Aleksejaus buto virtuvėje, nutviekstoje pro langą krintančios ryto šviesos, ant spintelės stovi į piramidę sustatytos energinių gėrimų skardinės, kurių ryškios spalvos dera prie Vincento van Gogho „Žvaigždėtos nakties“ reprodukcijos, kabančios ant sienos svetainėje, kur sėdime su Aleksejumi.
Ant stalo padaręs vietos, – nustūmęs šalin savo mobilųjį telefoną, kurio ekranas bemaž kas sekundę nušvinta naujais „Telegram“ pranešimais, ir patraukęs savo piešinių eskizus – Aleksejus priešais mane padeda prieš dešimtmetį išleistą Baltarusijos spaudos fotografijų albumą, kuriame rodo nuotraukas iš 2010-ųjų protestų Minske.
„Dabar šitas albumas relikvija, – sako versdamas puslapius, –Baltarusijoje tokio negausi.“
Paklausiu: kokią įtaką jo kartai padarė 2010-ųjų protestai? Ar galima teigti, jog šių dienų pasipriešinimas yra savotiškas tęsinys?
„Aš prisimenu protestų vaizdus, bet kas iš tikrųjų vyksta, tada nesupratau, – atsako Aleksejus, kuris atrodo toks jaunas, kad akimirką maniausi patekęs ne į tą butą. – Man šitas supratimas atėjo antrame kurse, kai studijavau viename Baltarusijos universitete. Pažiūrėjau dokumentinių filmų, pasidomėjau istorija ir atėjo supratimas, jog kažkas mūsų šalyje vyksta ne taip.“
Aleksejus susidomėjo pasipriešinimu, kuris tuo laiku buvo bemaž nematomas, negirdimas, nestiprus, o visgi gyvybingas.
„Nemažai žmonių, kurie dabar daro revoliuciją Baltarusijoje, aš pažįstu visą savo gyvenimą, – pasakoja jis. – Žinau, kad jie tikri baltarusiai, kurie myli savo šalį ir nori tikrų permainų. Lukašenka aiškina, esą protestus organizuoja lenkai, lietuviai, amerikiečiai, rusai. Tai netiesa, absoliučiai visi mes esame baltarusiai.“
2017-aisiais Aleksejus pirmą kartą išėjo į gatves protestuoti, bet kartu su tūkstančiais kitų jaunų žmonių buvo sulaikytas Baltarusijos OMON pareigūnų ir įkištas už grotų. Tiesa, trumpam.
„Tada mano galvoje įvyko aiškus lūžis. Supratau, kad privalome šitą režimą sunaikinti“, – sako Aleksejus.
Jau ne vienus metus Vilniuje gyvenantis baltarusis dabar atlieka labai revoliucijai reikalingą darbą – redaguoja svarbų Baltarusijos „Telegram“ kanalą ir padeda organizuoti protesto akcijas.
Stebisi istorinių vėliavų gausa
Aleksejaus paprašau, kad apibūdintų šių dienų protestuotojo portretą, bet jis tik trauko pečiais, tartum nežinodamas, ką atsakyti – suprask, nėra vieno išskirtino visuomenės sluoksnio ar vienos žmonių grupės.
„Visa Baltarusija prabudo, – sako jis. – Šiandien protestuoja visi. Net ir maži vaikai, kurie dar neina į mokyklą, jau bėga į gatvę ir šaukia: Lukašenka išeik. Juokauju, žinoma, bet protestuoja tikrai visa šalis. Ir darbininkai, kurie uždirba pusantro šimto eurų, ir programuotojai, kurie gauna po kelis tūkstančius.“
Jis tvirtina, kad protestuose skaitlingai dalyvauja ne tik jauni žmonės, apie pasaulį sužinantys iš socialinių tinklų, bet ir garbaus amžiaus baltarusiai, kurie, kaip dabar aiškėja, savo sandėliukuose slėpė baltai raudonas istorines vėliavas.
„Per protestus Minske gali pamatyti dešimtis tūkstančių istorinių vėliavų. Iš kur jos? Reiškia, žmonės jas turėjo, slėpė, o va dabar išsitraukė“, – sako Aleksejus.
Aleksejus tvirtina, esą protestuotojus palaiko ir nemaža dalis jėgos struktūrų (Rusijoje ir Baltarusijoje šitaip vadinamos specialiosios tarnybos ir teisėsauga) darbuotojų. Kai aš imu prieštarauti, esą vargu ar protestuotojai turi teisėsaugos palaikymą, Aleksejus atsako: „Žinoma, kalbu ne apie OMON, nes tiems metų metus buvo plaunamos smegenys, jie buvo ruošiami šiam momentui. Nuo tos akimirkos, kai pateko į valdžią, Lukašenka ruošėsi, jog kažkada liaudis prieš jį sukils.“
Apie represijas sužino tik dabar
Klausiu – ar šis netikėtas Baltarusijos prabudimas susijęs tik su tuo lemtingu sekmadieniu rugpjūčio 9-ąją, kai A.Lukašenkos režimas paskelbė suklastotus rinkimų rezultatus ir ėmėsi smurto prieš taikius protestuotojus, o gal nepasitenkinimas šalies viduje buvo jaučiamas ir anksčiau?
„Galbūt anksčiau žmonės Lukašenkos nemylėjo, – sako Aleksejus, – galbūt tarpusavyje pakalbėdavo, kad Lukašenka užkniso, bet tokio priešiškumo kaip dabar nebūdavo. Dabar visa šalis jo atvirai nekenčia.“
Aleksejus pasakoja, jog režimas metų metus žmonėms į galvą kalė vaizdinį, esą aplink Baltarusiją vyksta siaubingi dalykai, chaosas ir suirutės, o štai jų šalyje gyvenimas visada išlieka stabilus. Todėl dar visai neseniai net ir jaunimas į gyvenimą žiūrėjo paprastai: jeigu šaldytuve yra maisto, degtinės, jeigu nevyksta karas, jeigu teritorijos iš baltarusių niekas neatiminėja, vadinasi, skųstis nėra kuo.
Jis tvirtina, jog nemaža dalis baltarusių iš tikrųjų tik dabar ima suvokti, ką režimas darė jų šalyje.
„Lukašenka per visus tuos metus pradangino daugybę savo oponentų, ir žmonės apie šitai sužino tik dabar. Sako: kaip tiek metų mes galėjom gyventi šito nežinodami? – kalba Aleksejus. – Anksčiau apie represijas lyg ir būdavo užsimenama, lyg ir buvo kažkas žinoma, bet daugelis to nesuprasdavo.“
Aleksejus mano, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl šį kartą protestai Baltarusijoje tapo masiniais – net ir tie, kurie dienų dienas žiūri valstybinius televizijos kanalus, savo akimis išvydo režimo brutalumą ir elgesį su piliečiais.
„Seni žmonės išeina į gatvę ir ten mato plakatus su nuotraukomis, kuriose užfiksuotas OMON elgesys. Kai kurie žmonės patyrė šoką, kai pamatė, kas iš tikrųjų vyksta“, – tvirtina Aleksejus.
Bene svarbiausias būdas, kaip šiuo metu baltarusiai gauna informaciją, yra vadinamieji „Telegram“ kanalai, prie kurių veiklos prisideda ir pats Aleksejus.
„Telegram“ revoliucija
Aleksejus sako, kad protestuotojai neturi nei lyderių, nei organizuotos struktūros. Tačiau būtų galima išskirti du svarbius smegenų centrus – Sviatlanos Cichanouskajos štabas, kuris šiuo metu atlieka savotišką protestuotojų oficiozo darbą, ir vadinamieji „Telegram“ kanalai.
„Jūs turbūt suprantate, kad pas mus lyderių būti negali, – sako Aleksejus. – Jeigu tik iškyla koks nors lyderis, tai jį sulaiko dar nepriėjus mitingo vietos. Baltarusijoje įmanoma tik saviorganizacija, ir šioje vietoje labai svarbų vaidmenį vaidina „Telegram“ kanalai.“
„Telegram“ yra visame pasaulyje populiari koduoto susirašinėjimo programėlė, kurioje galima sukurti vadinamuosius kanalus – forumus primenančius susirašinėjimo kambarius, kuriuose skelbiama įvairi informacija sekėjams. Šiuose kanaluose žmonės gali diskutuoti pasiūlyta tema arba, kas dabar svarbiausia Baltarusijoje, – dalintis informacija su kitais.
Ši programėlė Baltarusijoje buvo populiari ir anksčiau, bet dabar jos populiarumas išaugo taip smarkiai, jog net A.Lukašenkos administracija savo pranešimus pradėjo skelbti „Telegram“ kanale.
Aleksejus sako, kad Baltarusijoje veikia apie dvidešimt didelių „Telegram“ kanalų, skelbiančių informaciją apie protesto akcijas ir režimo veiksmus. Nors šiuos kanalus redaguoja skirtingi žmonės, bet savo veiklą jie susiderina. „Tarpusavyje veikla derinama, kad nenutiktų taip, kad „Nexta“ kviečia žmones protestuoti į vieną aikštę, o „Belarus golovnogo mozga“ kviečia į kitą“, – aiškina Aleksejus.
Tam, kad apie svarbiausius dienos įvykius sužinotų net ir tie, kurie „Telegram“ nesinaudoja, – pensininkai arba ilgose pamainose plušantys gamyklų darbininkai – spausdinamos skrajutės, kuriose kasdien surašomos svarbiausių naujienų santraukos, parengtos pagal „Telegram“ kanalus ir nepriklausomą žiniasklaidą.
„Nemažai daliai žmonių tai yra vienintelis būdas gauti objektyvią informaciją, – sako Aleksejus, kuris pats yra vieno iš kanalų redaktorius. – Negaliu pasakyti, kurio kanalo, bet vieno iš pagrindinių.“
Prie kompiuterio – keliolika valandų
Kai su Aleksejumi tarėmės dėl šio interviu, jis iškart įspėjo negalįs susitikti mieste. Pamaniau, gal bijo persekiojimo net ir Vilniuje, bet buvau neteisus – Aleksejus tiesiog negali atsitraukti nuo kompiuterio, nes privalo redaguoti savo „Telegram“ kanalą.
„Kasdien pro mano akis praeina koks penkiasdešimt tūkstančių žinučių su įvairia informacija. Pagal srautus tai prilygsta masinės žiniasklaidos redaktoriaus darbui“, – sako Aleksejus.
Per dieną prie kompiuterio jis praleidžia apie 14 valandų, o tomis dienomis, kai Baltarusijoje vyksta rimti įvykiai, dirba apie 20 valandų. Tokiomis dienomis ir stato savo virtuvėje esančią piramidę iš energinių gėrimų skardinių.
Klausiu, ar galima jį laikyti vienu iš protestų organizatorių. „Ne, negalima, – atsako Aleksejus. – „Telegram“ kanalai patys protestų neorganizuoja, jie tik pasidalina informacija, kas ir kur planuojama, o žmonės patys nusprendžia, prie kokios akcijos prisidėti.“
O ar Lietuvoje yra daugiau tokių „Telegram“ kanalų redaktorių kaip jis? Aleksejus atsako: „Sunku pasakyti. Mes stengiamės nesidalinti informacija, kur esame. Kartais nežinome netgi tikrųjų redaktorių vardų. Tarkime, Baltarusijoje niekas nežino, kad šitą kanalą prižiūriu būtent aš.“
Aleksejus sako, kad tokia konspiracija reikalinga, nes šiuo metu Baltarusijos KGB ieško „Telegram“ kanalų redaktorių ir kiša juos už grotų. „Lyderių internete dabar jie bijo labiau negu gatvėse“, – sako jis.
Tiksi režimo kracho
Užvedu kalbą apie protestuotojų tikslus. Aleksejus atsako, kad jų darbotvarkė yra labai aiški ir išgryninta: nuversti A.Lukašenką, sunaikinti režimą, išlaisvinti politinius kalinius ir suimti tuos, kurie smurtavo prie taikius žmones.
Paklausiu, ar protestuojantys baltarusiai turi tikslą suartėti su Europos Sąjunga. „Ne, mes tokio tikslo neturime, – atsako Aleksejus. – Tie, kas nori permainų, šiuo metu nekelia politinių tikslų. Negalvojame nei apie suartėjimą su Europa, nei su Rusija. Kaip sakė vienas iš opozicijos lyderių Pavelas Latuška: Baltarusija turi tapti gražiu tiltu iš Rusijos į Europą.“
Aleksejus tvirtina, kad tarp protestuotojų nėra antirusiškų nuotaikų, bet nėra ir prorusiškų.
Pabaigoje klausiu – kas bus netolimoje ateityje? Jis atsako tikįs, jog greitai A.Lukašenkos režimas grius: „Aš jam daugiau nei pusmečio neduodu. Nebent kariuomenė su tankais atvažiuotų, bet ir tai jo nebeišgelbėtų. Manau, po kelių mėnesių šalį ištiks ekonominis krachas ir Lukašenka nebeturės pinigų mokėti savo jėgos struktūroms.“
Aleksejus mano, jog niekas nenori ginkluotų susirėmimų ir kraujo praliejimo, todėl neįsivaizduoja, kad Minske galėtų vykti prezidento rūmų šturmas, koks 2014-aisiais vyko per lemiamą mūšį Kijeve, Maidane.
Kai paklausiu, o ar įsivaizduoja, kad A.Lukašenka pasiduotų taikiai ir be kraujo praliejimo, Aleksejus akimirką mąsto.
„Manau, kad ne, – atsako. – Jeigu bus įvesta kariuomenė, tai Baltarusijoje prasidės partizaninis karas. Jau dabar kai kurie žmonės save vadina Baltarusijos partizanais.“
