„Turėjome smūgį, – prabilo moteris, kilstelėjusi antakius už violetinių ir auksinių katės akių formos akinių. – Labai, labai, labai, labai didelį smūgį.“
Buvo balandis. Rusija viduryje miesto numetė 1360 kg svorio bombą, sunaikindama beveik ištisą kvartalą. Tai buvo niūrus signalas Slovjanskui ir likusiai Donecko srities daliai – Kremliaus geidžiamiausiam prizui.
Ukrainos pajėgos ne vienerius metus drakoniškomis pastangomis stiprino ir gynė šią strateginę teritoriją, o dabar ji patiria puolimą, kuris, kaip baiminasi gyventojai, yra pabaigos pradžia.
Bloga nuojauta dėl Donecko kelia šiurpą Ukrainai, nors ji šiuo metu kaip tik pasiekė proveržį, vykdydama savo vidutinio nuotolio smūgių kampaniją, o Rusijos pajėgos didžiojoje fronto dalyje tiesiog įstrigo.
Rusija vis dar pranoksta Ukrainą karių ir ginklų skaičiumi. Po daugelį metų trukusio įnirtingo kovų etapo regione Maskvos pajėgos sutelktos į „tvirtovių juostos“ miestus – Slovjanską, Kramatorską, Družkivką ir Kostiantynivką – visi jie sudaro maždaug 20 proc. Donecko, kurį vis dar kontroliuoja Ukraina.
Rusijos kariai prasiveržė į Kostiantynivką. Družkivka tapo dykynė. Tad Slovjanskas ir Kramatorskas lieka paskutinėmis tikromis Ukrainos tvirtovėmis Donecke.
Kol kas šiems dviems miestams negresia tiesioginis pavojus žlugti. Tačiau Rusijos pajėgos priartėjo jau pakankamai arti, kad galėtų juos apšaudyti vis didesniu kiekiu sklandančiųjų bombų ir sprogstančių dronų. Tūkstančiai civilių gyventojų pabėgo, nes toks gyvenimas darėsi vis sunkiau pakeliamas.
Rusijai numetus per 1300 kg sveriančią bombą ant Slovjansko, pradėta nerimauti, kad ji vis dažniau griebsis tokios ir dar net žiauresnės taktikos. Maskva jau anksčiau naudojo tokius ginklus, kad sulygintų su žeme ir „išvalytų“ Ukrainos miestus, palikdama kareivius kovoti dėl kontrolės rūkstančiuose griuvėsiuose.
Ukraina pasipriešino Donaldo Trumpo administracijos spaudimui atiduoti Donbaso regioną, kuriam priklauso Doneckas, ir taip patenkinti Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino pagrindinį reikalavimą taikos derybose. Nors Kyjivas primygtinai tvirtina, kad toliau kovos už Donbasą, iš pagrindinių jo miestų gali likti nedaug ką teginti.
Bachmutas. Avdijivka. Časiv Jaras. Toreckas. Visi šie miestai susidūrė su tokiu likimu ir yra galvose tų, kurie dabar evakuojasi iš Slovjansko, Kramatorsko ir jų apylinkių.
Evakuacijos toliau į vakarus laukianti 71 metų Lena pasakojo, kad jos miestas – Mykolajivka – jau dega, o sprogimai „ištrynė jį iš gyvenimo“.
„Viskas sugriauta, ir tai dar net nesibaigė“, – nuogąstavo ji ir gūžtelėjusi patapšnojo sau per krūtinę, tarsi norėdama nuraminti spurdančią širdį.
Slovjanskas ir Kramatorskas laikosi jau daugelį metų, nors Rusijos pajėgos prie jų artėja. Miestus saugo įtvirtinimai, kuriuos Ukraina pastatė po to, kai 2014 m. Rusija ėmė kurstyti karą Rytų Ukrainoje.
Gruodžio mėnesį, kai Rusijos pajėgos perėmė aukštumoje esančio Siversko miesto kontrolę, „tvirtovių juostos“ jungtys ėmė trūkinėti.
Rusijos pajėgos pamažu žengė į Lymano ir Kostiantynivkos miestus. Jie pakankamai arti priartėjo prie Slovjansko, todėl gali jį reguliariai atakuoti mažais atakos bepiločiais orlaiviais, o tai savo ruožtu paskatino visuotinį vietos gyventojų pasitraukimą.
Iki balandžio miestą kiekvieną savaitę palikdavo apie 1000 žmonių, nurodė vietos pareigūnai.. Miesto gyventojų skaičius nuo maždaug 50 tūkst. kovo mėnesį sumažėjo mažiau nei iki 44 tūkst.
Mūšio lauko žemėlapiai rodo, kad Rusijos pajėgos vis dar šliaužia į priekį, į rytus nuo Kramatorsko ir Slovjansko. Dabartiniu tempu joms prireiktų ne vienerių metų, kad užimtų šiuos miestus ir likusią Donecko dalį. Verta nepamiršti, kad Maskvai prireikė 18 mėnesių, kad užimtų Torecką, ir 22 mėnesių, jog užgrobtų Pokrovską.
Tačiau Rusija gali nuniokoti miestus jų net neužimdama.
Ukrainos 30-osios mechanizuotosios brigados vadas vyresnysis leitenantas Vadymas Kostryckis nurodė, kad Rusijos pajėgos bando priartėti kuo arčiau, kad galėtų nukirsti logistikos kelius bei „užsmaugti“ Kramatorską ir Slovjanską.
Anot kario, Kramatorskas jau nyksta jo akyse. Jis tuštėja su kiekvienu smūgiu, nes Rusija pereina prie apgyvendintų teritorijų naikinimo tiek čia, tiek Slovjanske.
Evakuaciją vykdantys Vladyslavas Arsenijus sakė, kad, kai maždaug prieš pusmetį atakos tapo intensyvesnės, humanitarinė organizacija Rytų SOS, kurioje jis dirba, leido jam furgone laikyti dronų detektorių.
Į Družkivką jis nebevažiuoja, nes ten per daug pavojinga. Didžiąją dalį darbo jis atlieka Slovjanske ir Kramatorske, bet „ateis laikas, kai nebegalėsime įvažiuoti“, pripažino vyras per kavos pertraukėlę tarp evakuacijos misijų.
Palei kelią riogso apanglėjusios Ukrainos karinio transporto priemonės, į kurią anksčiau tą rytą pataikė dronas, nuolaužos. Ugniagesiai plaunant grindinį, kitos komandos taisė virš kelio esantį apgadintą tinklą nuo dronų. Tinklai, skirti rusiškiems dronams „gaudyti“ dar prieš jiems pasiekiant taikinį ir sprogstant, paplito visoje Rytų ir Pietų Ukrainoje, iki zonų, kurias siekia rusų pirmojo asmens vaizdo (FPV) dronų nuotolio ribos.
Dabar tinklas dengia kelius į Slovjanską ir Kramatorską bei iš jų, taip pat kai kurias šių miestų gatves. Pasak Slovjansko ligoninės vadovo Volodymyro Ivanenkos, kas savaitę pagrindinėje miesto ligoninėje gydoma 10-15 dronų sužeistų civilių.
Jis pripažino, kad kartu su kolegomis ruošiasi laikui, kai judėti mieste taps pernelyg pavojinga. Gimdymo skyrius jau uždarytas po to, kai birželį jį apgadino vienas iš Rusijos smūgių. Jei kiti pastatai bus priverstinai uždaryti, ruošiamasi pagrindinį ligoninės pastatą paversti gydymo įstaigos centru.
Šiuo metu evakuacija daugiausiai yra savanoriška. Kartais ji vykdoma horizonte dundant sprogimams.
75 metų amžiaus senjoras Jurijus Tarasovas evakuacijos centre susmuko ant kėdės. Dieną prieš tai Rusijos smūgis sunaikino jo namus Mykolajivkoje.
„Namų nėra, nė vieno nepažeisto“, – kartojo jis, atsirėmęs ranka į krepšį, kuriame, regis, buvo viskas, ką jis spėjo pagriebti: planšetinis kompiuteris, apatiniai marškiniai, apatiniai drabužiai, vaistų dėžutė ir nedidelis kampinis šlifuoklis.
„Neturėjau laiko persiauti batų“, – sakė vyras. Jis taip pat nuogąstavo nespėjęs pasiimti savo šuns Palmos ir dviejų kačių.
„Palma buvo tokia protinga“, – pradėjo J.Tarasovas, kol jį pertraukė oro pavojaus sirena. Skriejo sklendžiančios bombos. O vyras, pasiremdamas ramentu, nušlepsėjo į slėptuvę, kur įsitaisė ant mėlynos plastikinės kėdės ir įsistebeilijo į erdvę.
Po trijų dienų už kelių kilometrų Kramatorsko regiono policijos pareigūnas Pavlo Djačenka turėjo ypač įtemptą rytą.
Sklendžiančios bombos nukrito mieste apie 5 val. ryto. Sprogimai jį pažadino, ir jis nedelsdamas nuvažiavo į įvykio vietą. Kita sprogimų banga prasidėjo apie 11 val. Greitai išgėręs kavos, jis turėjo vykti fiksuoti smūgių. Du žmonės buvo įstrigę po griuvėsiais, manoma, kad jie žuvo.
P.Djačenka į Kramatorską atvyko per vieną iš baisiausių karo mūšių, evakuodamas civilius iš Bachmuto, paskui Torecko, Pokrovsko, Siversko, Avdijivkos. Tad jis gerai matė, kaip pradeda mirti miestai.
Jo telefone esančiose nuotraukose – kadrai, liudijantys, kad gyvenimas Kramatorske tapo kur kas pavojingesnis: sugriauti pastatai, namai, nupjauta žmogaus koja automobilio bagažinėje.
„Parduotuvės užsidaro. Žmonės evakuojasi ir išvažiuoja“, – pažymėjo P.Djačenka ir pridūrė: „Gyventi čia baisu“.
Vieną saulėtą popietę Kramatorskas tiesiog atrodė lyg miestas vaiduoklis. Parkas, kaip ir dauguma gatvių, buvo tuščias, išskyrus grupeles žmonių, kurie taisė tinklus, ir vyrus su priešdroniniais šautuvais, atidžiai stebinčius dangų.
Tai dar nebuvo P.Djačenkos darbo dienos pabaiga – po kelių valandų Kramatorsko centrą apšaudė trečioji bombų banga.
Tą dieną 35 metų Maryna pagaliau pabėgo iš miesto.
Jos akivaizdoje į gabalus susprogdintas vyras. Turgus ir šalia jos esantys pastatai nuolat tapdavo Rusijos smūgių taikiniais, monotoniškai pasakojo moteris beveik nemirksėdama. Ji turėjo išvykti, bet norėjo, kad kartu su ja būtų važiavusi ir mama.
Kartą jos jau buvo pasprukusios iš Kramatorsko. Pabėgo, kai 2022 m. prasidėjo plataus masto invazija, bet 2024 m. sugrįžo.
„Visi meldė Dievo, kad viskas pasitaisys, – kalbėjo Maryna, atsisakiusi nurodyti savo pavardę. – Bet viskas tik darosi blogiau, blogiau ir blogiau“.
Kuo labiau artėja frontas, tuo daugiau tokių žmonių kaip Maryna išvežami į vakarus, į perkeltųjų asmenų centrą Lozovoje.
Šią dieną atvažiavo didelis geltonas autobusas, pristatęs 31 evakuotą asmenį. Nepraėjus nė 15 minučių, atvažiavo kitas mikroautobusas su dar 16 žmonių, o po to autobusas su dar 30 žmonių.
-
Lavrovas reikalauja iš Trumpo pasiaiškinimo: „Kas įvyko Prancūzijoje?“
-
Kryme laikinai nutraukiamas elektros tiekimas
-
Ambasadorė apie lietuvio kario žūtį: „Jis vis dar laikomas dingusiu be žinios“
-
Ukrainos vėliava buvo numesta iš drono: paaiškino, kas vyksta Kinburno nerijoje
-
Vieną geriausių Ukrainos kariuomenės dalinių purto skandalas: mirė 26 naujokai
-
„Reuters“: antra pagal dydį benzino gamintoja Rusijoje sustabdė veiklą
4 metukų amžiaus Angelina kartu su šeima buvo ką tik atvykusi iš Kramatorsko. Paklausta apie jos raudoną blizgučiais puoštą kuprinę, mergaitė drovėjosi. Tačiau, rodydama savo pliušinį mamutą Motią, ji nušvito.
„Mano Motia yra gražus“, – pasakė ji. Kai mama sugrįžo užpildžiusi registracijos dokumentus, Angelina atkišo jai Motią, kad ši paglostytų.
„Mes važiuojame į naujus namus“, – šypsojosi ji ir atsisveikindama mostelėjo ranka.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
