Ukrainoje karo metu užsienio atostogų paklausa toliau auga ir pamažu atsistato iki lygio, buvusio prieš plataus masto Rusijos invaziją.
Nuo balandžio, kai prasidėjo vasaros sezonas turizmo pramonei, ir iki rugpjūčio 12 d., vienas didžiausių šalies kelionių operatorių „Join UP! Ukraine“ atostogų išsiuntė 236 tūkstančius turistų. Pernai per tą patį laikotarpį šis skaičius buvo 139 tūkstančiai ukrainiečių, tai yra šiemet padidėjimas siekia 70 procentų. Įmonė šiomis statistikomis pasidalijo su NV.
„Turkija ir Egiptas išlieka pagrindinės vasaros kryptys, po jų seka Graikija, Bulgarija, Juodkalnija ir kitos šalys“, – sako „Join UP! Ukraine“ vykdomoji direktorė Irina Mosuleznaja.
Vienas populiariausių tautiečių prašymų perkant keliones į užsienį yra mažai tikėtina galimybė susidurti su agresorės šalies piliečiais. Todėl ukrainiečiai vis dažniau atostogauja Europoje, nes rusai ten poilsiauja rečiau. Tačiau kartais susitikti su jais neišvengiama.
NV paklausė ukrainiečių, kurie per pastaruosius metus lankėsi užsienyje, apie jų patirtį tokiose situacijose.
34 metų Anna Piontkovska iš Žytomyro srities pernai rugsėjį atostogavo netoli Alanijos Turkijoje. Viešbutyje rusų nebuvo gausu, nes tai nebuvo didelis miestelis, bet vis tiek jų išvengti nepavyko. „Vieną vakarą vakarieniaujant prie gretimo stalo apie 40–45 metų moteris, matyt, išgirdusi mus, paklausė, iš kur esame“, – pasakoja Piontkovska. „Mes išdidžiai atsakėme: ukrainiečiai“.
Moteris atsistojo, pasidarė aišku, kad ji, „švelniai tariant, buvo girta“, tęsia ukrainietė.
„Sėdėjau atsisukusi nugara į jų stalą. Ir staiga pajutau, kaip ši moteris mane apkabina, sakydama: „Jūs žinote, kad mes jus mylime, jūs žinote, kad mes nenorėjome šio karo.“ Ir ji tai pakartojo tris kartus, su ašaromis akyse“, – prisimena Piontkovska.
Kiti žmonės prie rusės stalo, pasak ukrainietės, sėdėjo akmeninėmis veido išraiškomis ir toliau valgė bei gėrė. „O mes užbaigėme vakarienę iškart po to, kai išsivadavau iš jos glėbio“, – sako ji.
Kita ukrainietė, vardu Marina (pavardės ji nusprendė neatskleisti), atostogavo su mama ir vaikais. Jos poilsį leido Kemere (Turkija), kur buvo daug ir rusų, ir ukrainiečių.
„Mūsų šeima kalbėjo ukrainietiškai iš principo, ir aš norėjau, kad jie [rusai viešbutyje] žinotų, jog esame iš Ukrainos, – pasakoja NV pašnekovė. – Jie tai girdėjo, netgi kartais pastebėjau, kad jų akys trūkčiojo, kaip sakoma, bet niekas mums nieko nesakė, nežiūrėjo kreivai, nejautėme iš jų jokių provokacijų.“
„Kartą kalbėjomės prie jūros su mano vyro seserimi, tuo metu vyko apšaudymas, Kyjivas labai kentėjo, – tęsia Marina, – Ir jie [rusai] tarsi specialiai plaukiojo šalia mūsų, kad girdėtų mūsų pokalbį. Nežinau, ar jie bandė sudėlioti kokią dėlionę savo galvose, ar tiesiog norėjo iš mūsų išgirsti informaciją. Bet jiems buvo įdomu klausytis. Jie nieko neklausė, netrukdė, bet matė, kaip emocionaliai pasakojau. Mes kalbėjome, kas tai daro, ir man nebuvo gėda dėl savo emocijų.“
Ukrainietė taip pat prisiminė nemalonų incidentą per atostogas:
„Atėjome ryte prie prieplaukos, ten gulėjo rusas, maždaug 50 metų vyras su moterimi. Jie išgirdo, kad kalbame, ir jis specialiai įjungė rusišką muziką, gulėjo ir šypsojosi. Mes nuplaukėme toliau, mums buvo tiesiog šlykštu.“
54 metų Angela Velyčko, vieno Ukrainos interneto portalo vadovė, gegužę su draugais išvyko į Prancūziją. Jie lankėsi Orsė nacionaliniame muziejuje, Luvre, taip pat Etretat sode. Jos draugai visur girdėjo agresorės šalies piliečius. Pasak ukrainietės, rusai dažnai yra gana triukšmingi, todėl juos galima išgirsti iš karto.
„Tačiau rusai, kuriuos sutikome (o jų Prancūzijos ekskursinėse vietose tikrai nemažai), elgėsi itin tyliai, – tęsia Velyčko, – ypač kai išgirsdavo ukrainietišką kalbą ar pamatydavo siuvinėtus marškinėlius (aš visada pasiimu siuvinėtus marškinėlius į Europą, man patinka, kai žmonės mato, kad esu iš Ukrainos).“
31 metų Svetlana Tiščenko, baldų furnitūros ekspertė didelėje įmonėje, parduodančioje baldų komponentus, rugpjūčio pradžioje su drauge išvyko į Beldibio kurortą Turkijoje. Viešbutis, kurį merginos pasirinko, buvo gana perpildytas.
„Vieną dieną, kai atėjome pietauti, nebuvo laisvų stalų, o prie vieno sėdėjo maždaug 50 metų moteris, greičiausiai laukė kažko kito, – prisimena Tiščenko. – Priėjau prie jos, dar nežinodama, kas ji ar iš kokios šalies.“
Ukrainietė moters paklausė ukrainietiškai, ar nesupyktų, jei jos prisėstų prie stalo, moteris nesuprato, todėl Tiščenko paaiškino savo prašymą gestais. Moteris linktelėjo.
„Tam tikru momentu draugė kažkur išėjo, ir likome dviese, – tęsia NV pašnekovė. – Ji paklausė, iš kur mes. Atsakiau, kad iš Ukrainos. Reikėjo matyti jos veidą. Atrodė, tarsi ji išsigando. Tai buvo gėdos ir nejaukumo mišinys.“
„Ji pažiūrėjo į mane, atsiduso ir pasakė: „Jūs tikriausiai mūsų nekenčiate?“ Aš galėjau atsakyti tik tiek: „Na, kaip jums pasakyti...“ Po to ji pridūrė, kad manė, jog mes iš Lenkijos, bet tuo mūsų bendravimas ir baigėsi“, – pasidalijo ukrainietė.
Vitalijus iš Kyjivo šį pavasarį turėjo vykti komandiruotei į Vokietiją su persėdimu Prancūzijoje.
„Paryžiaus oro uosto lifte susidūriau su keliais rusais, – sako jis. – Jie grįžo iš kažkokių atostogų, labai įdegę, linksmi. Su daugybe lagaminų ir maišų. Kai jie pamatė mane, apsivilkusį marškinėlius su ukrainietiškais piešiniais, ištatuiruotomis rankomis ir panašiai, jie įlipo į liftą, bet žmona pasakė vyrui: „greičiau lipam, kažkaip čia nejauku“. Vietoj trečio aukšto jie išlipo antrame ir labai greitai. Kažkaip aš juos išgąsdinau.“
