N.Sarkozy kalba, kurioje jis pristatė savo požiūrį į pasaulinę krizę, galutinai įtvirtino nuo 1875 metų galiojusios tvarkos griūtį. Pagal tuo metu priimtą nutarimą Prancūzijos prezidentams buvo draudžiama pasirodyti parlamente, tokiu būdu tikintis apsaugoti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimo principą. Šią nuostatą N.Sarkozy šalininkams nedidele persvara pavyko panaikinti tik praėjusiais metais.
N.Sarkozy kalba, kurią žiniasklaida noriai lygina su JAV prezidentų skaitomu metiniu pranešimu, abiejuose Prancūzijos parlamento rūmuose iš anksto kėlė didelę sumaištį. Komunistų ir žaliųjų atstovai kalbą apskritai boikotavo, o daugiau įtakos turintys socialistai žadėjo ją išklausyti, tačiau nedalyvauti vėlesniuose debatuose.
Kalbai pasirinkta simbolinė vieta – senoji Prancūzijos karalių rezidencija Versalyje – bei paties N.Sarkozy kuriamas „stipraus" prezidento įvaizdis paskatino jo kritikus garsiai prabilti apie gresiantį „prezidentinio valdymo" įsigalėjimą. Privilegiją kreiptis į parlamentą Prancūzijoje tradiciškai turėjo šios šalies monarchai.
Baiminamasi, kad tokie N.Sarkozy žingsniai gali sugriauti nusistovėjusią Prancūzijos politinę santvarką.
