Beveik prieš šimtą metų Vokietijos mokslininkas Albertas Schweitzeris (Šveiceris) pasakė, kad Vakarų Europos valstybės ir jų kultūra atsidūrė ant žlugimo ribos. Šios krizės priežastis – spartus materialinių poreikių augimas ir dvasinio prado nykimas. Todėl, pasak mokslininko, žmogus turi padėti visai žmonijai, t.y. nustatyti bendro pasaulinio proceso tikslingumą.
Vertindamas savo meto kultūros padėtį, A. Schweitzeris kartu apibrėžė ir to meto intelektualo vaidmenį – konstatuoti kultūros dvasinį nuosmukį ir parodyti, kad svarbiausias kiekvieno žmogaus tikslas – tobulinti individo ir visuomenės etinį bei dorovinį pasaulį.
Nuo tų dienų praėjo nemažai laiko, o mes ir vėl kalbame apie krizes bei jų priežastis. Bet – kyla klausimas – ar turime intelektualų, kurie apmąstytų ir įvertintų, kaip keičiasi mūsų padėtis, kuria linkme einame? Ar nestokojame Europos Sąjungos, kaip kultūrinės, filosofinės ar etinės erdvės, refleksijos?
Taigi pasvarstykime, ar Europos Sąjungoje yra girdimas intelektualo balsas?
Kas kuria Europos Sąjungos istoriją?
Vokietijos portalas „Die Zeit“ klausia: kur buvo intelektualai, kai Europa pradėjo eiti žlugimo keliu? kodėl jie nesivienija? kodėl ne intelektualai kuria Europos Sąjungos istoriją, bet pinigai, skolos ir žlunganti finansų rinka? Portalas cituoja sociologo Hauke’o Brunkhorsto žodžius – „Išaušo ta diena, kai politikai turi atversti visas kortas, jie privalo kalbėti su žmonėmis“ – ir pabrėžia, kad geležinė uždanga seniai sugriuvo, bet įvykiai, vykstantys scenoje, yra kaip reta migloti ir neaiškūs. „Die Zeit“ teigimu, būtų klaida, jei intelektualai per šį sunkmetį nuleistų rankas, juolab kad Europos Sąjunga yra „komplikuotas projektas“, ir negalvotų, kaip turi „atrodyti“ federacinė Europa, koks turėtų būti nacionalinių valstybių santykis su Europos Sąjungos Konstitucija bei kaip reikėtų apibrėžti nacionalinės valstybės suverenitetą.
Išaušo ta diena, kai politikai turi atversti visas kortas, jie privalo kalbėti su žmonėmis
Suprantama, svarsto portalas, poetai, mąstytojai mažai ką supranta apie ekonomiką, bet, kai kalbame apie Europos Sąjungą, tai turime galvoje ne vien tik bendrą ūkį. Europos Sąjunga – tai tam tikra politinė ir kultūrinė erdvė, kurioje visus vienija vertybės, ir diskutuoti apie Europos ateitį būtų pati svarbiausia intelektualų pareiga.
Interesų, ekonomikos ir etikos santykis
Tiesa, reikėtų pasakyti, kad politinės ir teologinės minties gijų apie dabarties ir ateities Europą esama, ir gana nemažai. Štai spalio 26–ąją Bundestage, svarstant Graikijos likimą, Vokietijos kanclerė Angela Merkel iškilo kaip didžiausios pasaulio ekonomikos (ES) lyderė. Ji pabrėžė, kad šįkart yra sunku priimti teisingus sprendimus, bet „mes turime visi kartu nutiesti naujus kelius“. Nepaisydama visus apėmusio neramaus jausmo, kad krizė yra didesnė nei pačių kovotojų sprendimai, ji iškėlė bendruosius europinius interesus virš savųjų ir pabrėžė, kad reikia gelbėti Graikiją, nors tai ir kainuos vokiečių mokesčių mokėtojams. Jos žodžiais, tai – atsakomybė už eurą ir Europos ateitį.
Arba, pavyzdžiui, rugsėjo 28–ąją Jungtinių Tautų Asamblėjoje Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Domique Mamberti įvardijo, kad ekonominė ir finansų krizė pasaulyje užtruko, nes ekonominėse struktūrose stokojama etikos. Jo žodžiais, etika nėra ekonomikos išorėje, o ekonomika yra be ateities, jei yra neetiška. Arkivyskupas pabrėžė, kad ekonomikai reikia etinio pagrindo, kitaip sakant, ji turi veikti dėl žmogaus.
Taip pat spalio mėnesį Vatikanas paskelbė dokumentą, raginantį steigti pasaulio mastu veikiančią finansų priežiūros instituciją, siūlydamas kad ji veiktų centrinio banko principu. Šventasis sostas paragino nustatyti tokius mokesčius ir finansinių sandorių apmokestinimo tarifus, kurie būtų proporcingi teikiamoms finansinėms paslaugoms. Dokumente keliskart aiškiai pabrėžiama, kad Vatikanas nekritikuoja globalizacijos ar rinkos blokų, tačiau, kartu su kitais balsais, pabrėžia naujos minties, naujos politikos poreikį, kad būtų sukurta visai žmonijai, o ne vienai jos daliai ar interesų grupei gera ir teisinga tvarka. Notoje taip pat pažymima, kad reikia dvasinei ir etinei sferai, taip pat už bendrąjį gėrį atsakingai politikai grąžinti pirmenybę prieš ekonomiką ir finansus, kad šie iš tiesų tarnautų asmeniui ir visuomenei.
Intelektualai turi pagrindą jaustis nustumti
Jono Čičinsko, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus, teigimu, intelektualų vienijimasis ir ekonominė integracija – labai skirtingi dalykai: „Noras, kad intelektualai vienytųsi ar kitaip sutelktų jėgas, kyla tik susiduriant su ekonomikos procesų galybe ir ekonominės politikos bejėgiškumu. Ekonomika, kaip sąlygų gyventi užtikrinimas, visada turės primatą žmonių veikloje. Intelektualų vaidmuo – daryti tą veiklą ir patį žmonių gyvenimą žmoniškesnį, turiningesnį ir kartu laisvesnį, padėti žmogui suvokti aukštesnę savo veiklos prasmę. Intelektualai turi pagrindą jaustis nustumti ir stumiami lauk iš viešojo gyvenimo, nes ekonomikos procesų principai, kuriais vadovaujamasi ūkiniame gyvenime (kiek tai kainuos ir kiek bus pajamų, išspausti kuo daugiau pelno, duoti kelią stipresniam), vis labiau skverbiasi ir į kitas viešojo ar net privataus gyvenimo sritis. Ekonomika čia nieko dėta – tai tų sričių institucijų ir veikėjų kapituliavimas, pasidavimas gan aršiai propaguojamiems komercinio kalkuliavimo principams.“
ES pernelyg įvairi, kad intelektualų vienijimasis būtų kiek nors įmanomas
Profesoriaus supratimu, vargu ar šalių narių intelektualai gali daryti tiesioginę įtaką Europos Sąjungos ateičiai – „ES pernelyg įvairi, kad intelektualų vienijimasis būtų kiek nors įmanomas. Žinoma, naujųjų ES šalių narių intelektualai tikrai galėtų būti labiau matomi ES erdvėje, tačiau, ypač trumpuoju laikotarpiu, jie turi ką veikti savoje valstybėje“.
Ekonomika ir moralė – skirtingi dalykai
J. Čičinsko manymu, intelektualų tribūnos yra labai „mažytės“ ir publika sunkiai jas pastebi: „Bet koks žiniasklaidos darinys, kartą pabandęs būti šiek tiek intelektualesnis, atsisakyti bulvarinių temų, tuojau pajunta „plačiųjų masių“ intereso sumažėjimą ir reklamos įplaukų smukimą. Tada belieka keisti profilį arba kreiptis valstybinio finansavimo. O ir pagalba Graikijai teikiama ne dėl bendros kultūros vertybių, bet dėl ekonominės integracijos išsaugojimo. Europos ekonominis vienijimasis yra vienintelė išeitis pasaulyje, kuriame kuriami vos keli didelės ekonominės galios regioniniai centrai. Ekonominė integracija yra būtinas pagrindas tikėtis ir vis didesnės politinės vienybės, pirmiausia tarptautinėje arenoje. Ekonomika yra technologine pažanga grindžiamas dalykas, todėl ji yra pirmyneigė, čia procesai vyksta kylančia linija (po truputį didinant įtampą planetos ištekliams). Moralė – visa kas kita, tai – žmogaus prigimties savybė, ji negali keistis. Blogis ir gėris iš esmės buvo suprantami prieš aštuonis tūkstančius metų (Senovės Egipte) taip pat, kaip mes juos suprantame šiandien. Klausti, kas svarbiau – ekonomika ar moralė, tolygu teigti, kad tuodu dalyku galime statyti į vieną gretą; juk jie visiškai skirtingi. Ekonomikoje niekas nepakeis maksimalaus pelno motyvo, dėl kurio visi tenai juda ir stengiasi, o svarstydami apie moralę visi nuolat klausia savęs ir mokosi susigaudyti, kas yra gėris ir kas – blogis.“
Ar įmanoma susitarti vien davus garbės žodį?
Profesorius pabrėžė, kad Europos Sąjunga remiasi gėrio siekimu (politikai siekia įtvirtinti taiką žemyne, ekonomistai kelia materialinę gerovę, intelektualai puoselėja meną ir tam tikrus mokslus): „Vertybių sistema kuriama intelektualiniam elitui reflektuojant ir „apdorojant“ žmonių praktiką. Kažkada žmonių (vadų, burtininkų, monarchų, kai kur ir parlamentų) sprendimai daug labiau lėmė žmonių ūkinę veiklą nei šiandien. Šiandien ūkinė veikla organizuojama vis labiau pagal apibendrintos praktikos („teorijos“) kanonus. Tai į naudą ekonominei pažangai (žmonių gerovei), bet ši ekonominė sėkmė kiek paspyrė į šalį kitus žmonių gyvenimo organizavimo principus (pavyzdžiui, ar įmanoma šiandien susitarti vien davus garbės žodį?). Ekonomika išugdė teisės galybę (nuosavybės ir sutarčių teisės įgyvendinimo išpuoselėjimu), ši savo ruožtu „įžengė“ kaip reguliuojanti priemonė į kitas žmonių gyvenimo sritis, šiek tiek iš ten išstumdama etines normas. Dėl to susidaro įspūdis (daugmaž atitinkantis realų faktą), kad etinės vertybės nelabai svarbu, nes esant nesutarimui reikės kreiptis į teismą, o teisme nei garbės žodis, nei kiti etiniai principai nieko nereiškia, jei jie netransformuoti į teisės normą. Žmonių gyvenimas tampa vis labiau sureguliuotas išorėje egzistuojančiais oficialiais dokumentais, dėl to subjektyviai ima atrodyti, kad kantiškasis „vidinis imperatyvas“ yra geriausiu atveju selektyviai naudotina taisyklė.“
Kaip rasti paprastus ir gilius įvaizdžius
Teologijos daktaras kun. Kęstutis Kėvalas negalėtų sakyti, kad intelektualai nemėgina vienytis Europos Sąjungoje: „Pirmiausia juos jungia mokymo ir tyrimų įstaigos, kuriose jie dirba, dauguma sričių leidžia savo žurnalus ar rašo straipsnius, turi sukurtas savo srities sąjungas. Tai galiu sakyti žiūrėdamas į Europos teologus, teisininkus, medikus. O kad jie nepakankamai stipriai veikia, palyginti su kitomis sritimis, tai yra tiesa. Priežastis, manau, gali būti ir ta, kad neretai intelektualai neturi stimulo reikšti savo nuomonę viešai, ją “parduoti”, nes tada tarsi nukenčia intelektualinės minties gylis.
Kaip žmogus, nesilaikydamas pagrindinių moralinių principų, anksčiau ar vėliau prieina akligatvį, tas pats yra taikytina ir valstybėms
Kyla įtarimas, kad dalis intelektualų nesuinteresuoti savo darbo vaisius propaguoti viešai, nes dėl to nepadidėja jų atlygis už darbą. Valstybė remia intelektualus, bet, jei jų neskatina savo darbo vaisių pristatyti plačiajai visuomenei, tada susikuria tarsi intelektualų getas, kuris neturi įtakos visuomenei. Europa, kai ji tapo ūkine bendrija, buvo bendros kultūros erdvė. Tą bendrystę iš esmės įkvėpė krikščioniškoji moralinių vertybių sistema, taip pat mąstymo tradicija, paveldėta iš graikų ir romėnų filosofijos ir teisėtvarkos. Šiandienos intelektualų didybė – jų pajėgumas rasti paprastus ir gilius įvaizdžius bei idėjas, kurios gali suprantamai paaiškinti dabartinę žmogaus ir visuomenės padėtį.“
Pagalba turi būti išmintinga
K. Kėvalas pritaria, kad mus pasiekia tik politinių ir intelektualinių diskusijų dalis: „Juk visi gerai žinome, kad karščiausios ir jautriausios diskusijos vyksta neformalioje aplinkoje. Moralinės solidarumo vertybės ir pragmatiškojo pagalbos Graikijai aspekto negalima atsieti. Juk nepadėti Graikijai – tai sukrėsti ir visos Europos Sąjungos finansinį sektorių. Negalima visų problemų išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis. Jei tai būtų galima, kodėl, kai tarsi yra pakilimo banga, staiga įvyksta krizė? Prieš tai, kol įvyksta ekonominės krizės, įvyksta moralės nuopuolis. Kaip žmogus, nesilaikydamas pagrindinių moralinių principų, anksčiau ar vėliau prieina akligatvį, tas pats yra taikytina ir valstybėms. Kol ekonomikos ir moralės priklausomybės rimtai neįvertiname, tol mūsų vystymasis bus iliuzinis. Graikijos atveju aiškiai buvo gyventa ne pagal išgales. Kraštas gali šiek tiek skolintis, bet, jei skolinimasis tampa gyvenimo būdu, tada jis neišvengiamai praranda tikrovės pajautą. Vokietijos laikysena – labai humaniška ir sveikintina. Tai – Gerojo Samariečio istorija, pritaikyta valstybių atžvilgiu. Europos Sąjunga tam ir yra įkurta, kad kraštai kartu lengviau ir greičiau įveiktų juose iškylančias problemas. Tačiau pagalba turi būti išmintinga. Nes kita medalio pusė yra ta, kad, jei finansinė pagalba yra tik labdara, tai ji nebūtinai padės žmonėms keisti nusistovėjusius įpročius gyventi ne pagal išgales, o jei tai yra skolinimas, tai Graikijos priklausomybė nuo Vokietijos bus didesnė.“
Kun. K.Kėvalas pabrėžia, kad vieni intelektualai nesukurs idealios visuomenės – „kai geriausios visuomenės pajėgos gyvena atskirtos viena nuo kitos, mes turime vienpusio pasaulio versijas. Intelektualams būtų gerai pasidomėti, kuo gyvena verslininkas, o politikui – kaip padaryti, kad intelektualai ir verslininkai lengviau susitiktų vieni kitus. Mūsų šalyje, kaip ir kitur, kapitalizmas „eina“ per etapus, kurie neišvengiamai yra ekonominio ir politinio tobulėjimo kelio dalis. Mūsų žmonės mokosi gyventi naujomis sąlygomis. Visi jau patyrėme, kad laisvė nėra lengva, kad ji kainuoja. Mūsų uždavinys – kad ekonomika įgautų, jei taip galima sakyti, „žmogiškąjį veidą“. Šiandien dar nėra suprasta sąsaja, kad nauda ir moralė eina koja kojon, ir dar turime didelių pagundų turėti tik naudą be moralės. Intelektualas irgi gali nepaisyti prigimtinės moralės principų, o ir net bandyti intelektualiai paneigti žmonijos seniai atrastas moralės konstantas. Todėl vienų intelektualų vaidmuo darant įtaką politikai ir ekonomikai nebūtinai bus vaistų siūlymas. Jie irgi yra pajėgūs pasiūlyti vaistų, baisesnių už ligą. K.Marxas ir V.Leninas buvo intelektualai, bet jiems labai trūko sveiko žmogaus prigimties pažinimo. Jie ignoravo tai, kas buvo žmonijos atrasta per tūkstantmetę patirtį apie žmogų, šeimą, visuomenę. Ir jų klaidingo mąstymo padariniai pridarė labai didelių nuostolių žmonijai. Europos Sąjungos teisingo valdymo, ekonomikos ir vertybių palaikymas įmanomas tik bendraujant teoretikams ir praktikams, nes jie, veikdami atskirai, sukuria susiaurinto pasaulio interpretacijas, kurios vėliau atsiliepia krizėmis. Europą gali išgelbėti bendrystė. Dėl jos ji buvo sukurta. Europai, kaip ir kitiems pasaulio kraštams, reikia, Benedikto XVI žodžiais, meilės tiesoje”.