Osama Abu Khalafas teigia, kad jam nė nerūpi, ką apie jo gimtąjį miestą – padalintąją Jeruzalę – turi pasakyti JAV prezidentas D.Trumpas. „Mūsų, Rytų Jeruzalės gyventojų, tai nejaudina“, – sako 27-erių palestinietis.
Jaunam vyrui, kaip ir daugeliui kitų Jeruzalės palestiniečių, kurių čia gyvena per 330 tūkstančių, svarbiau tai, koks brangus tapo šis miestas. Aktualesnis ir leidimo gyventi Rytų Jeruzalėje klausimas.
„Aš tik noriu teisių“
„Izraelis mus okupavęs jau 50 metų“, – drąsiai sako O.Abu Khalafas, kuris omenyje turi Izraelio per 1967 metų karą su arabų šalimis įvykdytą Rytų Jeruzalės aneksiją. Izraelis tuomet įsitvirtino ir Vakarų Krante bei Gazos Ruože.
Daugelis pasaulio valstybių, įskaitant JAV (iki šiol), nepripažįsta šių teritorijų Izraeliui. Tačiau D.Trumpas dabar pripažino Jeruzalę Izraelio sostine, nurodė Valstybės departamentui pradėti ambasados perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę procesą ir taip sudrebino ligšiolinį status quo.
„Aš gyvenu Izraelyje. Aš čia dirbu. Kitos šalies nėra. Man neatstovauja jokios palestiniečių politinės partijos. Aš tik noriu man priklausančių teisių“, – tikino O.Abu Khalafas.
Jeruzalės palestiniečiai apie savo dabartinį statusą ir galimybę, kad jis keisis, pastarosiomis savaitėmis išties svarsto daug.
Jie nuo 1993-iųjų, kai buvo pasirašyti Oslo susitarimai, tikėjo, kad Rytų Jeruzalė bus būsimosios Palestinos valstybės sostinė. Kas miesto laukia po D.Trumpo istorinio sprendimo?
Nusivylė palestiniečių valdžia
Vis dėlto daugeliui miesto palestiniečių (Jeruzalėje taip pat gyvena 200 tūkst. sekuliarių žydų ir 350 tūkst. ultraortodoksų žydų) D.Trumpo žodžiai gyvenimo nepakeis.
Žmonės, kuriuos dusina Izraelio okupacija, korumpuoti palestiniečių valdžios atstovai, nuo palestiniečių nusisukusios aplinkinės arabų šalys, ir toliau gyvens ankštame padalintame mieste bei beviltiškai sieks būti išgirsti per triukšmą, keliamą įvairiausių politikų.
Gazos Ruože ir Vakarų Krante ketvirtadienį jau įsiplieskė susirėmimai tarp palestiniečių ir Izraelio gynybos pajėgų. Palestiniečių valdžia tikina, kad apie Vidurio Rytų taikos procesą kalbėti iš esmės nebegalima, JAV diplomatai gūžiasi klausydamiesi kalbų apie galimą dar didesnį smurto protrūkį.
Bet, pavyzdžiui, O.Abu Khalafas būtent dėl to, kad Rytų Jeruzalėje niekaip nemato progreso iš pačių palestiniečių valdžios pusės, padavė prašymą gauti Izraelio pilietybę.
Y.Alqam: „Mums, palestiniečiams, Jeruzalė, žinoma, yra mūsų sostinė. Bet patys matote, kad visur čia Izraelis.“
Taip pat elgiasi vis daugiau Rytų Jeruzalės palestiniečių, kurie mano, kad tai yra geriausia iš blogų išeičių.
Nors Izraelis kol kas atmeta O.Abu Khalafo paraišką, jis nusisamdė teisininką ir žada nenusileisti. Esą nesvarbu, kieno sostinė bus Jeruzalė – vyras čia gimė ir neketina niekur vykti.
Pritaria ir kiti. Pabėgėlių stovykloje dirbanti 23-ejų mokytoja Yacout Alqam sako: „Mums, palestiniečiams, Jeruzalė, žinoma, yra mūsų sostinė. Bet patys matote, kad visur čia Izraelis.“
„Trumpo sprendimas – lauktas, ne naujas. Aišku, kad kils chaosas ir protestai. Žmonėms tai nepatinka. Bet mes čia liksime tol, kol mirsime. Negalime palikti Jeruzalės“, – tikina Y.Alqam.
Reali – tik autonomija
Šiuo metu palestiniečiai, sudarantys 37 proc. visų Jeruzalės gyventojų, nėra Izraelio piliečiai. Jie neturi pasų ir negali balsuoti rinkimuose – tenkinamasi nuolatiniais leidimais gyventi, kurie taip pat yra bilietai į Izraelio švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas.
Šiuo metu palestiniečiai, sudarantys 37 proc. visų Jeruzalės gyventojų, nėra Izraelio piliečiai. Jie neturi pasų ir negali balsuoti rinkimuose
Nors Rytų Jeruzalės palestiniečiai, kurių dažnas skursta ir neranda darbo, gali laisvai keliauti po Izraelį, jie turi reguliariai įrodyti, kad nuolat gyvena mieste. Jei neįrodo, nuolatinis leidimas gyventi jiems atšaukiamas.
Gyventojai sako, kad jaučiasi spaudžiami iš visų pusių, ypač daugybę aistrų keliančiame Jeruzalės senamiestyje, kur nuolat vaikštinėja ginkluoti Izraelio kariai.
Būtent dėl to daug palestiniečių mano, kad kasdienybė de facto toli gražu nelygi Jeruzalės statusui de jure. 32 metų restorano šefas Izzeldinas Bukhari tvirtino: „Izraelio vyriausybė nori atimti iš palestiniečių kultūros miestą. Taikos dėl to nebus, situacija tik pablogės.“
Tiesa, I.Bukhari irgi negaili priekaištų palestiniečių valdžios atstovams – jie esą pernelyg pasyvūs.
Pavyzdžiui, kai šių metų vasarą dešimtys tūkstančių palestiniečių Jeruzalėje protestavo dėl Izraelio įrengtų metalo detektorių al-Aqsos mečetės komplekse, demonstracijoms vadovavo religiniai lyderiai, o ne „Fatah“ ar „Hamas“.
Aišku, Jeruzalės palestiniečiai suvokia, kad pagal Izraelio įstatymus jų prezidento Mahmoudo Abbaso kabinetas Jeruzalėje veikti negali. Tačiau kritikos vis tiek daug. „Abbaso valdžia atstovauja tik politiniam elitui, o ne palestiniečiams“, – sako I.Bukhari.
O.Abu Khalafas irgi nori valdžios, kuri jam atstovautų. Tiesa, kaip ir daugybė palestiniečių, abejoja, ar dar kada nors įmanoma atskira Palestinos valstybė, ir mano, realistiškiausia tikėtis tiesiog kuo platesnės autonomijos.
