Amerikiečių ir Izraelio pareigūnai pirmiausia susirinko susitikimų kambaryje šalia Ovaliojo kabineto. Po to B.Netanyahu nusileido laiptais žemyn pradėti pagrindinio renginio – itin slapto pristatymo apie Iraną prezidentui Donaldui Trumpui ir jo komandai Baltųjų rūmų Situacijų kambaryje, kuris retai naudojamas asmeniniams susitikimams su užsienio šalių lyderiais.
D.Trumpas atsisėdo. Tačiau ne į savo įprastą vietą konferencijų stalo iš raudonmedžio priekyje. Prezidentas klestelėjo į kėdę priešais ant sienos sumontuotus didelius ekranus. B.Netanyahu atsisėdo kitoje pusėje, tiesiai priešais prezidentą.
Ekrane už premjero nugaros pasirodė Izraelio užsienio žvalgybos agentūros „Mossad“ direktorius Davidas Barnea, taip pat Izraelio kariuomenės pareigūnai. Prieš D.Trumpo akis pasirodė vaizdinys: B.Netanyahu atrodė kaip karo meto vadas, apsuptas savo komandos.
Kitame stalo gale sėdėjo Baltųjų rūmų personalo vadovė Susie Wiles. Valstybės sekretorius Marco Rubio, einantis ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas, buvo užėmęs savo įprastą vietą. Gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas ir Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Danas Caine'as, kurie paprastai sėdi kartu, susėdo vienoje pusėje. Prie jų prisijungė Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vadovas Johnas Ratcliffe'as. Derybas su Iranu vedę D.Trumpo žentas Jaredas Kushneris ir specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas taip pat buvo ten.
Šio susirinkimo dalyvių skaičius buvo ribotas, taip norint apsisaugoti nuo to, kad informacija gali būti nutekinta. Kiti aukščiausio rango ministrų kabineto sekretoriai net nežinojo, kad jis vyksta. Jame taip pat nedalyvavo viceprezidentas. J.D.Vance'as, kuris tuo metu buvo Azerbaidžane. Pats susitikimas buvo suplanuotas taip greitai, kad jis net negalėjo suspėti grįžti.
Pristatymas, kurį B.Netanyahu turėjo išdėstyti per valandą, turėjo įgyti lemiamą reikšmę nustatant Jungtinių Valstijų ir Izraelio žingsnius, planuojant plataus masto ginkluotą konfliktą viename iš nestabiliausių pasaulio regionų. Tai, ką pasakė B.Netanyahu, tapo akstinu daugybei diskusijų Baltuosiuose rūmuose, bet apie jų detales anksčiau nebuvo pranešta. Per keletą savaičių D.Trumpas pasvėrė savo galimybes ir riziką prieš sutikdamas prisijungti prie Izraelio ir užpulti Iraną.
Šis pasakojimas yra apie tai, kaip D.Trumpas įtraukė Jungtines Valstijas į karą, parengtas būsimai knygai „Režimo kaita: Donaldo Trumpo imperinis prezidentavimas iš vidaus“ (angl. Regime Change: Inside the Imperial Presidency of Donald Trump). Joje atskleidžiama, kaip svarstymai administracijos viduje išryškino prezidento instinktus, parodė susiskaldymą jo vidiniame rate ir tai, kaip veikia Baltieji rūmai, jam vadovaujant. Knygoje remiamasi išsamiais interviu, kurie yra anoniminiai dėl to, kad būtų galima aptarti vidines diskusijas ir jautrius klausimus.
Reportažai atskleidžia, kaip glaudžiai ne vieną mėnesį D.Trumpas ėjo koja kojon su B.Netanyahu, o jo vanagiškas mąstymas sutapo su Netanyahu siekiais, daug labiau nei tai buvo linkę pripažinti kai kurie pagrindiniai prezidento patarėjai. Jų glaudus ryšys tapo pagrindine šių dviejų administracijų bendradarbiavimo gija, ir ši dinamika, kad ir kokia įtempta kartais būtų buvusi, provokavo aštrios kritikos bangas ir skatino įtarumą tiek kairėje, tiek dešinėje Amerikos politinio spektro pusėje.
Visa tai rodo, kad galiausiai net labiau skeptiški D.Trumpo karo kabineto nariai – išskyrus J.D.Vance'ą, žmogų, kuris Baltuosiuose rūmuose stipriausiai priešinosi plataus masto karui, – pakluso prezidentui ir patikėjo juo, kad karas bus greitas ir ryžtingas. Baltieji rūmai atsisakė tai komentuoti.
Vasario 11 d. Situacijų kambaryje B.Netanyahu agresyviai aiškino, kad Iranas pribrendo režimo pasikeitimui, taip pat išreiškė įsitikinimą, jog bendra JAV ir Izraelio operacija, pagaliau galėtų padaryti galą Islamo Respublikai.
Vienu metu izraeliečiai D.Trumpui parodė trumpą vaizdo montažą, pristatantį naujus galimus lyderius, kurie galėtų perimti šalį, jei būtų sužlugdyta griežtosios linijos vyriausybė. Tarp jų buvo ir Reza Pahlavi, paskutinio Irano šacho sūnus, dabar Vašingtone gyvenantis disidentas. Jis siekia įsitvirtinti kaip pasaulietinis lyderis, galintis vesti Iraną į pokyčius po teokratinės vyriausybės žlugimo.
B.Netanyahu ir jo komanda išdėstė sąlygas, kurios, jų nuomone, nuvestų į beveik neabejotiną pergalę: Irano balistinių raketų programa gali būti sunaikinta per kelias savaites. Irano režimas būtų toks silpnas, kad net negalėtų užblokuoti Hormuzo sąsiaurio, o tikimybė, kad Teheranas griebtųsi smūgių JAV objektams kaimyninėse šalyse, buvo vertinama kaip minimali.
Be to, „Mossad“ žvalgybos duomenys rodė, kad Irane vėl kils protestai, o intensyvi bombardavimo kampanija, tuo pačiu metu Izraelio šnipinėjimo agentūrai kurstant riaušes ir maištą, galėtų sudaryti palankias sąlygas Irano opozicijai nuversti režimą. Žydų valstybė taip pat iškėlė perspektyvą, kad Irano kurdų kovotojai greičiausiai kirs sieną iš Irako ir atvers sausumos frontą šiaurės vakaruose, dar labiau ištempdami režimo pajėgas ir pagreitindami jo žlugimą.
B.Netanyahu kalba buvo užtikrinta. Atrodė, kad svarbiausias kabinete esantis žmogus – JAV prezidentas – ją priėmė teigiamai.
„Man tai skamba gerai“, – pareiškė D.Trumpas Izraelio ministrui pirmininkui. B.Netanyahu tai reiškė, kad greičiausiai sulauks „žalios šviesos“ bendrai JAV ir Izraelio operacijai.
Tačiau B.Netanyahu nebuvo vienintelis, kuris paliko šį susitikimą, manydamas, kad D.Trumpas apsisprendė. Prezidento patarėjai matė, kad jis buvo sužavėtas pažado, kokią peklą gali užkurti B.Netanyahu karinės ir žvalgybos tarnybos, lygiai kaip ir tada, kai abu vyrai kalbėjosi prieš 12 dienų trukusį karą prieš Iraną praeitų metų birželį.
Savo vizito Baltuosiuose rūmuose metu B.Netanyahu bandė atkreipti Situacijų kambaryje susirinkusių amerikiečių dėmesį į egzistencinę grėsmę, kurią kelia 86 metų Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei.
Kai susitikimų kambaryje buvę asmenys uždavė B.Netanyahu klausimų apie galimą operacijos riziką, Izraelio premjeras pripažino, kad tokia egzistuoja, bet tuo pačiu iškėlė vieną svarbiausių savo minčių: jo nuomone, rizika dėl neveiksnumo buvo didesnė nei veikimo rizika. Jis aiškino, kad tokių veiksmų kaina tik išaugtų, jei būtų delsiama smogti ir Iranui būtų suteikta daugiau laiko raketų gamybai paspartinti ir susikurti imunitetą dėl savo branduolinės programos.
Visi, dalyvavusieji susitikime, suprato, kad Iranas turi užtektinai pajėgumų kurti raketas ir dronus bei pildyti jų atsargas daug mažesnėmis sąnaudomis ir kur kas greičiau nei Jungtinės Valstijos galėtų sukurti ir aprūpinti daug brangesniais perėmėjais savo sąjungininkus regione, kad apsaugotų JAV interesus.
B.Netanyahu pristatymas ir teigiama D.Trumpo reakcija tapo galvos skausmu JAV žvalgybos bendruomenei. Per naktį analitikai stengėsi įvertinti, ar tai, ką Izraelio komanda pasakė prezidentui, yra įgyvendinama.
Farsas
JAV žvalgyba analizės rezultatais pasidalijo jau kitą dieną, vasario 12 d. Šiame susitikime Situacijų kambaryje dalyvavo tik amerikiečių pareigūnai. Prieš prisijungiant D.Trumpui, du aukšto rango žvalgybos pareigūnai trumpai pristatė įžvalgas prezidento artimiausios aplinkos žmonėms.
Žvalgybos pareigūnai buvo gerai pasikaustę apie JAV karinius pajėgumus ir buvo puikiai perpratę Irano sistemą bei jos dalyvius. Jie išskaidė B.Netanyahu pristatymą į keturias dalis. Pirmoji buvo dekapitacija – ajatolos eliminavimas. Antroji – Irano gebėjimo projektuoti savo galią ir kelti grėsmę kaimyninėms šalims paralyžiavimas. Trečia, liaudies sukilimas Irane. Ketvirtoji – režimo pakeitimas, kuomet prie šalies vairo stotų paskirtas pasaulietiškas lyderis.
Įvertinta, kad pirmuosius du tikslus buvo galima pasiekti pasitelkus JAV žvalgybos ir karinę galią. Pasak jų, trečioji ir ketvirtoji Izraelio premjero plano dalys, kuriose buvo numatyta galimybė, kad kurdai pradės antžeminę invaziją į Iraną, buvo gerokai atitrūkusios nuo tikrovės.
Kai prie susitikimo prisijungė D.Trumpas, J.Ratcliffe'as supažindino prezidentą su žvalgybos vertinimu. CŽA vadovas vienu žodžiu apibūdino Izraelio premjero pateiktus režimo pakeitimo scenarijus: „Farsas“.
Iškart įsiterpęs M.Rubio patikslino: „Kitaip tariant, tai nesąmonė.“
J.Ratcliffe'as pridūrė, kad atsižvelgiant į tai, kad bet kokiame konflikte įvykių neįmanoma nuspėti, režimo pakeitimas yra įmanomas, tačiau jis neturėtų būti laikomas realiai pasiekiamu tikslu.
Į pokalbį įsiterpė ir keletas kitų, tarp jų ir ką tik iš Azerbaidžano grįžęs J.D.Vance'as, kuris buvo labai skeptiškas apie perspektyvą, kad pavyks pakeisti režimą.
Tuomet D.Trumpas kreipėsi į D.Caine'ą. „Generole, ką manote jūs?“
D.Caine'as jam atsakė: „Pone, mano patirtis rodo, kad toks yra standartinis izraeliečių procesas. Jie žada daug, bet jų planai ne visada būna gerai parengti. Jie žino, kad esame jiems reikalingi, todėl ir taip aršiai stengiasi.“
D.Trumpas greitai pasvėrė jo žodžius. Prezidentas pareiškė, kad tuomet režimo pakeitimas būtų „jų problema“. Nebuvo aišku, ar jis turėjo omenyje izraeliečius, ar Irano žmones. Tačiau esmė buvo ta, kad jo sprendimas, pradėti karą prieš Iraną ar ne, nepriklausė nuo to, ar B.Netanyahu plano trečioji ir ketvirtoji dalys atrodė įgyvendinamos.
Panašu, kad D.Trumpui labiau rūpėjo įgyvendinti pirmąją ir antrąją jo dalis: nužudyti ajatolą ir aukščiausius Irano vadovus bei išardyti Irano karinę struktūrą.
D.Caine'as – žmogus, kurį D.Trumpas mėgsta vadinti „Razin' Caine'u“ (tai jo, kaip F-16 naikintuvo piloto, šaukinys, atspindintis jo reputaciją – red.past.) – prieš kelerius metus padarė prezidentui įspūdį, pareikšdamas, kad „Islamo valstybę“ galima nugalėti daug greičiau, nei prognozavo kiti. D.Trumpas atsidėkojo už šį pasitikėjimą ir generolą, kuris buvo oro pajėgų naikintuvo pilotas, paskyrė savo vyriausiuoju kariniu patarėju. D.Caine'as nebuvo politinis lojalistas, jam rimtai rūpėjo karas prieš Iraną. Tačiau savo požiūrį prezidentui jis dėstė labai atsargiai.
Kitomis dienomis, kai nedidelė patarėjų komanda vėl susitiko, kad apsvarstytų planus, D.Caine'as pasidalijo su D.Trumpu ir kitais nerimą keliančiu vertinimu. Pasak jo, plataus masto kampanija prieš Iraną drastiškai ištuštintų JAV ginkluotės atsargas, įskaitant raketų perėmėjus, kurių tiekimas buvo ribotas po daugelį metų tęstos paramos Ukrainai ir Izraeliui. D.Caine'as prisipažino nematantis aiškaus būdo, kaip būtų galima greitai papildyti rezervus.
Generolas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad bus labai sunku apsaugoti Hormuzo sąsiaurį, nes Iranas gali jį užblokuoti. D.Trumpas atmetė tokią galimybę, darydamas prielaidą, kad režimas kapituliuos anksčiau, nei iki to prieis. Atrodė, kad prezidentas tiki, jog tai būtų labai greitas karas – tokį įspūdį galėjo sustiprino vangus atsakas į JAV birželio mėn. įvykdytą Irano branduolinių objektų bombardavimo kampaniją.
D.Caine'o vaidmuo JAV rengiantis karui prieš Iraną įkūnija klasikinę įtampą tarp karinių patarimų ir to, kaip prezidentas priima sprendimus. Generolas bandė neužimti griežtos pozicijos atkakliai kartojo, kad jo užduotis nėra nurodinėti prezidentui, ką daryti, o pristatyti variantus, įvertinti riziką bei antrojo ir trečiojo lygmens pasekmes. Tačiau aplinkiniams susidarė įspūdis, kad jis vienu metu kvestionuoja visus šio plano aspektus. Jis nuolat klausdavo: „O kas tada?“ Tačiau dažnai atrodydavo, kad D.Trumpas girdi tik tai, ką jis pats nori girdėti.
D.Caine'as beveik visais atžvilgiais skyrėsi nuo ankstesnio Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko, generolo Marko A.Milley, kuris pirmosios administracijos metu aršiai ginčydavosi su D.Trumpu. Bandymus sustabdyti prezidentą nuo pavojingų ar neapgalvotų veiksmų jis laikė savo atsakomybe.
Vienas D.Trumpo ir D.Caine'o diskusijose dalyvavęs asmuo atkreipė dėmesį, kad prezidentas turėjo įprotį painioti generolo taktinius patarimus su strateginiais. Praktikoje tai reiškė, kad D.Caine'as tuo pačiu metu galėjo įspėti apie vieno operacijos aspekto iššūkius, o tada pridurti, kad JAV iš esmės turi neribotas pigių, tiksliai valdomų bombų atsargas ir, pasiekusios pranašumą ore, galėtų smūgiuoti Iranui ištisas savaites. D.Caine'ui tai buvo atskiros pastabos. D.Trumpui atrodė, kad antroji įžvalga greičiausiai eliminavo pirmąją.
Šių diskusijų metu D.Caine'as nė karto tiesiogiai nepasakė prezidentui, kad karas su Iranu yra tragiška idėja, nors kai kurie generolo bendražygiai buvo įsitikinę, kad jis galvojo būtent taip.
Vanagas Trumpas
Nors B.Netanyahu nepasitikėjo daugelis prezidento patarėjų, Izraelio premjero požiūris į situaciją buvo kur kas artimesnis D.Trumpo nuomonei, nei tą norėjo pripažinti prieš karo veiksmus nusiteikę prezidento komandos ar platesnio MAGA judėjimo šalininkai. Daugelį metų tokia buvo tiesa.
Iranas išsiskyrė iš kitų užsienio politikos iššūkių, su kuriais D.Trumpas susidūrė per dvi savo, kaip prezidento, kadencijas. Jis laikė Islamo Respubliką išskirtinai pavojinga priešininke ir buvo pasirengęs stipriai surizikuoti, kad sutrukdytų režimui pradėti karą arba įgyti branduolinį ginklą. Be kita to, B.Netanyahu pozicija puikiai derinosi su D.Trumpo noru sugriauti Irano teokratiją, užgrobusią valdžią 1979 m., kai JAV prezidentui buvo 32-eji. Nuo to laiko Iranas tapo rakštimi Jungtinėms Valstijoms.
Dabar jis gali tapti pirmuoju prezidentu, kuriam pavyks pakeisti režimą Irane nuo tada, kai prieš 47 metus valdžią perėmė klerikalinė vadovybė. Paprastai tai neminima, bet antrajame plane visada šmėžavo ir dar vienas motyvas: Iranas planavo nužudyti D.Trumpą kerštaudamas už generolo Qassemo Soleimani, kuris Jungtinėse Valstijose buvo laikomas Irano tarptautinio terorizmo kampanijos varomąja jėga, nužudymą 2020 m. sausį.
D.Trumpui pradėjus antrąją kadenciją, jo pasitikėjimas JAV kariuomenės galimybėmis tik stiprėjo. Jį ypač padrąsino įspūdingas desantininkų reidas, per kurį sausio 3 d. buvo sulaikytas Venesuelos lyderis Nicolasas Maduro. Operacijos metu amerikiečiai nenukentėjo, o prezidentui tai tapo dar vienu neprilygstamo JAV pajėgų meistriškumo įrodymu.
D.Trumpo karo kabinete P.Hegsethas buvo aršiausias karinės kampanijos prieš Iraną šalininkas.
M.Rubio savo kolegoms leido suprasti, kad jo nuomonė yra kur kas labiau dviprasmiška. Jis netikėjo, kad iraniečiai sutiks su susitarimu, pasiektu per diplomatines derybas, bet jis teikė pirmenybę tolesnei maksimalaus spaudimo kampanijai, o ne plataus masto karo pradžiai. Tačiau ir M.Rubio nebandė atkalbėti D.Trumpo, o, prasidėjus karui, visiškai tuo užtikrintas teisino savo administraciją.
Savo ruožtu personalo vadovė S.Wiles išreiškė nerimą dėl to, ką reikštų naujas konfliktas už jūrų marių, tačiau per didesnius susitikimus ji neįsitraukė į karinių klausimų svarstymus. Vietoje to, ji skatino D.Trumpo patarėjus per šiuos patarimus pasidalyti savo nuomone ir nuogąstavimais su prezidentu. S.Wiles darė įtaką daugeliu kitų klausimų, tačiau Situacijų kambaryje su D.Trumpu ir generolais ji sėdėdavo nuošalyje. Jos aplinkai artimi žmonės teigė, kad ji nemanė, jog turėtų su prezidentu pasidalinti savo susirūpinimu dėl karinių sprendimų kitų akivaizdoje. Ji buvo įsitikinusi, kad D.Trumpui daug svarbiau išgirsti tokių patarėjų, kaip D.Caine'as, J.Ratcliffe'as ir M.Rubio, įžvalgas bei patirtis.
Vis dėlto S.Wiles pripažino kolegoms, kad jai neramu dėl to, jog Jungtinės Valstijos bus įtrauktos į dar vieną karą Artimuosiuose Rytuose. Puolimas prieš Iraną galėjo sukelti dujų kainų kilimą, likus vos keliems mėnesiams iki vidurio kadencijos rinkimų, per kuriuos bus nuspręsta, ar paskutiniai dveji D.Trumpo antrosios kadencijos metai bus pilni pasiekimų, ar Atstovų Rūmų demokratų šaukimų į teismą. Galiausiai, S.Wiles pritarė operacijai.
Skeptikas Vance'as
Niekas kitas artimiausioje D.Trumpo aplinkoje taip neišgyveno dėl karo su Iranu perspektyvos ir nebandė jo nutraukti kaip kad viceprezidentas J.D.Vance'as.
Savo politinę karjerą jis pradėjo priešindamasis būtent tokiam kariniam avantiūrizmui, kuris dabar buvo rimtai svarstomas. Karą su Iranu jis apibūdino kaip „didžiulį išteklių švaistymą“ ir „labai brangų“.
Tačiau jis nebuvo taikos balandis visais klausimais. Sausį, kai D.Trumpas viešai įspėjo Iraną liautis žudyti protestuotojus ir pažadėjo jiems, kad pagalba jau pakeliui, J.D.Vance'as privačiai paragino prezidentą nubrėžti savo „raudonąją liniją“. Tačiau viceprezidentas agitavo už ribotą, baudžiamąjį smūgį, kažką panašaus į D.Trumpo raketinę ataką prieš Siriją 2017 m., kuomet ši panaudojo cheminį ginklą prieš civilius gyventojus.
J.D.Vance'as manė, kad režimo pakeitimo karas su Iranu būtų katastrofa. Jis teikė pirmenybę tam, kad iš viso nebūtų jokių smūgių. Tačiau žinodamas, kad D.Trumpas vis tiek greičiausiai kaip nors įsikiš, jis bandė nukreipti jį į labiau ribotus veiksmus. Vėliau, kai buvo beveik neabejojama, kad prezidentas nusiteikęs pradėti plataus masto kampaniją, viceprezidentas pareiškė, jog jis turėtų tai daryti su griaunančia jėga, tikėdamasis, kad taip D.Trumpas greičiau pasieks savo tikslus.
Kolegų akivaizdoje J.D.Vance'as įspėjo Amerikos lyderį, kad karas prieš Iraną gali sukelti regioninį chaosą. Jis taip pat nurodė, kad karas galėtų suskaldyti D.Trumpo politinę koaliciją, o daugelis rinkėjų, patikėjusių jo pažadu nepradėti naujų karų, tai vertintų kaip išdavystę.
J.D.Vance'as iškėlė ir kitų susirūpinimą keliančių klausimų. Būdamas viceprezidentu, jis žinojo Amerikos amunicijos problemos mastą. Karas prieš režimą, pasižymintį didžiuliu užsispyrimu išlikti, galėtų keleriems metams susilpninti Jungtinių Valstijų pajėgumus, kovojant ateities konfliktuose.
Viceprezidentas taip pat aiškino kolegoms, kad jokios karinės įžvalgos negali realiai įvertinti, ko imsis Iranas keršydamas, kai režimo likimas bus pastatytas „ant kortos“. Karas lengvai gali pakrypti nenuspėjama linkme. Be to, jis matė mažai galimybių, kad po viso to pavyktų sukurti taikų Iraną.
Virš viso to kybojo bene didžiausia rizika: Iranas turėjo pranašumą Hormuzo sąsiauryje. Jei šis siauras vandens kelias, kuriuo gabenami milžiniški kiekiai naftos ir gamtinių dujų, būtų uždarytas, to pasekmės Jungtinėse Valstijose būtų labai skaudžios, pradedant išaugusiomis benzino kainomis.
Tuckeris Carlsonas, komentatorius, tapęs dar vienu pagarsėjusiu skeptiku tarp dešiniųjų intervencijos klausimu, per praėjusius metus keletą kartų pasirodė Ovaliajame kabinete, norėdamas perspėti D.Trumpą, kad karas su Iranu sužlugdys jo prezidentavimą. Likus porai savaičių iki karo pradžios, D.Trumpas, daugelį metų pažįstantis T.Carlsoną, bandė jį raminti telefonu.
„Žinau, kad dėl to nerimauji, bet viskas bus gerai“, – užtikrino prezidentas. T.Carlsonas paklausė, iš kur jis tai žino. „Nes taip būna visada“, – jam atsakė D.Trumpas.
Paskutinėmis vasario dienomis amerikiečiai ir izraeliečiai aptarė naują žvalgybinę informaciją, kuri turėjo gerokai pagreitinti jų karinių veiksmų grafiką. Ajatola turėjo surengti susitikimą su kitais aukščiausio rango režimo pareigūnais, viduryje baltos dienos, atviroje vietoje, tinkamoje, kad būtų galima surengti ataką iš oro. Tai buvo trumpalaikis šansas suduoti smūgį pačiai Irano vadovybės širdžiai. Tai buvo proga, kuri vėliau galėjo nebepasitaikyti.
Savo ruožtu D.Trumpas suteikė Iranui dar vieną progą sudaryti susitarimą, kuriuo jam būtų užkirstas kelias sukurti branduolinį ginklą. Diplomatija taip pat suteikė Jungtinėms Valstijoms daugiau laiko perkelti karinius pajėgumus į Artimuosius Rytus.
Prezidentas faktiškai buvo priėmęs sprendimą dar prieš kelias savaites, atskleidė jo patarėjai, tačiau dar nežinojo kada tai įvyks. Dabar B.Netanyahu paragino jį veikti kuo greičiau.
Tą pačią savaitę J.Kushneris ir S.Witkoffas po naujausių derybų su Irano pareigūnais paskambino D.Trumpui iš Ženevos. Per tris derybų raundus Omane ir Šveicarijoje jiedu tikrino Irano norą sudaryti susitarimą. Per vieną iš jų jiedu pasiūlė iraniečiams nemokamą branduolinį kurą visam programos gyvavimo laikotarpiui – taip buvo tikrinama, ar Teheranas iš tikrųjų siekia gauti energijos civilinėms reikmėms, ar išsaugoti galimybę pasigaminti bombą.
Iraniečiai atmetė šį pasiūlymą, pavadinę jį pasikėsinimu į jų orumą.
J.Kushneris ir S.Witkoffas išdėstė prezidentui situaciją. Jie aiškino, kad tikriausiai pavyktų dėl ko nors susitarti, bet tai užtruktų kelis mėnesius. Jei D.Trumpas paprašytų pažvelgti tiesiai į akis ir pasakyti, ar jie gali išspręsti šią problemą, tai reiktų pasakyti, kad tam prireiktų daug laiko, dėstė jam J.Kushneris, nes iraniečiai žaidžia žaidimus.
„Manau, mums reikia tai padaryti“
Ketvirtadienį, vasario 26 d., apie 17 val., įvyko paskutinis susitikimas Situacijų kambaryje. Visų patalpoje esančių asmenų pozicijos buvo aiškios. Viskas jau buvo aptarta ankstesniuose susitikimuose, visi žinojo, kas ir ką apie tai galvoja. Diskusija turėjo trukti apie pusantros valandos.
D.Trumpas sėdėjo savo įprastinėje vietoje stalo gale. Jam iš dešinės sėdėjo viceprezidentas. Šalia J.D.Vance'o buvo S.Wiles, už jos J.Ratcliffe'as, tada Baltųjų rūmų patarėjas Davidas Warringtonas, Baltųjų rūmų komunikacijos vadovas Stevenas Cheungas. Priešais S.Cheungą sėdėjo Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt, jai iš dešinės – D.Caine'as, už jo P.Hegsethas ir M.Rubio.
Karo planavimo grupė buvo tokia maža, kad į ją net nebuvo įtraukti du svarbiausi pareigūnai, kuriems reikės suvaldyti didžiausią tiekimo sutrikimą pasaulinės naftos rinkos istorijoje – iždo sekretorius Scottas Bessentas ir energetikos sekretorius Chrisas Wrightas, taip pat nacionalinės žvalgybos direktorė Tulsi Gabbard.
D.Trumpas pradėjo susitikimą klausimu: „Gerai, tai ką turime?“
P.Hegsethas ir D.Caine'as apžvelgė planuojamų atakų seką. Tada prezidentas pareiškė, kad nori išgirsti visų sėdinčių prie stalo nuomones.
J.D.Vance'as, kurio nepritarimas buvo visiems gerai žinomas, pirmasis kreipėsi į prezidentą: „Jūs žinote, kad manau, jog tai prasta idėja, bet, jei norite tai daryti, aš jus palaikysiu.“
S.Wiles pasakė D.Trumpui, kad, jei jis mano, jog reikia visa tai tęsti dėl Amerikos nacionalinio saugumo, tuomet tegul tai ir daro.
J.Ratcliffe'as neišsakė nuomonės, ar reikia tai tęsti, tačiau pristatė naują stulbinančią žvalgybinę informaciją, kad Irano vadovybė ketino susirinkti ajatolos komplekse Teherane. CŽA vadovas pareiškė prezidentui, kad režimo pakeitimas gali būti įmanomas, priklausomai nuo to, kaip bus apibrėžta pati sąvoka.
„Jei turime omenyje tik aukščiausiojo lyderio nužudymą, tikriausiai galime tai padaryti“, – pridūrė jis.
Baltųjų rūmų patarėjas D.Warringtonas pažymėjo, kad tai teisiškai leistina galimybė, atsižvelgiant į tai, kaip planą sudėliojo JAV pareigūnai ir kaip jis buvo pristatytas prezidentui. Jis nepateikė asmeninės nuomonės, tačiau prezidentui paspaudus ja pasidalinti, D.Warringtonas papasakojo, kad jis, kaip jūrų pėstininkų veteranas, prieš daugelį metų pažinojo amerikiečių karį, kurį nužudė Iranas. Jam šis klausimas išliko labai asmeniškas. Patarėjas pareiškė prezidentui, kad, jei Izraelis ketina tęsti veiksmus, Jungtinės Valstijos turėtų daryti tą patį.
S.Cheungas išdėstė tikėtinas viešųjų ryšių pasekmes. D.Trumpas savo kampaniją į prezidento postą statė ant pasipriešinimo tolesniems karams. Žmonės nebalsavo už konfliktus užsienyje. Be to, šie planai prieštaravo viskam, ką administracija buvo sakiusi po birželio mėn. įvykdytos bombardavimo kampanijos prieš Iraną. Kaip jie galėtų paaiškinti, kodėl 8 mėn. primygtinai tvirtino, kad Irano branduoliniai objektai buvo visiškai sunaikinti? S.Cheungas nepasakė nei „taip“, nei „ne“, tačiau nurodė, kad bet koks D.Trumpo sprendimas bus teisingas.
K.Levitt pasakė prezidentui, kad tai yra jo sprendimas ir kad spaudos komanda su tuo susidoros, kaip įmanydama geriau.
Pentagono vadovo P.Hegsetho pozicija buvo labai siaura: galiausiai jiems vis tiek teks susidoroti su Iranu, tad kodėl gi to nepadarius dabar. Jis taip pat pateikė techninį vertinimą: jie galėtų įvykdyti kampaniją per tam tikrą laiką su tam tikro lygio pajėgomis.
D.Caine'as išlaikė blaivų protą, išdėstydamas riziką, ką ši kampanija reikštų JAV amunicijos rezervams. Galiausiai jis nepateikė jokios nuomonės. Jo pozicija buvo tokia: jei D.Trumpas įsakys vykdyti operaciją, kariuomenę ją įvykdys. Abu aukščiausio rango JAV kariuomenės vadai iš anksto apžvelgė, kaip vyks kampanija, ir įvertino JAV galimybes sumažinti Irano karinius pajėgumus.
Kai atėjo jo eilė kalbėti, M.Rubio įnešė daugiau aiškumo, sakydamas: „Jei mūsų tikslas yra pakeisti režimą arba pakurstyti sukilimą, neturėtume to daryti. Bet jei tikslas yra sunaikinti Irano raketų programą, šį tikslą galime pasiekti.“
-
Kodėl Trumpas imasi blokuoti sąsiaurį, kurį Iranas jau blokuoja
-
„Tai greita ir žiauru“: ginklu grūmojantis Trumpas paatviravo – 158 karo laivai jau jūros dugne
-
Karas Irane. Trumpas vėl užsiminė apie JAV ir Irano derybas: kada jos gali įvykti?
-
„Bloomberg“: su Kinija siejamas tanklaivis metė iššūkį Trumpo blokadai Hormuze
-
Į karo reikalus įsikišo Kinija – pasiūlė 4 punktų planą
-
Trys su Iranu susiję tanklaiviai praplaukė per Hormuzo sąsiaurį
Visi pasitikėjo prezidento instinktais. Jie matė, kaip jis priimdavo drąsius sprendimus, prisiimdavo nesuvokiamą riziką ir kažkokiu būdu visa tai išeidavo į naudą. Dabar jam niekas netrukdys.
„Manau, kad turime tai padaryti“, – pareiškė D.Trumpas. Jis pabrėžė, kad reikia užtikrinti, jog Iranas negalėtų turėti branduolinio ginklo, ir padaryti taip, kad Iranas nebegalėtų tiesiog laidyti raketas į Izraelį ar visą regioną.
Tuomet D.Caine'as priminė D.Trumpui, kad jis dar turi šiek tiek laiko. Galutinį atsakymą jis turėjo duoti iki kitos dienos 16 val.
Kitos dienos popietę, likus 22 min. iki D.Caine'o nustatyto termino, D.Trumpas, skrisdamas lėktuvu „Air Force One“ pasiuntė tokį įsakymą: „Operacija „Epinis įniršis“ patvirtinta. Jokių atšaukimų. Sėkmės.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
