„Pasveikinkime su nonni“, – paragino auklėtoja ir nusivedė vaikučius pro duris, jungiančias abi patalpas.
Vaikai stabtelėjo pažaisti su 89 metų moters didinamuoju stiklu, kurį ji naudoja nekrologams skaityti. Tada visi vos dvejų metukų amžiaus mažyliai pakilo liftu į viršų, kur slaugos namų gyventojai laukė, kol galės su jais pavartyti paveikslėlių knygeles nedidelėje bibliotekoje.
„Tai išties nepaprasta, – sakė vienas iš slaugos namų gyventojų, šimtametis Giacomo Scaramuzza. – Žmonės mano, kad esame iš dviejų skirtingų pasaulių, bet tai netiesa. Mes esame tame pačiame pasaulyje. Ir galbūt aš galiu jiems kažką duoti. Vyksta mainai.“
Eksperimentinis projektas „Piacenza's Elderly and Children Together“ („Piačencos senoliai ir vaikai drauge“), vykdomas šalies regione, garsėjančiame vaikų ugdymu ir pagyvenusių žmonių priežiūra, siekia užmegzti ryšį tarp iš dviejų kartų iš visiškai priešingų gyvenimo tarpsnių.
Tačiau jis taip pat iliustruoja du egzistencinius Italijos iššūkius.
