Ibraimui buvo vos devyneri, kai jis pirmą sykį pamanė netrukus mirsiantis. Per džiungles žingsniuodamas namo, vaikas priešais save išvydo liūtą. Žvėris spoksojo į berniuką. Ibraimo namai, medinė lūšnelė, buvo už 500 metrų. Liūtas lėtai žengė vaiko link, kai jis prisiminė savo senelio pamokymą: „Ibraimai, niekada nebėk, jei tavęs link artinasi liūtas, antraip jis pamanys, kad esi jo grobis“. Prisiartinęs prie Ibraimo, liūtas jį apjuostė, bemaž liesdamas vaiką savo snukiu, o tuomet nušuoliavo ir pradingo naktyje.
Vyras žurnalistui pasakojo, kad jo širdis vis dar plaka it pašėlusi kaskart, kai jis prisimena šį įvykį. Nebėgti Ibraimas išmoko būdamas dar vaikas. Šiuo metu jam 48 metai. Jis visada manė galįs įveikti bet kokį pavojų, kokį tik jam atneš gyvenimas. Tačiau prieš pusmetį šis vyro įsitikinimas išblėso.
Iš Mozambiko į Rytų Vokietiją Ibraimas pabėgo būdamas 18-os. Svetimoje šalyje jis iš pradžių dirbo mėsininku, o laisvu nuo darbo metu lankė bokso treniruotes. Aistra sportui vyrą netrukus atvedė į šalies šiaurės rytuose, netoli sienos su Lenkija, esantį Šveto miestą. Bokso ringe Ibraimas šiam miestui atstovavo daugiau nei 100 kartų. Boksas Ibraimui sekėsi labai gerai, jis buvo patekęs į nacionalinį pirmąjį divizioną. „Apie mane kiekvieną savaitę rašydavo laikraštis“, – pamena Ibraimas.
Ibraimai, niekada nebėk, jei tavęs link artinasi liūtas, antraip jis pamanys, kad esi jo grobis.
Baigęs boksininko karjerą, vyras užsirašė į socialinio darbo kursus ir ėmė savanoriauti, padėdamas savo bendruomenės žmonėms. Griuvus Berlyno sienai ir staiga atsigavus ekonomikai, daugiau nei trečdalis gyventojų paliko Šveto miestą. Nedarbas čia išaugo iki 15 proc. Bėgant metams, miestelyje užaugo nauja karta, mažai žinojusi apie gyvenimą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ši karta nepažinojo ir Ibraimo Alberto. „1990-aisiais nuotaikos užsieniečių atžvilgiu pablogėjo“, – sakė Ibraimas.
Tačiau vyras pasiliko gyventi Švete. Čia jis iš viso praleido 21-erius metus, kol galiausiai nusprendė pirmą sykį gyvenime savo valia pasitraukti iš kovos. Ibraimas, vienintelis Šveto juodaodis, mieste ėjęs imigrantų atstovo pareigas, pats buvo priverstas bėgti nuo savo miestiečių rasistinių išpuolių. „Pabėgimas, – kalbėjo Ibraimas – buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.“
Ne viskas Švete buvo blogai, tačiau pastaruosius kelerius metus gyvenimas čia vyrui nebuvo lengvas. Ibraimas visuomet jautėsi laukiamas bokso klube, darbas su jaunais žmonėmis suteikė jam pilnatvės jausmą. Su Ibraimu susipažinę žmonės išsyk juo susižavėdavo. Rytų Vokietijoje gyvenanti žmonos šeima vyrą sutiko ištiestomis rankomis. Tačiau galiausiai viso to nebeužteko.
Sėdėdamas vienoje Karlsrūhės miesto kavinėje Ibraimas atrodė jaunesnis nei 48-erių. Pasak Spiegel.de žurnalisto, vyrui pasakojant apie džiungles ir savo senelį, jo akys spindėjo. Tačiau vos pradėjus kalbėti apie Švetą, akys apniuko, o rankų pirštai ėmė nervingai barbenti į stalą. Ibraimo balsas skambėjo vis garsiau ir garsiau. „Pykstu ant savęs, kad neišvažiavau iš ten anksčiau“, – kalbėjo vyras.
2006-aisiais Ibraimas prarado savo darbą, tačiau ir toliau dirbo savo miestui, dalyvaudamas 104 konferencijose kaip miesto imigrantų atstovas. Jis buvo vadinamas sėkmingos integracijos mieste simboliu, tačiau iš tiesų čia pats buvo įžeidinėjamas ir užsipuolamas dėl to, kad yra juodaodis. Vyras pasakojo 12 kartų rašęs policijai pareiškimus, tačiau nė vienas iš jo užpuolikų niekada nebuvo nubaustas. Kaip tai gali būti? „Manau, jie mano skundus išmesdavo vos tik man išėjus pro duris“, – teigė Ibraimas.
Vyras pasakojo 12 kartų rašęs policijai pareiškimus, tačiau nė vienas iš jo užpuolikų niekada nebuvo nubaustas.
Ibraimas mokėjo apsiginti nuo užpuolikų – boksininkas savo įgūdžių nepraranda. Vyras neneigia pajusdavęs pasitenkinimą kaskart, kai galėdavo parblokšti savo užpuolikus. Tačiau kai sykį jį vytis pradėjo tuzinas nacių, net ir būdamas geru kovotoju jis nežinojo, ką daryti.
Kai kurie žmonės Švete supranta, kodėl Ibraimas pabėgo į Vakarų Vokietiją. „PoDeSt“ – miesto jaunimo centro – vadovas Frankas Burgeris pripažino: „Žmonės iš mūsų grupės su Ibraimu nenorėjo turėti jokių reikalų, nes jis yra juodaodis“.
Neapykanta sudavė skaudų smūgį Ibraimo šeimai. Jo žmona Birgit susirgo depresija, metė darbą. Tačiau Ibraimo kantrybė galutinai išseko, kai jo vaikai pradėti vadinti „negro kiaulėmis“. Vyras nusprendė nieko nelaukdamas išvykti.
Pabėgęs iš Šveto Ibraimas savo įniršį išliejo duodamas interviu žiniasklaidos atstovams, kuriuose jis paaiškino, ką reiškia būti juodaodžiu rytinėje Vokietijos Brandenburgo žemėje. Šveto gyventojams tai nepatiko. Meras Jurgenas Polzehlas nenorėjo komentuoti Ibraimo pasakojimo, o jo atstovė spaudai iš paskutiniųjų stengėsi surasti draugiškų žodžių apie Ibraimą. „Jis buvo malonus žmogus“, – pasakė ji, pridurdama, kad Šveto miestas visgi buvo neteisingai sukritikuotas.
Karlsrūhės mieste Ibraimas gyvena jau pusmetį. „Kartais mano žmona pasiilgsta namų. Bet mums čia daug geriau“, – pažymėjo vyras. Jis turi darbą, nors ir laikiną, tačiau uždirba pinigų. Jis padeda neįgaliems žmonėms – veža juos į universitetą ir lydi į kino teatrą.
Tramvajus pajuda iš Karlsrūhės turgaus aikštės, Ibraimas pasileidžia jį vytis. Vairuotojas sustabdo tramvajų ir atidaro duris Ibraimui. Dvi vyresnio amžiaus moteris nuo sėdynių patraukia savo pirkinius, kad vyras galėtų prisėsti. Ibraimas pro langą pažvelgia į savo naująjį miestą. Tos pačios dvi moteriškės atsistodamos išlipti palinki jam gero vakaro. „Nė neįsivaizdavau, kad tokie dalykai gali vykti Vokietijoje“, – stebėjosi vyras.
