Didelėmis raidėmis ant baltos lentos suaugusiems užsieniečiams skirtoje kalbų klasėje mokytoja užrašo žodį „ertibat“, kuris reiškia „santykiai“. Visa tai vyksta 140 km į šiaurę nuo Irano sostinės Teherano esančiame pramoniniame Kazvino mieste, rašo „The Economist“.
Norėdama apibrėžti šį žodį mokytoja klausia: „Ar Irano santykiai su Vokietija yra geri?“ „Tai labai komplikuota“, – vienitelio esančio klasėje vokiečio atsakymą palydi nervingas kikenimas. Mokytoja užduoda dar vieną klausimą: „Kurios šalies santykiai su islamo Respublika yra geri?“ „Kinijos!“ – sušunka 12 jaunų kinų vyrų ir moterų, kurie sudaro likusią klasės dalį. Prieš penkerius metus kinai sudarė maždaug dešimtadalį šios mokyklos studentų. Dabar tokių yra maždaug pusė.
Nepaisant to, kad siekiant pažaboti Irano branduolines ambicijas, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos Vakarų vyriausybės sugriežtino ekonomines sankcijas, Kinija ir toliau sriptina savo ryšius su Islamo Respublika. Nafta Irano vyriausybei atneša apie 80 proc. visų pajamų ir vis daugiau jos patenka į Kinijos, šiuo metu didžiausios prekybos partnerės, naftos perdirbimo gamyklas.
Iranas tapo pelninga rinka kiniškoms prekėms ir paslaugoms. Kinija investuoja 1 mlrd. JAV dolerių tam, kad būtų pagerinta Teherano infrastruktūra. Kinijos konglomeratas jau yra išplėtęs plačiai išsikerojusį sostinės požeminį geležinkelį, kontrakto vertė siekė 328 mln. JAV dolerių.
Kalbų klasėje Kazvine daugumą sudaro moterys kinės. Maždaug pusė jų ištekėjusios už iraniečių, kita pusė – energingos ekonominės emigrantės. Chun – visuomeniškiausia, dirba tarpininke tarp Kinijos marškinėlių gamintojų ir jų klientų Irane. Ji aistringai skaito „finansinius romanus“, tokius kaip „Skurdžiausio Kinijos vaikino dienoraštis apie kelią į turtus“ – tai istorija kaip turtuoliu virto elektroninių kabelių pardavėjas.
Kinė Chun: Manote, kad atvykau į Iraną pramogauti? Ne! Atvykau čia dėl pinigų. Jei norėčiau pramogauti, būčiau pasirinkusi gražesnę vietą.
Chun kalba angliškai. Kalbos išmoko žiūrėdama amerikietišką televiziją. „Juk žinote, kad Kinijos žmonėms rūpi tik pinigai“, – pareiškia ji pusiau juokais, įtraukdama orą per sukąstus dantis. „Manote, kad atvykau į Iraną pramogauti? Ne! Atvykau čia dėl pinigų. Jei norėčiau pramogauti, būčiau pasirinkusi gražesnę vietą“.
Taisydamasi savo rožinę galvos skraistę ji aiškina, kad „Kinija eina visur. Daugybė šalių nori prekių iš Kinijos, tačiau ne kiekviena šalis kalba kiniškai... Iranas yra labai gera vieta verslui, nes ten ne taip brangu, kaip kitur. Daugelis kinų bijo keliauti į musulmoniškus kraštus, manydami, kad jie pavojingi, bet tai nėra tiesa. Iranas yra pamišusi, tačiau ne pavojinga šalis“.
Moteris sako uždirbanti 150 JAV dolerių per dieną, septynias dienas per savaitę. „Nuvykstu vienai dienai, jie sudaro sutartį. Paprasta“, – sako Chun, atstovaujanti naujai Kinijos verslininkų kartai besivystančiose pasaulio rinkose.
Nepaisant to, kad JAV smerkia su Iranu verslo santykius palaikančias šalis ir įmones, Kinija nesutiko mažinti Irano naftos importo, kuri sudaro daugiau kaip 10 proc. Kinijos suvartojamos naftos.
„Kinija yra prieš bet kurios šalies, kuri primeta vienašales sankcijas kitai valstybei, remiantis vietos įstatymais“, – teigiama Kinijos užsienio reikalų ministerijos birželį išplatintame pranešime. Bet kuriuo atveju Kinija prekybą su Iranu traktuoja kaip platesnės geografinės strategijos dalį. Ja bandoma atsverti JAV hegemoniją Artimuosiuose Rytuose ir kartu apsunkinti JAV pastangas „atlikti svarbų vaidmenį Ramiojo vandenyno regione“.
Navidui, prekybininkui iš Irano, priklauso vidutinio dydžio įmonė, importuojanti chemikalus iš Kinijos ir teikianti juos Irano plastiko pramonei. Prieš penkerius metus jo tiekėjai buvo Europoje, tačiau po kelių sankcijų prieš Iraną etapų, dabar jis daugiausia chemikalų gauna iš Kinijos.
Vis dėlto dauguma iraniečių nėra ypač palankiai nusiteikę nei Kinijos, nei kinų atžvilgiu. Daugelis mano, kad Kinija yra tik dar viena šalis, siekianti išnaudoti jų šalies silpnumą. „Negalime remti Kinijos“, – sako Navidas, pridurdamas, kad kinai rūpinasi tik savimi. Jų prekių kokybė dažnai būna prasta. Sulaukę kelių krovinių su „padirbtomis“ cheminėmis medžiagomis viduje, dabar jis priverstas mokėti už tyrimus, tikrinančius jų kokybę Kinijoje, todėl kroviniai pristatomi keliomis savaitėmis vėliau. „Mongolai ir vėl vykdo invaziją“, – daro išvadą jis.
