Islamo visuomenės ypatumus mokslininkė tyrinėjo savo disertacijoje „Islamas kasdienybėje“, yra dviejų bestselerių apie musulmonų paralelines visuomenes Vokietijoje autorė.
„Kaip patekti į Europą?“ – šis klausimas nedavė ramybės jauniems žmonėms visur, nuo Maroko ir Egipto iki Turkijos“, – prisimena Necla Kelek įspūdžius iš 2012 metų, kai šiose šalyse dar buvo gyvos su „arabų pavasariu“ sietos viltys.
Todėl yra klaidinga manyti, kad dėl didžiosios emigracijos iš Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų kaltas vien karas Irake ar Sirijoje. Jis buvęs tik paskutinis postūmis, paskatinęs žmones leistis į pavojingą kelionę. O nesaugomos Europos sienos atsivėrė jiems kaip „galimybių langas“. Nes iki tol legaliai į Europą imigruoti buvo įmanoma tik vedybų keliu. Todėl, tarkime, tūkstančiai pusseserių Anatolijoje kasmet būdavo ištekinamos už pusbrolių Vokietijoje, aiškina sociologė.
Autoritarinių režimų valdomoms Artimųjų Rytų valstybėms nepavyko tapti moderniomis, tam sutrukdė jų religijų karas su savimi pačiais ir pasauliu. Autoritariniu ir religiniu viešpatavimu grindžiamas jų visuomenių modelis – beviltiškai pasenęs.
Ir tik tokios šalys kaip Saudo Arabija, kur viskas ir visi perkama už naftos dolerius, išlieka stabilios šariato diktatūros. Bet tik todėl, kad jos, viena vertus, išlaiko savo gyventojus, o, antra vertus, darbams samdosi užsieniečius ir vergus.
Necla Kelek spėja, kad jei dabar atvertume Europos sienas su Turkija arba jeigu Tuniso, Alžyro, Maroko ir Egipto gyventojams leistume laisvai atvykti į Europą, didžioji dalis jų jaunimo paliktų gimtuosius kraštus visam laikui. Ir ne vien dėl Europoje jų laukiančių geresnių socialinių sąlygų ar ekonominių galimybių, bet pirmiausia – dėl kultūrinės raidos ir individualios laisvės.
Islamo visuomenės yra dvasiškai nukaršusios
Jauni žmonės nusisuka nuo savo visuomenių, nes tose šalyse jie nevertinami kaip piliečiai, negali realizuoti savo galimybių darbo, švietimo, meno ir kultūros srityse. Dėl didelio gimstamumo musulmoniškos autoritarinės visuomenės demografiškai yra jaunos, bet dvasiškai – persenusios. Nes nuo neatmenamų laikų jose gyvenama pagal „taqlid“ – imitacijos ir kartojimo – principą, o naujumas ir abejonė iš jų mąstymo išguiti. Tai visuomenės, augančios tik skaičiumi, o ne kokybiškai, – daro išvadą sociologė.
Islamas ir jo įteisintos tradicijos sudaro moralinių vertybinių orientyrų struktūrą, grindžiamą vidiniu bei išoriniu paklusnumu. Tai varžo žmogaus gyvenimą. Iš išorės juos kontroliuoja valstybė, saugumo struktūros, klanai, giminė ir šeima, o iš vidaus asmenybės raidą kausto garbės ir gėdos kodekso pančiai.
Necla Kelek atmeta dažnai kartojamą teiginį, esą, dėl regione susidariusios padėties kaltas kolonializmas bei išnaudojimas, nors ir pripažįsta, jog Vakarai yra pridarę begalę klaidų, o buvusiuose protektoratuose nepavyko sukurti kažko panašaus į demokratines pilietines visuomenes.
Dėl nesėkmės, jos manymu, atsakinga yra islamiškoji „uma“ ir Korano bei sunos formuojamas valstybės bei žmogaus vaizdas. Musulmonams ypač svarbu sudaryti vieningą bendriją su Dievu – „umą“. O tai reiškia, kad jaunesnis privalo neprieštaraudamas paklusti vyresniam. Toks mentalitetas slopina novatoriškumą, išradingumą, stumia į flegmatizmą.
Valdovai nesirūpina „gerai valdyti“
Maroko sostinėje Rabate dar prieš keletą metų kasdien į demonstracijas priešais Švietimo ministeriją rinkdavosi tūkstančiai aukštųjų mokyklų absolventų, negaunančių mokytojo darbo, nors Marokas tebėra beraščių šalis. „Karalius myli savo šalį, bet ne savo tautą“, – cituoja marokietės žodžius autorė. Ir taip yra beveik visur: šių šalių valdovams ir vadovams rūpi ne „gerai valdyti“, o būti valdžioje, turėti pelningas pajamas ir visokeriopai naudotis tarnybine padėtimi, – savo ir savo giminaičių labui.
Ne kitaip yra ir santykiuose tarp musulmoniškų valstybių. Tarp jų nerastume solidarumo. Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras, Omanas ir Bahreinas neparemia Jordanijos, Libano ir Turkijos, suteikusių prieglobstį nuo karo bėgantiems tikėjimo broliams ir seserims.
Saudo Arabijos ir Kataro fondai finansuoja mečetes visame pasaulyje, tačiau neįsileidžia karo pabėgėlių į prabanga tviskantį Mekos miestą.
Naftos doleriai investuojami į finansines rinkas, bet ne į savo regiono raidą bei infrastruktūras. Turtingieji dalina zakatą – pašalpą vargšams (tai – viena iš penkių pagrindinių musulmono pareigų), taip tik didindami jų priklausomybę, užuot pasirūpinę į ateitį orientuota neturtingų visuomenių raida.
Turime pasinaudoti mūsų laisvės kultūra
Kad įmanoma ir kitaip, rodo Izraelis, per keletą dešimtmečių iš skurdaus dykumų regiono tapęs daržovių ir aukštųjų technologijų eksportuotoju. Izraelio sėkmę Necla Kelek aiškina kita gyvenimo kultūra. Pritardama pagrįstiems kaltinimams, kad Izraelis išstūmė palestiniečius, drauge primena, jog tuo pat metu jis integravo 800 000 iš kitų arabų valstybių išvytų žydų.
Bombardavimais Sirijoje Europa galbūt kuriam laikui pasieks ramybę, bet ne taiką. Nes bombomis nepavyks išspręsti problemų, susijusių su pasenusiu islamiškų visuomenių modeliu. Neclos Kelek vertinimu, „Islamo valstybė“ tėra paskutinis islamiškos pasaulinio viešpatavimo ideologijos pasispardymas. Ideologija iš paskutiniųjų priešinasi žlugimui, pasiryžusi net ir apokalipsei.
Sociologė mano, kad tie milijonai į Europą atvykusių pabėgėlių į savo šalis nebegrįš ir kad atvyks dar daug naujų. Todėl turim pasinaudodami mūsų visuomenės privalumais pasirūpinti jų integravimu: formuodami asmenybes, perteikdami jiems laisvės teikiamas galimybes, mokydami atsakomybės ir tolerancijos. Mūsų šansas yra ir liks visuomenės laisvė ir sekuliari valstybė.
Drauge mokslininkė pabrėžia, jog turi būti ir toliau puoselėjama europinė kultūra, įskaitant jos teisinę sistemą, socialinę rinkos ekonomiką, visapusišką švietimą, nuolatinį normų bei tradicijų pertikrinimą ir išradingumo dvasią: „Mūsų visuomenė pajėgs ilgainiui išspręsti jai iškilusį integracijos uždavinį tik tuo atveju, jei naujai atvykusiuosius pavyks paimti į mūsų kultūros laivą.“
