TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jerzy Haszczyńskis: Lietuvos lenkai ir rusai gali paprašyti Maskvos paramos savo referendumui

Jerzy Haszczyńskis
tv.rp.pl/youtube.com nuotr. / Jerzy Haszczyńskis
Šaltinis: zw.lt
0
A A

„Vieną dieną gali atsitikti taip, kad lenkai kartu su rusais paprašys Maskvos paramos referendumui dėl Vilniaus krašto autonomijos ir visi turėsime didelių problemų“, – interviu zw.lt pasakė Jerzy Haszczyńskis, lenkų žurnalistas ir publicistas, vienas geriausių Lietuvos žinovų Lenkijoje, dirbantis dienraštyje „Rzeczpospolita“.

– Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyvenote kelerius metus Lietuvoje, 1994-1996 metais dirbote savaitraštyje „Słowo Wileńskie“. Kokie svarbiausi dalykai buvo lietuvių ir lenkų santykiuose Lietuvoje ir tarp abiejų kaimyninių šalių tuomet ir kokie yra dabar?

– Dešimtojo dešimtmečio vidurys buvo visiškai kiti laikai ir Lenkijai, ir Lietuvai. Tokie nekalti, nauji, naivūs. Lietuvos politikai jau tuomet nepasitikėjo Lenkija, kai kurie net žiūrėjo priešiškai, bet atrodė, kad reikia kelerių, daugiausia keliolikos metų nusimesti istorinį balastą.

Lenkijoje tuo metu vyravo įsitikinimas, kad mažesnius, silpnesnius kaimynus reikia vertinti atlaidžiau, supratingiau ir barstytis galvas pelenais tiek už lenkus Lenkijoje, tiek už lenkus Lietuvoje. Nes buvo vienas visuotinis tikslas: išsiveržti į Vakarus, traukti paskui save Lietuvą, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra. Atrodė, kad langas į Vakarus atsivers tik akimirkai ir kas nespės įšokti, tas liks žemesniame lygyje, kuriuo jau netrukus vėl susidomės Maskva.

Tuomet Varšuvoje vyravo viltis ir dideli lūkesčiai dėl Vilniaus, šiandien – nusivylimas, nesėkmės jausmas. O Lietuvos politikoje dominuoja, kaip mėgstu pabrėžti, nuo partijos nepriklausanti antilenkiškoji nacionalistų frakcija.

Lenkų tautinės mažumos reikalai tuo metu Varšuvai buvo svarbūs, bet jų sprendimas paliktas Lietuvos valdžios gerai valiai. Nes tikėjimas ta gera valia buvo stiprus, abejonės atėjo vėliau, kai Lietuva jau tapo ir NATO, ir ES nare.

Taip pat tuo metu mažesnį vaidmenį vaidino lenkų organizacijos Lietuvoje, jos turėjo mažiau atstovų Seime nei dabar ir jokios įtakos Lietuvos politikai.

Maniau, kad Lietuvos lenkai išsiugdys savo elitą, kurio atstovai gyvens abiejuose pasauliuose, kalbės abiem kalbomis.

Atrodė, kad susidomėjimas rusų kultūra ir prisirišimas prie rusų kalbos nyks.

Tai nepasitvirtino, man atrodo, kad nemažoje dalyje lenkų namų dažniausiai žiūrimi Rusijos televizijos kanalai. Tai taip pat Lenkijos klaida, nes ji nepasirūpino tuo, kad įdomiausi filmai, televizijos laidos ar sporto rungtynės būtų matomos lenkų kalba už rytinės Lenkijos sienos. Ji nepopuliarino savo kultūros ir kalbos Rytuose.

Tuomet Varšuvoje vyravo viltis ir dideli lūkesčiai dėl Vilniaus, šiandien – nusivylimas, nesėkmės jausmas. O Lietuvos politikoje dominuoja, kaip mėgstu pabrėžti, nuo partijos nepriklausanti antilenkiškoji nacionalistų frakcija.

– LLRA pasitraukė iš valdančiosios koalicijos, kuriai priklausė dvejus metus. Kaip manote, ar tai prarasti metai bandant taisyti Lietuvos ir Lenkijos santykius, ar vis dėlto kažką pavyko padaryti?

– Nedaug šiuo laikotarpiu pavyko padaryti, jeigu kalbėtume apie abiejų šalių santykius. Tai buvo laikas, kai net didžiausi optimistai Lenkijoje prarado viltį ir kantrybę bendraudami su Lietuvos politikais.

Lenkijos pozicija yra paprasta: santykiai gali pagerėti, jeigu pagerės tautinės mažumos situacija. Kalba eina apie teises, įstatymus, o ne apie pažadus ir gestus. Gestų ir pažadų laikas baigėsi. Lenkija neturi tokių gausų tautinių mažumų, elgiasi su jomis tinkamai, taiko paprastus civilizuoto pasaulio principus: mažumų privilegijų negalima riboti, o Lietuvoje jos gerokai apribotos.

Bet Lietuvos lenkams tai nebuvo visiškai prarastas laikas. LLRA susipažino su viso krašto problemomis, dalyvavo valdyme ir perprato žaidimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tai buvo karti pamoka, bet vis dėlto pamoka.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Lenkijos ir Lietuvos vėliavos
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Lenkijos ir Lietuvos vėliavos

– Viename iš savo straipsnių aštriai sukritikavote LLRA lyderį Valdemarą Tomaševskį už jo pasirodymą su Georgijaus juostele. Kaip vertinate Lietuvos lenkų ir rusų sąjungą?

– Sukritikavau V.Tomaševskį, nes žiūrint į lenkų interesus, o tik jie man svarbūs, remti Maskvą, kai ji kariauja su kaimyne ir pažeidžia tarptautinę teisę, yra nepriimtina.

Aš, žinoma, suprantu, kad LLRA, norėdama vaidinti svarbesnį vaidmenį Lietuvos politikoje, peržengti 5 proc. ribą rinkimuose, privalo ieškoti sąjungininkų, o rusai yra po ranka. Tačiau niekas tokio žingsnio Lenkijoje neparems, kadangi tai vyksta nepaisant dabartinės tarptautinės situacijos ir bendrų Lietuvos bei Lenkijos interesų.

Tiesa yra ir tai, kad būtent patys lietuviai, ta nuo partijos nepriklausanti nacionalistų sąjunga, įstūmė V.Tomaševskį į rusų glėbį. Netolimoje ateityje tai gali mažiau veikti, nes ir lietuviškosios partijos tikrai susidomės rusų rinkėjais, jau žengia tam tikrus žingsnius. Tada atsibus ir prorusiškieji lietuviai, kurie savo pasipiktinimą nukreips į tas partijas.

– Naujuoju Lenkijos užsienio reikalų ministru tapo Grzegorzas Schetyna, ar tai kokiu nors būdu paveiks Lietuvos ir Lenkijos santykius ir ar Lenkijos politika šiuo klausimu keisis?

Tiesa yra ir tai, kad būtent patys lietuviai, ta nuo partijos nepriklausanti nacionalistų sąjunga, įstūmė V.Tomaševskį į rusų glėbį.

– Nemanau, kad Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu keisis, jeigu nesikeis Lietuvos valdžios politika dėl vietos lenkų.

Naujasis diplomatijos vadovas greičiausiai žengs kokį nors žingsnį, pagalvos apie naują puslapį, bet, kaip ir jo pirmtakai, greitai įsitikins, kad nieko iš to nebus.

G.Schetyna yra visiškai kitoks politikas nei Radosławas Sikorskis, jis yra pragmatiškesnis ir ne toks emocionalus. Jis jaučia sentimentus Rytams, lenkams iš Rytų, pats yra kilęs iš šių kraštų.

Tai gali palengvinti pirmuosius kontaktus su Lietuvos politikais ir vietos lenkais.

– Nepaisant atšilimo santykiuose tarp Vilniaus ir Varšuvos po 2012 metų rinkimų, vietos lenkų klausimai vis dar neišspręsti. Ką dabartinėje geopolitinėje situacijoje reikia padaryti, kad santykiai tarp kaimyninių šalių pagerėtų? Ar tai realu?

– Esu visiškai bejėgis, nežinau, ką galima padaryti, negaliu to komentuoti. Lenkija jau panaudojo visus metodus, norėdama įtikinti Lietuvą, kad nekelia jai jokio – politinio ar kultūrinio – pavojaus.

Viskas priklauso nuo Lietuvos politikų sąmoningumo, tai jie privalo daryti išvadas dėl įvykių Rytų Europoje. Vieną dieną gali atsitikti taip, kad Lietuvos lenkai ir rusai paprašys Maskvos paramos referendumui dėl Vilniaus krašto autonomijos. Ir visi turėsime problemų.

Interviu lenkų kalba rasite čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min