Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 29d. 11:05

Izraelio ambasadorius: Lietuva išgyvena nuostabią fazę, kai istorijoje ieškoma ir gero, ir blogo

Yossefas Levy Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Yossefas Levy

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy džiaugiasi puikiais šalių santykiais ir tikina, kad jo vadovaujamos ambasados prioritetas nėra praeitis. Pasak Y.Levy, šiuo metu Lietuva išgyvena nuostabią fazę, „kai pasiimamas prožektorius ir žiūrima į visą jūsų istoriją ieškant ir gero, ir blogo“.

Ambasadorius interviu 15min teigė, kad pastaraisiais mėnesiais vykstančios diskusijos apie istorinę atmintį – Lietuvos vidaus klausimas, kurį Izraelis stebi iš šono.

„Aš nesu istorikas. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad siaubingas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis buvo labai įtemptas moralinis patikrinimas. Tiek individams, tiek visuomenėms. Kai kurie šį testą išlaikė, kai kurie – ne. Tai galiojo visoms okupuotoms teritorijoms Europoje“, – sakė Y.Levy.

Kalbėdamas apie Izraelio ir Palestinos konfliktą, ambasadorius 15min teigė, kad „mes nuoširdžiai norime pasiekti taikų susitarimą su savo kaimynais“.

Diskusijas stebi iš šono

– Prieš porą mėnesių viename interviu prašėte lietuvių pasiimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas bei patikrinti, kas nutiko tamsiausiuose skyriuose. Kokį progresą matote diskusijose apie Holokaustą ir Holokausto atmintį?

– Leiskite man pradėti nuo to, kad esu labai laimingas čia būdamas. Man tai svarbu pabrėžti. Manau, kad Lietuva yra kerinti ir maloni vieta būti. Tai šalis, labai draugiška Izraeliui ir asmeniškai man bei mano šeimai. Čia esame keturis mėnesius, buvome labai svetingai priimti. Pats pasirinkau čia atvykti, ir, panašu, kad tai buvo geras sprendimas.

Yra tiek pozityvių dalykų. Jeruzalės ir Vilniaus politiniai santykiai yra labai geri, draugiški, net intymūs. Lietuva yra Izraeliui viena draugiškiausių valstybių net ES viduje. Auga turizmas, o tai labai padrąsina. Lietuva – labai graži šalis, ypač rudenį. Tai tarsi magiška vieta su tomis auksine, raudona ir oranžine spalvomis. Izraelyje to neturime.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Turgus Tel Avive
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Turgus Tel Avive

Manau, kad ir Izraelis yra nuostabi vieta. Į jį keliaujančius lietuvius pakeri seno ir naujo, tradicijos ir modernumo mišinys, puikus naktinis gyvenimas, paplūdimio atmosfera Tel Avive. Šventumas ir tai, kas priešinga šventumui. Viskas viename. Tai taip pat yra Vidurio Rytų stebuklas.

Turime tiek daug ką nuveikti. Pirmasis mano vadovaujamos ambasados prioritetas nėra praeitis. Pirmasis prioritetas – šiandiena ir rytojus. Pavyzdžiui, ekonomika. Esame draugai, bet kartu vykdome per mažai verslo. 105 mln. eurų vertės prekyba tarp dviejų vakarietiškų šalių nėra daug. Mūsų ekonomikos yra gana panašios, paremtos gudriais protais, labai greitu vystymusi.

Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad Vilnius tapo antrąja fintech sostine Europoje. Mūsų ekonomika taip pat paremta rafinuotu eksportu: 51–52 proc. pajamų gauname iš aukštųjų technologijų produktų. Ir tai yra vienas iš dalykų, apie kuriuos galime kalbėti.

Žinoma, kalbame ir apie praeitį. Tačiau Lietuva 2019 metais nėra 1941-ųjų Lietuva. Aš nesu 1941-ųjų ambasadorius, tačiau kai žvelgiame į mūsų visapusišką naratyvą, turime galvoti ir apie liūdnas akimirkas.

Ne paslaptis, kad iki Holokausto šioje šalyje gyveno daug puikių žydų bendruomenių – maždaug 220 tūkst. žmonių. Didžiuosiuose miestuose žydai sudarydavo 25–60 proc. gyventojų. Kas trečias žmogus Vilniuje iki 1940-ųjų buvo žydas, skaičiai Kaune buvo labai panašūs. Iki Holokausto tai buvo dvasinė ir kultūrinė žydų karalystė. 1941 m. čia pradėjo dėtis siaubingi dalykai. Apie tai irgi reikia kalbėti.

Aš labai vertinu tai, kad daug drąsių lietuvių rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami žydus – šis skaičius siekia beveik tūkstantį. Beveik tūkstantis žmonių gavo „Yad Vashem“ Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimus už tai, kad gelbėjo kaimynus, kartais – nepažįstamuosius, kurie pasibeldė į duris prašydami pagalbos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Žydus iš Vilniaus geto gelbėjusi Ona Šimaitė: tylioji didvyrė anarchistės širdimi

Manau, kad iš tiesų šis skaičius yra daug didesnis. Kai kurie žmonės žydų gelbėjimą vis dar laiko šeimos paslaptimi. Jie neturėtų to slėpti – turėtų tuo didžiuotis. Tačiau buvo daugiau tų, kurie ne gelbėjo žydus, o elgėsi priešingai. Turime būti brandūs, kad galėtumėme kalbėti apie šią istorijos dalį.

Ar Lietuvos visuomenė jau yra pakankamai subrendusi apie tai kalbėti? Kaip vertinate šiuo metu vykstančias diskusijas?

– Aš čia dar tik keturis mėnesius, tačiau žmonės, kurie yra labiau patyrę nei aš, sako, kad nereikia nė lyginti šiandienos diskusijų, kurios yra labai nuoširdžios ir atviros, su vykusiomis prieš 10–20 metų. Manau, kad kiekviena šalis pereina per tam tikras vidinio vystymosi fazes.

Manau, kad apskritai vidinės diskusijos, nuomonių apsikeitimas yra labai svarbus, gydantis, turintis terapinį poveikį. Mes Izraelyje taip pat turime vidinius debatus, kai kuriais klausimais esame susiskaldę: esame žydiška valstybė ar žydų valstybė? Tai nėra visiškai tas pats. Ar esame visų pasaulio žydų tėvynė, ar esame tėvynė tik tų žydų ir ne žydų, kurie šiandien gyvena Izraelyje?

Manau, kad Lietuva išgyvena nuostabią fazę. Fazę, kai pasiimamas prožektorius ir žiūrima į visą jūsų istoriją ieškant ir gero, ir blogo. Tai yra gerai.

Manau, kad Lietuva išgyvena nuostabią fazę. Fazę, kai pasiimamas prožektorius ir žiūrima į visą jūsų istoriją ieškant ir gero, ir blogo. Tai yra gerai.

Mes, izraelitai, esame stebėtojai, tačiau tame nedalyvaujame.

Aš esu labai draugiškos valstybės – Izraelio – ambasadorius. Tačiau mūsų santykiai prasidėjo ne tada, kai susikūrė Izraelis ar gimė Lietuva. Mes abu esame gana senų tautų atstovai. Jos turi ilgą istoriją, ilgesnę nei jų jaunas valstybingumas.

Kai mes, izraeliečiai, kalbame apie savo praeitį, turime dvi mąstymo dimensijas: izraelietišką – 72 metų senumo modernią valstybę, – taip pat 4000 metų senumo žydų tautą.

Su antisemitizmu reikia kovoti

Nukabinus atminimo lentelę Jonui Noreikai, buvo prognozuojama, kad toks žingsnis Lietuvoje sukels antisemitizmo bangą. Ar tai įvyko?

– Tai – labai jautrus klausimas, ir aš jį atsakysiu labai nuoširdžiai. Vidinės diskusijos turi pakilimų ir nuosmukių.

Diskusijų piko metu iš butelio paleidžiama daug džinų. Paprašęs žmonių iš ambasados parodyti, kas buvo rašoma komentaruose, kai kada labai nuliūsdavau. Daug žmonių nesigėdijo rašyti savo vardu ir nuotrauka. Kai kurie komentarai buvo ant rasizmo ir antisemitizmo ribos. O kai kurie – už ribos.

Žmonės apie žydus kalba apibendrintai. Tai yra įžeidu. Mes esame skirtingi žmonės su skirtingomis nuomonėmis, nesame monolitinis blokas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Prie Vrublevskių bibliotekos atvežta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Prie Vrublevskių bibliotekos atvežta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta

Man, kaip labai jautriam asmeniui, kuris yra didelis Izraelio patriotas ir labai žydiškas – nesu religingas, bet esu labai žydiškas, – labai liūdna matyti jaunų žmonių, namų šeimininkių, intelektualų, studentų bjaurius komentarus feisbuke.

Kartais skaitydamas komentarus jaučiu, kad daug demonų ir džinų lengvai paleidžiami į laisvę. Ir tai šiek tiek gąsdina. Kartais – labai gąsdina. Klausiu savęs: kaip tai įmanoma? Nes vaikštinėdamas Lietuvoje nematau tų tamsiai mąstančių žmonių, kurie rašo bjaurius dalykus apie žydus. Žydai nėra priešai. Žydai, nors, deja, dauguma jų išnyko, yra Lietuvos dalis.

Keliaudamas po šalį matau štetlus, kuriuose gyveno žydai, tačiau jų čia nebėra. Daug kas nežino, kad daugybėje pastatų giliai periferijoje gyveno žydai. Viena iš mano pareigų yra juos atsiminti ir pagerbti, galvoti apie juos. Jie yra mūsų dialogo dalis.

Europoje matome stiprėjantį antisemitizmą, kai kuriose Vakarų Europos šalyse jis išreiškiamas ir fiziniu smurtu. O kaip žydų bendruomenė jaučiasi Lietuvoje?

– Esate visiškai teisi – Europoje matome skandalingą antisemitizmo sustiprėjimą. Ir kartais jį lydi fizinė agresija. Žydai žudomi sinagogose, parduotuvėse, mokyklose. Tai nutiko Vakarų Europoje – Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, – draugiškiausiose pasaulio šalyse žydams. Žinoma, po Izraelio. Tai – labai neigiamas fenomenas.

Antisemitizmas yra liga, maras, kuris visada egzistavo. Turime su tuo kovoti. Visi geri žmonės turėtų susivienyti kovoje prieš antisemitizmą. Jis – rasistinis, paremtas stereotipais. Žinome, kur tie stereotipai nuvedė prieš 78 metus: į ištisų bendruomenių, įskaitant moteris ir vaikus, žudymą.

Europoje kai kurios antisemitinės atakos kyla iš radikalaus islamo judėjimų, nesuprantančių, kas yra europietiškas mąstymas ir žodžio laisvė. Tačiau dalis puolimo kyla ir iš sparčiai augančio dešiniojo sparno ratų, kurie yra tradicinių antisemitinių elementų tąsa. Elementų, kurie visada egzistavo krikščioniškoje Europoje.

Labai džiaugiuosi, kad kai kurios vyriausybės Europoje suprato antisemitizmo pavojus.

Džiaugiuosi, kad, mano požiūriu, Lietuva yra vis dar laikoma fiziškai labai saugia vieta žydams. Tačiau jei nebus kontroliuojama ir sustabdyta svastikomis, grafičiais bei komentarais reiškiamos neapykantos banga, žodinis smurtas gali virsti į fizinį smurtą. Esame labai trapioje visuomenės dialogo stadijoje.

Neabejoju, kad Lietuvos sprendimų priėmėjai daro viską, ką tik gali, kad užtikrintų, jog neapykantos lygis būtų sumažintas.

Panašu, kad Lenkija bandė nusikratyti Holokausto atsakomybės priimdama įstatymą, kriminalizuojantį tokius kaltinimus. Jei Lietuvoje būtų svarstomas ar priimtas toks ar panašus įstatymas, kaip tai paveiktų santykius su Izraeliu?

– Vienas iš dalykų, kuris daro mūsų santykius brandžius ir atvirus, yra sugebėjimas išreikšti savo požiūrį. Kartais, kai nesutariame vieni su kitais, uždarome duris ir nuoširdžiai kalbamės akis į akį. Tai darome su visomis parlamento frakcijomis, ir visos, be jokių išimčių, yra draugiškos Izraelio valstybei. Turiu labai laisvą priėjimą prie visų frakcijų ir partijų. Esu čia gana neseniai, bet jau sutikau daug žmonių. Tai labai padrąsina.

Nuostabiai diskutavau su parlamento pirmininku – labai drąsus žmogus. Taip pat ir jūsų užsienio reikalų ministru, kuris yra labai geros ir intelektualios diplomatijos modelis. Kalbėjau ir su Vilniaus meru, kuris yra tikrai atviras ir linkęs bendradarbiauti, ir daugybe kitų žmonių.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Yossefas Levy
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Yossefas Levy

Negirdėjau nė vieno balso, nesuprantančio poreikio prisiminti praeitį. Žmonės supranta, kad čia žydams nutiko kažkas labai baisaus – 95 proc. jų buvo nužudyti.

Poreikis kalbėtis apie šį istorijos skyrių yra labai gerai suprantamas. Lietuva – demokratiška šalis, tikiu, kad demokratija taip pat reiškia sugebėjimą arba laisvę reikšti savo požiūrį. Taip pat sugebėti klausytis kritikos.

„Moralinis patikrinimas“

Kai kurie Jono Noreikos rėmėjai sako, kad tai buvo sudėtingi laikai, nereikėtų vertinti istorijos iš šiandienos perspektyvos. Ką jūs į tai atsakytumėte?

– Aš nesu istorikas. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad siaubingas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis buvo labai įtemptas moralinis patikrinimas. Tiek individams, tiek visuomenėms. Kai kurie šį testą išlaikė, kai kurie – ne. Tai galiojo visoms okupuotoms teritorijoms Europoje.

Ką mes šiandien sveikiname ir kam teikiame apdovanojimus? Tiems didvyriams, kurie rizikavo gyvybėmis kovodami prieš blogį slėpdami mažą mergaitę, kuri pabėgo nuo žudynių Paneriuose ar IX forte Kaune, šeimą, kuri miškuose iššoko iš traukinio.

Mes sveikiname žmones, kurie padarė tai, kas beveik neįmanoma, ir atvėrė duris, pasiūlė prieglobstį šeimoms, individams. Kai kada nepažįstamiems. Jie elgėsi nepaklusdami tų laikų logikai. O 1941–1944 metų logika buvo tokia: jei gelbėsi žydus, tu ir tavo šeima bus nužudyta.

Didvyriai buvo dori krikščionys, dori lietuviai ar lenkai. Tačiau, visų pirma, jie buvo geri žmonės, nepaklusę vokiečių reikalavimams.

Didvyriai buvo dori krikščionys, dori lietuviai ar lenkai. Tačiau, visų pirma, jie buvo geri žmonės, nepaklusę vokiečių reikalavimams. Tais laikais nebuvo daug humaniškumo, bet mažiausiai tūkstantis žmonių tai padarė (gelbėjo žydus – red.).

Aš labai abejoju, ar ponas Noreika buvo vienas iš jų. Pasikartosiu: nesu istorikas. Ir tai yra lietuvių vidinė diskusija.

Nesu istorikas, tačiau kyla klausimas, ar asmuo, kuris pasirašė įsakymą 12 tūkst. žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, išsiųsti į getą, konfiskuoti jų nuosavybę, įskaitant mažų mergaičių lovas, rūbus ir batus, gali būti laikomas nacionaliniu didvyriu.

Be jokios abejonės, labai gerbiu žmones, kurie kovoja už savo šalį. Žmones, kurie kovoja už savo šalies išlaisvinimą, suverenitetą, laisvę. Tačiau žmonės, kurie kolaboravo su vokiečių pareigūnais pasirašydami įsakymus, nors galėjo to nedaryti, o pasitraukti iš pareigų, kaip darė kiti, abejoju, kad juos galima laikyti didvyriais.

– Atvirai kalbate apie homoseksualumą. Kaip matote savo vaidmenį skatinant LGBT teises Lietuvoje, kuri šiai bendruomenei nėra labai draugiška?

– Kai sakote, kad atvirai kalbu apie buvimą gėjumi, aš šypsausi. Nesu tikras, kad tai buvo mano pasirinkimas. Tačiau kai man suėjo 30 metų, pasakiau sau: „Joška, nustok meluoti. Viskas, gana.“

Buvau jaunas teisininkas, drąsus žmogus. Kartais nežinau, ar tai buvo drąsa, ar naivumas ir kvailumas. Nesu tikras – galbūt viso to mišinys. Tuomet kreipiausi į Izraelio užsienio reikalų ministeriją, kad tapčiau diplomatu. Man pavyko: buvau pirmasis atvirai gėjus kadetas.

Kai nori eiti savo keliu, melavimas sau atima pernelyg daug energijos. Ir aš labai didžiuojuosi Izraeliu, kuris mane pasirinko dėl mano pasiekimų, o ne dėl seksualinės orientacijos, kuri nedaro jokios įtakos mano karjerai.

Esu patriotas, izraelietis, zionistas, diplomatas, rašytojas, dviejų vaikų tėvas ir visu tuo didžiuojuosi. Izraelyje buvimas gėjumi nėra problema. Turime apie dešimt ambasadų vadovų, kurie neslepia savo homoseksualumo. Taip pat turime gėjų teisingumo ministrą, du parlamento narius.

Labai gražu, kad Izraelyje, apsuptame radikalių islamistinių judėjimų – „Hezbollah“ šiaurėje, „Hamas“ pietuose, pagalvokite ir apie kraujuojantį Iraką bei Siriją, taip pat Iraną ir Afganistaną, – viduryje jų yra viena pusiau europietiška valstybė, labai atvira, su nuostabia kultūra.

Čia nepatyrėme nieko negatyvaus ir nedraugiško. Priešingai – visi, kuriuos sutikome, mums abiems buvo labai draugiški.

Nemanau, kad turiu mandatą skatinti vieną savo tapatybės segmentą – atvykstu suvienyti visus žmones. Neslepiu, kad esu gėjus, į renginius su savimi pasiimu partnerį. Jūs sakėte, kad Lietuva nėra gėjų Meka, tačiau čia nepatyrėme nieko negatyvaus ir nedraugiško. Priešingai – visi, kuriuos sutikome, mums abiems buvo labai draugiški.

Reikia nepamiršti, kad Izraelyje situacija taip pat nėra ideali: yra homofobų izraeliečių, tų, kurie sako, kad homoseksualumas yra nuodėmė.

Kaip ambasadorius aš taip pat atstovauju jiems – atstovauju visus Izraelio visuomenės segmentus. Ir gerbiu jiems jautrius klausimus.

Pripažįstame palestiniečių teisę egzistuoti

Izraelis neseniai patvirtino naujos nausėdijos planą Hebrone. Kodėl toks svarbus žingsnis žengiamas dabar, nesulaukus taikos plano?

– Mes nuoširdžiai norime pasiekti taikų susitarimą su savo kaimynais. Mums Vakarų Krantas – Judėja ir Samarija – nėra terra incognita. Jis mums nėra tai, kas Prancūzijai buvo Alžyras.

Šiose vietovėse gimė žydai, Hebronas buvo Abraomo miestas. Nežinau jokios kitos kalbos, išskyrus hebrajų, kuri turėtų reikšmę žodžiui „Betliejus“. Tai buvo hebrajiškas žydų miestas. O visas Vakarų Krantas buvo mūsų žmonių gimimo vieta. Ten buvo žydų karalystė, ne pakrantėje. Ant kalvų aplink Jeruzalę karalius Dovydas, Saliamonas, pranašai kūrė Vakarų civilizacijos lopšį. Turėtumėme to nepamiršti – nesame svetimi savo gimtinėje.

Tačiau tuo pat metu nesame akli ir labai gerai žinome, kad yra ir kiti žmonės, kurie ten gyveno, – tai palestiniečiai. Ir jie taip pat turi savo teises, jie turi teisę būti laisvi. Nuoširdžiai tikiu, kad turėtumėme rasti taikų sprendimą šiai konfrontacijai, kuri tęsiasi jau 100 metų. Jei rasti sprendimą nebūtų labai sudėtinga, jis būtų seniai rastas.

Diskusijos su palestiniečiais apima ne tik teritoriją ar politiką, bet ir religiją bei kito teisę egzistuoti. Noriu labai aiškiai pasakyti: mes pripažįstame jų teisę egzistuoti. Klausimas: ar palestiniečiai, kurie apsimeta esantys silpnesni, pripažįsta mūsų teisę egzistuoti kaip žydų valstybę? Tai esminė klausimo dalis.

Jie kalba apie savo norą būti nepriklausomi, bet jei jų paklausi, ar Izraelis turi teisę egzistuoti kaip žydų valstybė, dauguma jų pasakys „ne“. Pavyzdžiui, 2005 metais atsitraukėme iš Gazos Ruožo. Gazoje, Pietų Izraelyje, nėra nausėdijų, karių, nė vieno žydo, nė vieno izraeliečio.

Tačiau jie, gavę teritoriją, jos ne pavertė Singapūru ar Honkongu, o terorizmo lizdu.

Ir jie iš Gazos Ruožo šaudo raketas į Izraelį. Turime nuolatinį galvos skausmą dėl Gazos Ruožo „Hamas“, sakančių, kad Izraelis neturi teisės egzistuoti, norinčių sunaikinti Izraelį kaip valstybę. Ir jie yra dideli antisemitai, chartijoje kalbantys apie žydų žudymą.

Vakarų Krante paveikslas yra kitas – kur kas sudėtingesnis. Ten yra ne „Hamas“, o Palestinos išsivadavimo organizacija. Jie musulmonai, bet nėra islamistai, jie veda politinį dialogą su Izraeliu ieškant sprendinio. Tačiau net su vyriausybe Ramaloje turime sudėtingų problemų, kurios nėra išspręstos. Tačiau ne dėl mūsų kaltės.

Kiekvieną kartą, kai norime susėsti ir nubrėžti jų būsimos valstybės sienas, pasikalbėti apie demilitarizuotas zonas, iš jų nuolat sulaukiame atsakymo, kad net jei atsitrauksime iš teritorijų, jie nepripažins Izraelio kaip žydų valstybės.

Jie mano, kad turėtų būti dvi valstybės: viena, apimanti Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą, visiškai palestinietiška, be jokių nausėdijų ir žydų, o kita šalis turėtų būti Izraelis – dvitautė – žydų ir arabų – o ne žydų valstybė.

Tačiau Izraelis yra žydų valstybė, turime mažą lopinėlį žemės – 1/3 Lietuvos teritorijos, – turime teisę jame gyventi taikiai. Mes nenorime būti mažuma savo pačių šalyje. Norime, kad mūsų žemės gabalėlis būtų mūsų, su visa pagarba mažumoms, kad niekas nekvestionuotų mūsų teisės egzistuoti.

Kol palestiniečiai bus užsispyrę nepripažinti mūsų kaip žydų valstybės, nematau jokio realaus sprendinio. Jie žaidžia buvimo auka korta, tačiau jie tokie nėra. Norint pasiekti taiką, reikia pasakyti „taip“. Ne angliškai BBC auditorijai, o arabiškai, savo pačių žmonėms.

Jei palestiniečiai artimiausiu metu surengs rinkimus, ar Izraelis sutiks, kad juose balsuotų ir Rytų Jeruzalės gyventojai?

– Tai galėtų būti labai gerai. Žmonės Rytų Jeruzalėje gali rinktis, ar tapti Izraeličio piliečiais, ar ne. Jie turi galimybę rinktis, nes mums Rytų ir Vakarų Jeruzalė yra vienas miestas. Mes tikime, kad taikos, trijų religijų miestas, neturėtų būti padalytas fiziškai. Jeruzalė yra mūsų amžina sostinė.

Kai kurie Jeruzalės gyventojai pasirinko Izraelio pilietybę, kai kurie – ne. Tačiau jie visi yra Jeruzalės miesto gyventojai. Jei vyks rinkimai į Palestinos parlamentą, nemanau, kad yra kokių nors teisinių kliūčių jiems juose dalyvauti.

Neseniai Izraelis išsiuntė iš šalies organizacijos „Human Rights Watch“ Palestinos ir Izraelio direktorių Omarą Shakirą ir taip prisijungė prie Venesuelos, Irano ir Egipto klubo. Ką tai sako apie žmogaus teisių situaciją šalyje?

– Dieve, apsaugok, mes tikrai nesame tame pačiame klube su Venesuela ir Iranu. Pažvelkite į ankstesnį klausimą apie gėjų teises. Valstybė, kurioje gėjų teisės yra užtikrinamos, negali būti lyginama su Iranu ar Venesuela.

Izraelis yra labai laisva šalis, mes priimame visus, kurie atvyksta su švariomis rankomis, siekdami parodyti tiesą. Izraelyje galima matyti žmones su įvairiausiomis pažiūromis, tai – vienintelė vieta Artimuosiuose Rytuose, kur žmonės nėra persekiojami, pakariami dėl jų religijos. Tik dėka Izraelio visos trys religijos gali būti praktikuojamos Jeruzalėje ir kituose šventuose miestuose.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Omaras Shakiras
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Omaras Shakiras

Krikščionys palestiniečiai bėga nuo radikalių islamistų iš palestiniečių miestų, pavyzdžiui, daug krikščionių dėl radikalaus islamo baimės iš Betliejaus pabėgo į Pietų Ameriką ir kitas vietas. Lyginti Izraelį su Venesuela ar Iranu yra labai neteisinga.

Bėda ta, kad kai kurie vadinamieji taikos aktyvistai atvyksta į Izraelį ne skatinti taiką, o kurstyti neapykantą ir kvestionuoti, ar mes, žydų valstybė, apskritai turime teisę egzistuoti.

Jei kažkas atvyksta į Izraelį ir sako, kad Vakarų Krante turėtų būti įkurta Palestinos valstybė, niekas jo neišsiųs iš šalies. Tai yra labai legitimi pozicija. Daug izraeličių taip mano.

Turime kalbėti apie taikų sprendinį su savo palestiniečiais kaimynais. Tačiau dauguma vadinamųjų aktyvistų turi paslėptą darbotvarkę: neigti žydų teisę į jų valstybę. Jie apsimeta ginantys palestiniečius, tačiau kai klausaisi, ką jie šneka, girdi, kad jie nori atimti iš mūsų apsisprendimo laisvę. Tai nėra konstruktyvus taikos aktyvizmas. Tai yra labai rasistinis bandymas persekioti žydus.

Beje, jie turi teisę taip galvoti. Neturime minčių policijos. Jei kažkas nekenčia Izraelio, tai yra jų, ne mūsų problema. Jei kažkas atvyksta į Izraelį su neapykanta širdyje, jis vis tiek yra įleidžiamas.

Tačiau jei jis atvyksta platinti medžiagą, kompiuteryje turėdamas planus rengti maištą, kelti problemas, rinkti parašus, kad Izraelio produktai nebūtų parduodami, tai – agresyvu. Kiekviena šalis turi teisę gintis. Ne visi, nusileidę Vilniaus oro uoste, patenka į šalį. Jūsų žmonės turi teisę nuspręsti, kas kelia grėsmę tvarkai, o kas ne.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min