Pirmojoje dalyje apžvelgėme JK ir Europos santykių istoriją ir kelią bendrystės link. Antrojoje aptarsime galimus JK išstojimo iš ES scenarijus bei jų ekonominius aspektus.
Britai – Europos Bendrijoje
1973 m. Didžiajai Britanijai įstojus į Europos Bendriją, importo tarifai šaliai buvo panaikinti per puspenktų metų laikotarpį, galutinai – 1977 m. liepą.
Beveik tuo pat metu Bendrija kaip tik panaikino paskutinius tarpusavio netarifinius apribojimus. Pavyzdžiui, nacionalines importo kvotas, sudėtingas kilmės taisykles ir panašius apribojimus. Dalis pakeitimų buvo atliekama ir ES Teisingumo teismo sprendimais.
Abipusio pripažinimo principas 1978 m. buvo įtvirtintas būtent teismo dėka, nagrinėjant Cassis de Dijon bylą.
Įvairios nacionalinės taisyklės buvo harmonizuotos pakankamai, kad 1992 m. būtų sukurta ES bendroji rinka, užtikrinanti ne tik vieningą prekybos santykių politiką su trečiosiomis šalimis, tačiau ir laisvą asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą EB bendrojoje rinkoje.
Be Europos šiandien britai gyventų prasčiau
Prisijungimas prie ES (stojimo metu dar tik EB, – red.) padėjo Jungtinei Karalystei tapti konkurencingesne tiek Bendrojoje rinkoje, tiek už jos ribų.
Patyrę įsijungimo į Europos Bendriją šoką, britų gamintojai tapo produktyvesni, nes susidūrė su didesne konkurencija šalies viduje.
Empiriniai tyrimai rodo, kad jei Didžioji Britanija nebūtų įsijungusi į Europos Bendrijos rinką, jos BVP 1 asmeniui būtų net 25,5 proc. mažesnis nei yra dabar.
1970–80 m. šalies BVP augimas ir britų pragyvenimo lygis atsiliko nuo EB šalių, bet 1995 m. JK BVP jau augo greičiau nei Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Žinoma, to paaiškinti vien naryste ES negalima, mat 1950–1973 m. Britanijos BVP ir taip augo pakankamai greitai (po maždaug 2,4 proc. kasmet).
Tačiau Prancūzijos ir Vokietijos BVP tuomet augo dar didesniais tempais – po beveik 5 proc. per metus. Todėl buvo tikėtinas natūralus ekonomikos augimo sulėtėjimas šiose šalyse, o tai leido JK prisivyti Bendrijos narių augimo rodiklius.
Empiriniai tyrimai rodo, kad jei Didžioji Britanija nebūtų įsijungusi į Europos Bendrijos rinką, jos BVP 1 asmeniui būtų net 25,5 proc. mažesnis nei yra dabar.
ES yra pagrindinis šalies prekybos partneris, 2015 m. sudaręs 53 proc. prekių ir paslaugų importo bei 44 proc. eksporto.
Britai visada derėjosi dėl specialių sąlygų
Nepaisydama teigiamos įtakos ekonomikai, vos tik tapusi EB nare Didžioji Britanija ėmė reikalauti išimties įmokoms į ES biudžetą.
ES biudžeto didžiąją dalį sudaro procentinė dalis nuo valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų įmokos ir nuo surinkto PVM, taip pat – muito mokesčiai trečiosioms šalims bei rinkliava cukraus produkcijai.
Didžiosios Britanijos vyriausybė paskaičiavo, kad jų įmokos į ES biudžetą būtų didesnės nei gaunama parama – dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji – mažas ūkininkų skaičius šalyje. Didžioji dalis ES biudžeto skiriama būtent žemės ūkio rėmimui, bet stojimo į EB metu britai importuodavo 70 proc. maisto produktų, nes tik 3 proc. darbo jėgos dirbo žemės ūkyje.
Antra, Jungtinė Karalystė pasižymėjo itin geru PVM surinkimu, nuo kurio skiriama ženkli dalis Europos biudžetui.
Nesutarimai buvo išspręsti 1984 m., kai premjerė Margaret Thatcher susiderėjo dėl ilgalaikio sprendimo. Pagal šį sprendimą, gaunamą JK paramą viršijančios įmokos būdavo sumažinamos 66 procentais. Tiesa, į šiuos skaičiavimus neįėjo suma, skiriama padėti trečiosioms šalims.
Įmokos pradėjo rimtai viršyti paramą
Nuo 2009 metų į įmokų sumažinimo skaičiavimus nebeįėjo ir suma, skirta naujų ES valstybių narių paramai, jei šios lėšos nesusijusios su žemės ūkio sektoriumi.
ES biudžeto klausimas buvo vienas iš euroskeptikų argumentų rengiant referendumą.
Dėl šio pakeitimo britų įmokos į ES biudžetą labai išaugo, ypač nuo 2011-ųjų.
2015-aisiais šalis įmokėjo 18 mlrd. eurų (2009 m. – 8 mlrd.). Be to, nuo 2011 m. išaugo ir skirtumas tarp įmokų bei gaunamos paramos: 2015 m. Jungtinė Karalystė įmokėjo net 10 mlrd. eurų daugiau į ES biudžetą nei gavo iš jo paramos.
Todėl ES biudžeto klausimas buvo vienas iš euroskeptikų argumentų rengiant referendumą. Teigta, kad per savaitę britai į ES biudžetą sumoka 275 mln. svarų sterlingų.
Bendrosios rinkos praradimas – smūgis inovacijoms
Jungtinė Karalystė turì neigiamą prekybos balansą su ES šalimis analizuojant prekes – eksportas į ES šalis sudaro apie 12 proc. šalies BVP.
Tačiau nuo 2005 m. fiksuojamas stebėtinai teigiamas balansas kalbant apie paslaugų, ypač – apie finansų sektorių (labiausiai dėl Londono Sičio rajono).
Finansų sektoriaus eksportas sudaro 2,5 proc. Jungtinės Karalystės BVP. Tai – didžiausias skaičius visoje ES, nes kitose šalyse vidurkis yra tik 0,5 proc.
Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) fone ES britams nėra tokia svarbi kaip JAV. Pavyzdžiui, 2014 m. ES šalių indėlis sudarė tik 19 proc. TUI šalyje, o JAV – net 55 proc.
Tačiau reikia pastebėti, kad tarp ES šalių Jungtinė Karalystė yra pats patraukliausias pasirinkimas investuotojams. Todėl bendrosios rinkos praradimas sumažintų investicijų apimtis, eksporto galimybes, ilguoju laikotarpiu suduotų smūgį inovacijoms ir produktyvumo augimui.
Britus piktina imigracijos mastai
Nors laisvas darbo jėgos judėjimas – viena mažiausiai įgyvendintų keturių ES laisvių, imigracija Jungtinėje Karalystėje laikoma didele problema ir buvo pagrindinis išstojimo šalininkų kampanijos argumentas prieš referendumą.
Tiesą sakant, anksčiau migracijos iššūkiai Britanijos nespaudė – ji paspartėjo tik XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje, o prieštaringa tapo tik į Bendriją 2004 ir 2007 m. priėmus skurdesnes Rytų Europos valstybes.
Kasmet į Jungtinę Karalystę atvyksta apie 500 tūkstančių naujų migrantų, o 2015 m. beveik pusė jų buvo ES piliečiai.
Dėl gana mažo ES biudžeto (apie 1 proc. bendros visų valstybių narių nacionalinių biudžetų sumos) Bendrija negali vykdyti perskirstymo politikos taip aktyviai kaip nacionalinė valstybė.
Todėl ES socialinė politika orientuota tik į bendros socialinės politikos reguliavimo priėmimą.
Imigrantai iš Rytų Europos – paspirtis ekonomikai
Britų euroskeptikus piktina ES laisvo asmenų judėjimo taisyklės, pagal kurias imigrantams iš ES turi būti mokama pašalpa, sudėjus visose valstybėse narėse jų mokėtas socialines apsaugos įmokas.
Anot britų, taip švaistomos biudžeto lėšos. Mažesnių miestų gyventojai piktinasi ir imigrantų užimamomis darbo vietomis.
Kita vertus, imigrantai iš 2004 m. plėtros valstybių, ypač iš Rytų Europos valstybių (Lenkijos, Lietuvos ir t.t.), į šalies ekonomiką įnešė teigiamą indėlį.
Šie imigrantai turi geresnius įsidarbinimo rodiklius lyginant su kitų ES valstybių atvykėliais, taip pat jie dažnai geriau išsilavinę.
Imigracija 2005–2015 m. laikotarpiu užpildė 2,2 milijono iš tuo laikotarpiu sukurtų 2,5 milijono darbo vietų, o 60 proc. iš šių imigrantų buvo ES piliečiai.
Pradedant 2005 m., imigracija prisidėjo prie 0,7 proc. metinio BVP augimo – tai beveik pusė bendro BVP augimo. Britų visuomenei senstant, imigracija taip pat galėtų sumažinti neigiamos šio reiškinio padarinius.
Britanija deklaravo visišką pasitraukimą
Tapusi ministre pirmininke, Theresa May teigė, kad sieks dviejų, ES teisei prieštaraujančių tikslų: apriboti imigraciją iš ES, taip suvaržant laisvą asmenų judėjimą, tačiau išlikti Bendrojoje rinkoje.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel atsakė, kad tai nepriimtina, o laisvas asmenų judėjimas – neatsiejama Bendrosios rinkos dalis. Tuo tarpu Liuksemburgo premjeras Xavieras Bettelis pareiškė, kad po „Brexit“ Jungtinė Karalystė nesulauks jokių išimčių.
Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, vienintelis būdas išlikti Bendrojoje rinkoje – išlaikyti visas judėjimo keturias laisves (asmenų, kapitalo, prekių, paslaugų), o vienintelė alternatyva „kietajam“ „Brexit“ scenarijui yra likti ES.
Theresos May atsakymas buvo griežtas. 2017 m. sausį savo kalboje ji deklaravo apie pasitraukimą tiek iš ES Bendrosios rinkos, tiek iš Muitų sąjungos.
Th.May pareiškimas skambėjo rizikingai, tačiau po ES atstovų pareiškimų tai atrodė vienintelis būdas patenkinti rinkėjus, kurie balsuodami už „Brexit“ daugiausia galvojo apie imigracijos ribojimą ir jo sukeliamą ekonominio nesaugumo jausmą.
Galimi du „kietojo“ „Brexit“ scenarijai
Įvairūs švelnesni scenarijai, tokie, kaip „turkiška“ muitų sąjunga, arba su laisvu asmenų judėjimu bei bendrąja rinka susiję Norvegijos ir Šveicarijos modeliai menkai tikėtini.
Th.May pareiškimą galėtų atitikti kiti du scenarijai: laisvosios prekybos sutartis tarp Jungtinės Karalystės ir ES arba prekyba vadovaujantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėmis.
Pastarajam santykių modeliui net nebūtinas joks susitarimas – šios prekybos taisyklės imtų galioti vos tik 2019 m. pasibaigus dvejų metų išstojimo laikotarpiui pagal 50-ąjį Lisabonos sutarties straipsnį.
Tarp galimų pasekmių – susilpnėjusi derybinė galia
Faktas, kad Jungtinė Karalystė paliks Bendrąją rinką ir Muitų sąjungą, reikštų didesnes abiejų pusių tarpusavio prekybos išlaidas.
Tačiau svarbus aspektas yra ir santykiai su trečiosiomis (ne ES) šalimis. ES yra pasirašiusi daugybę sutarčių su tokiomis valstybėmis – tarptautinės sutartys yra vienas iš ES teisės šaltinių.
Vos tik Britanija formaliai išstos iš ES, ji nebebus Bendrijos ir trečiųjų šalių pasirašytų prekybos sutarčių dalimi.
Todėl vos tik Britanija formaliai išstos iš ES, ji nebebus Bendrijos ir trečiųjų šalių pasirašytų prekybos sutarčių dalimi.
Britų vyriausybei dideliu iššūkiu turėtų tapti tai, kaip užtikrinti gerus prekybinius santykius su 53 valstybėmis, kurios yra pasirašiusios prekybos sutartis su ES.
Tai šalys įvairiose žemynuose: Kanada, Meksika, Ukraina, Norvegija, Egiptas, Marokas, Pietų Korėja.
Apie 12 proc. Jungtinės Karalystės eksporto yra susiję su šiomis sutartimis. Susiderėti su kiekviena iš valstybių atskirai atrodo utopiška, todėl greičiausiai būtų deramasi tik su keliomis svarbiausiomis prekybos partnerėmis.
Tačiau Jungtinė Karalystė, palikusi ES, greičiausiai turėtų susilpnėjusią derybinę galią. Be to, kaip rodo praktika, derybos dėl prekybos sutarčių greitos nebūna.
Pavyzdžiui, derybos tarp ES ir Šveicarijos dėl laisvos prekybos sutarties pasirašymo truko net 10 metų.
Neapibrėžtumas kenkia eksportu užsiimančiam verslui
ES ir Jungtinės Karalystės derybose dėl naujos prekybos sutarties, tikėtina, būtų nemažai painiavos. Vien iš teisinės pusės tam reikėtų visų 27 valstybių pritarimo, ratifikavimo Europos Parlamente bei kiekvienos iš ES valstybių narių parlamentuose.
Kai kuriais atvejais, reikėtų pritarimo ir regioniniuose parlamentuose – čia galima prisiminti Belgijos regiono Valonijos atvejį tvirtinant ES-Kanados sutartį.
Kiekviena prekybos sutartis turi atskiras taisykles, kita vertus, jos nurodo tam tikras gaires ateities susitarimams ir turi daugybę jas vienijančių dalykų.
Vienas iš aspektų, būdingų visoms tokioms sutartims, – ilgas derybų laikas. ES yra didelė tarptautinė organizacija, todėl derybų procesas sudėtingas ir ilgas.
Pavyzdžiui, dėl Kanados ir ES sutarties (CETA) buvo deramasi 5 metus. Trumpiausiai derėtasi su Australija – 3 metus, o su Šveicarija derybos truko net 10 metų.
Žinoma, ES ir britų derybos būtų prioritetinės, todėl galimai truktų trumpiau. Ir vis tik tai būtų neapibrėžtumo laikotarpis eksportu užsiimančiam verslui.
Nuostoliai bet kokiu atveju – neišvengiami
Kalbant apie tarpusavio prekybą, pasiekus laisvos prekybos susitarimą būtų sugrįžta prie tarifais neapribotos prekybos – bet ne visuose sektoriuose.
Pavyzdžiui, CETA yra pats plačiausias ES kada nors susiderėtas prekybos susitarimas su trečiąja šalimi. Tačiau net ir jo atveju 1 proc. prekių toliau bus taikomi muitai.
Šie muitai išliks kai kuriose žemės ūkio ir automobilių gamybos sektoriaus dalyse. Taip pat daliai žemės ūkio produkcijos bus taikomos laisvosios prekybos kvotos, kurią viršijus bus vėl mokami muitai.
Kanada galės į ES importuoti tik ribotą kiekį krevečių ir šaldytų menkių, kurį viršijus bus taikomi atitinkamai 20 proc. ir 7,5 proc. importo tarifai.
Kvotos bus įvedamos ir jautienai bei kiaulienai. Pavyzdžiui, Kanada per metus galės į ES importuoti 50 tonų jautienos, o viršijus šią masę vėl bus mokami muitai.
Jungtinė Karalystė eksportuoja daugiau kaip 90 proc. jautienos ir avienos į ES šalis. Jei būtų pritaikytas Kanados sutarties modelis, bet koks kvotą viršijantis jautienos eksporto kiekis būtų apmokestintas 12 proc. muitu.
Grėsmė Londono Sičiui
Dar svarbesni Jungtinei Karalystei yra šalies automobilių gamintojai. Šiuo metu ES Bendrojoje rinkoje britų gamintojai („Aston Martin“, „McLaren“, „Jaguar“ ir kiti) parduoda produkciją be tarifų ar reguliacinių barjerų.
Tačiau, jei būtų pritaikytas kanadietiškas modelis, britų mašinų gamintojai susidurtų su biurokratija ir ES prekių kilmės taisyklėmis, susijusiomis su administracinėmis išlaidomis. Kai kuriais atvejais galimai neišvengiamas būtų ir importo tarifas.
Kitokia situacija susidarytų paslaugų sektoriuje, nes laisvosios prekybos sutartys paslaugoms pakitimų beveik nedaro.
Į CETA neįtrauktos finansinės paslaugos ir viešieji pirkimai, todėl Kanados investiciniai bankai, draudimo kompanijos, investiciniai fondai, norėdami teikti paslaugas Europoje, turėtų įsteigti filialą.
O Jungtinės Karalystės finansinės įmonės galimai prarastų įsisteigimo ES teisę – vadinamąsias „passporting rights“.
Tai galimai turėtų griaunantį poveikį Londono Sičiui, kurio 40 proc. finansinių paslaugų eksporto yra į ES valstybes nares.
Pasitelkiant CETA kaip pavyzdį, pažymėtina, kad atsirastų papildomų apribojimų ir kitiems sektoriams, pavyzdžiui, oro transportui arba audiovizualinėms paslaugoms.
Kai prekė ar paslauga patenka į ES Bendrąją rinką, ji privalo atitikti ES taisykles.
Privalu pažymėti, kad britiški produktai galėtų būti ribojami ir prekės kilmės taisyklių, nuo kurių priklauso taikomi muitai ir kiti apribojimai.
Kanados bendrovės turi įrodyti, jog didžioji produkto dalis yra pagaminta būtent Kanadoje, tam, kad prekė būtų pripažinta tinkama jai taikyti sumažintą tarifą. Tai tam tikra papildoma našta verslui.
Be to, kai prekė ar paslauga patenka į ES Bendrąją rinką, ji privalo atitikti ES taisykles.
Britų įmonėms gali kilti tam tikrų sunkumų, ypač, jei Vyriausybė nuspręstų panaikinti daugelį įgyvendintų ES direktyvų ir reglamentų. Tokiu atveju verslas turėtų sukti galvą kaip atitikti tiek vietinius, tiek europinius reikalavimus, jei norėtų verslą vystyti abiejose rinkose.
Išskirtinės sąlygos JK negalios
Nepasiekus jokio kito susitarimo, ES ir Jungtinės Karalystės santykiai būtų paremti PPO taisyklėmis – jos nustato maksimalius galimus taikyti tarifus prekėms.
PPO oficialiai tapo tarptautine organizacija 1995 m., o jos pagrindas yra 1947 m. pasirašytas Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos.
Šis susitarimas yra paremtas 3 principais: apibusiškumu, netarifinių prekybos apribojimų draudimu, nediskriminacija. Pastarasis principas turi dvi pagrindines išimtis besivystančioms šalims ir Laisvosios prekybos erdvėms ir muitų sąjungoms.
Vienas iš nediskriminavimo principų vadinamas „didžiausio palankumo statusu“. Remiantis juo, jei PPO šalis padaro prekybos nuolaidą kitai PPO šaliai, ši nuolaida automatiškai taikoma visoms likusioms PPO narėms.
Taigi, daugeliu atvejų – išskyrus kelias išimtis – valstybės negali vienašališkai nustatyti kiekvienai šaliai skirtingų importo muitų.
Vis dėlto ES patenka į išimčių kategoriją, nes yra tiek laisvosios prekybos erdvė, tiek muitų sąjunga. Todėl ES turi teisę taikyti ribotą diskriminaciją: bendrojoje rinkoje prekiauti be muitų ir nustatyti bendrą išorinį tarifą likusioms valstybėms.
Taigi šaliai išstojus iš ES ir prekiaujant pagal PPO taisykles, Jungtinės Karalystės eksportuotojai turėtų mokėti muitus ES, o ES šalių eksportuotojai į Jungtinę Karalystę – šiai šaliai.
Kitaip tariant, abi pusės neturėtų jokių išskirtinių sąlygų viena kitos atžvilgiu lyginant su bet kuria kita PPO nare, pavyzdžiui, Kinija.
Reikėtų apsvarstyti virš 5 tūkst. eilučių tarifų
Akivaizdu, kad įvedus muitus importuotos prekės pabrangtų. Šiuo metu ne žemės ūkio produkcijai PPO nustatyti maksimalūs leistini tarifai svyruoja nuo 5 proc. naftai iki 22 proc. transporto įrangai ir 26 proc. žuviai.
Todėl Jungtinėje Karalystėje neabejotinai išaugtų infliacija – tai, žinoma, būtų nepalanku vartotojams.
Jungtinėje Karalystėje neabejotinai išaugtų infliacija – tai, žinoma, būtų nepalanku vartotojams.
Britų gamintojų prekės importuojant į ES taip pat pabrangtų, todėl kristų jų konkurencingumas. Jungtinės Karalystės automobilių gamintojai apie 40 proc. detalių atsiveža iš ES valstybių, todėl net vidaus rinkoje automobilių kaina, tikėtina, išaugtų.
Taip pat Londonui reikėtų savarankiškai apsispręsti dėl muitų į savo šalį įvedamoms prekėms.
Akivaizdu, kad tai užtruktų, nes PPO nomenklatūroje yra virš 5 tūkst. eilučių – dėl tiek tarifų tektų apsispręsti bei sulaukti PPO patvirtinimo.
Ateityje – muitų siena su Šiaurės Airija
Jungtinei Karalystei tektų atnaujinti muitinės kontrolę, vėl įrengti muitų sieną Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos pasienyje. Šiaurės Airijos klausimas, ypač žinant visai neseną, bet komplikuotą istoriją, būtų didžiulis iššūkis.
Abiejų šalių piliečiai pirmą kartą nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio susidurtų su pasienio kontrolės procedūromis – nuo to laiko veikia Bendra kelionių erdvė, kuri leidžia abiejų šalių piliečiams laisvai judėti be pasienio kontrolės.
Nėra jokių garantijų, kad tai neturėtų politinių pasekmių, ypač kalbant apie separatizmą. Taip pat nepamirškime ir Škotijos klausimo bei tikėtino antrojo nepriklausomybės referendumo.
Dar vienas galimas scenarijus – Jungtinės Karalystės suskilimas. Tačiau tai radikaliausias ir pesimistiškiausias scenarijus, o tikrąją situaciją pamatysime jau netrukus.
Doc. dr. Rasa Daugėlienė ir Paulius Puskunigis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto atstovai
