovietų Sąjungos žlugimą ir vadovavęs strateginiam dialogui su Kremliumi George'o W.Busho administracijos laikais.
„Nuotaikos Maskvoje pasikeitė. Mūšio laukas kitoks: ukrainiečiai įšaldė fronto liniją. Rusijoje kaupiasi ekonominės problemos, kyla tam tikras politinis nepasitenkinimas. Kremliaus viduje sukasi pokalbiai apie tai, „Kaip tai parduoti kaip pergalę?“.
Tačiau ekspertas pažymėjo, kad „būtinas derybų procesas“, o jo vis dar trūksta.
„Manau, kad jie norėtų, jog šis procesas būtų institucionalizuotas, – pridūrė T.Grahamas, – kad tai būtų daugiau nei keli pasiuntiniai, kalbantys su Putinu.“
Aklavietė, į kurią nuvedė karas prieš Iraną - ypač sudėtinga.
Vasario mėn. Ženevoje vykusių derybų su Iranu metu S.Witkoffas interviu televizijai „Fox News“ aiškino, kad D.Trumpui buvo „įdomu, kodėl jie – nenoriu vartoti žodžio „kapituliavo“ -, bet kodėl jie nekapituliavo“.
Tą patį klausimą D.Trumpas uždavė ir pirmosiomis karo savaitėmis. Jis pareiškė, kad vienintelis jam priimtinas rezultatas būtų Irano „besąlygiškas pasidavimas“.
Tai neįvyko. Kai gegužės viduryje skrydžio į Jungtines Valstijas iš Kinijos metu paklausiau D.Trumpo, kodėl, jo manymu, atnaujinti kariniai veiksmai priartintų jį prie politinių tikslų labiau nei pirmasis smūgių Iranui etapas, jis ėmė vardyti taikinius, į kuriuos smūgiavo kariuomenė, pasakojo apie sunaikintas Irano oro ir jūrų pajėgas, tačiau taip ir neatsakė į klausimą, kodėl Iranas taip ir neatsisakė sodrinto urano ar raketų programos. Vietoje to, mane ir laikraštį „The New York Times“ jis išvadino „išdavikais“.
Tai buvo prieš dvi savaites. Dabar D.Trumpas bando paskatų, grasinimų ir patikslintų reikalavimų deriniu priversti šalį pradėti tokias derybas, kokios vyko vasario mėnesį, prieš jam ir ir B.Netanyahu pradedant karą.
„Jis bandė bombarduoti Iraną, bandė blokuoti Iraną, bandė gąsdinti Iraną, ir jis įstrigo“, – neseniai rėžė prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas, vienas svarbiausių Baracko Obamos laikų derybininkų su Teheranu.
Jei D.Trumpas ir Irano dvasinė bei karinė vadovybė susiderės dėl susitarimo, prasidės naujas derybų etapas, kuris gali užsitęsti.
„Irano sodrinimo problemą buvo galima išspręsti bombardavimo kampanija, bent jau vidutinės trukmės laikotarpiu, – pažymėjo R.Fontaine'as. – Tačiau platesnės Islamo Respublikos problemos taip išspręsti negalima.“
Panašus suvokimas galėjo aplankyti D.Trumpą ir dėl situacijos Gazos Ruože. Ten jis sėkmingai tarpininkavo sudarant paliaubas tarp Izraelio ir „Hamas“: buvo paleisti visi įkaitai – gyvi ir negyvi. Tačiau po to viskas įstrigo, ir D.Trumpas prarado susidomėjimą, nes visą jo dėmesį užvaldė karas Irane.
Naujoji palestiniečių administracija, kuri, kaip teigė D.Trumpas, turėtų atsirasti po kelių mėnesių, taip ir neįžengė į teritoriją, kad imtųsi vadovauti miestų atstatymui. D.Trumpo „Taikos taryba“, turėjusi prižiūrėti atstatymo ir investicijų pastangas, vos pajudėjo nuo starto linijos. Tuo tarpu Izraelis beveik kasdien tęsia bombardavimą.
-
Donaldo Trumpo atvaizdas gali atsirasti ant naujo 250 JAV dolerių banknoto
-
Trumpas kirto Jill Biden, kuri išsigando savo vyro „insulto“
-
Trumpo sveikatos tyrimų išvadose – rekomendacija mažinti svorį
-
Donaldas Trumpas reikalauja laikytis raudonųjų linijų, susitarimas su Iranu lieka neaiškus
-
Donaldas Trumpas: Iranas sutiko nekurti branduolinio ginklo
-
Emmanuelis Macronas sako skatinęs Donaldą Trumpą siekti paliaubų su Iranu
-
Žiniasklaida: Trumpas asmeniškai kreipėsi į Xi Jinpingą dėl Ukrainos
