Permainoms reikia ekonominių problemų ir lyderio
Rusijos prezidento rinkimai sulaukė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR) kritikos. Juose taikyta nauja technologija – daugiau nei 5 tūkst. apylinkių visoje šalyje atsirado specialūs balsalapių skeneriai. Dauguma kandidatų tai įvertino kaip būdą užkirsti kelią protokolų keitimui. Kita vertus, atsivėrė kelias balsavimo kontrolei – balsalapius skenuojantys rinkėjai filmuojami, taigi nesunku patikrinti, kas kurį kandidatą parėmė.
Oficialiais duomenimis, V.Putinas gavo 64,4 proc. balsų. Dagestane, Čečėnijoje, kitose Šiaurės Kaukazo autonominėse respublikose, Tolimuosiuose Rytuose – apie 99 proc. Stebėtojai atkreipė dėmesį ir į prastą kampaniją, atsisakymą registruoti grėsmę keliančius kandidatus.
Teigiama, esą V.Putinas jau susikūrė norimą Rusiją, tad bergždžia tikėtis, kad po rinkimų bus vykdomos reformos, stiprinamos žmogaus teisės. Ligšiolinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas buvo vertinamas kaip liberalesnis lyderis. Į prezidento postą grįžęs jo pirmtakas greičiausiai leis tik kontroliuojamą opoziciją. Tokių ženklų jau esama – Valstybės Dūma įteisino gerokai didesnes baudas už susirinkimų įstatymo pažeidimus.
Šiais metais Rusijoje įsisuko anksčiau neregėti procesai: protestuoti į gatves traukė tūkstančiai žmonių, užvirė nepasitenkinimas virtualioje erdvėje. Tačiau analitikai įsitikinę, kad sąlygos rimtesniems pokyčiams dar nesusiklostė. Paskata jiems greičiausiai taptų ekonominės problemos.
Kol naftos ir dujų kainos išlieka palyginti aukštos, neblogos Rusijos pajamos – garantuotos. Prieš penkerius metus ši žaliava sudarė pusę šalies eksporto, dabar – 70 proc. Kartu tai reiškia ir pažeidžiamumą – energetinių resursų kainos jau ėmė kristi, o dar didesnis sumažėjimas būtų tolygus sprogimui.
Egzistuoja ir savotiška baimė – rusams tenka rinktis tarp valdžios bei chaoso. Jie dar pamena 1999 m. krizę, kai visi mėgavosi laisve, o valgyti neturėjo ką, klestėjo nusikalstamumas. Dabar mokami atlyginimai, pensijos, pašalpos, versle yra tam tikra tvarka, rublis tvirtas, ekonomika juda aukštyn.
Arabų pavasario apimtuose kraštuose didelė dalis gyventojų yra beraščiai. Rusijos visuomenė – pakankamai intelektuali ir moderni, su stiprėjančia vidurine klase. Žmonės jautėsi įžeisti, kai pernai rugsėjį V.Putinas pareiškė susikeisiantis vietomis su D.Medvedevu, bet revoliucija taip ir neįvyko. Permainų laukiama nebent tolimesnėje ateityje.
Trečią kadenciją V.Putinas pradeda susilpnėjęs, ypač palyginti su antrąja. Bet žmonės susiskaldžiusioje opozicijoje nemato alternatyvos. Naujas lyderis vargiai gali ateiti iš gatvės, jis turi būti režimo išdavikas. Lietuviška išimtis – muzikas Vytautas Landsbergis – tik patvirtina, kad buvusioje sovietų erdvėje tai tapo taisykle. Rožių revoliucijai Gruzijoje vadovavo buvęs Eduardo Ševardnadzės teisingumo ministras Michailas Saakašvilis, Oranžinei revoliucijai Ukrainoje – buvęs Leonido Kučmos premjeras Viktoras Juščenka ir vicepremjerė Julija Tymošenko. Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas prieš tai buvo aukštas Komunistų partijos veikėjas.
Euro zonos krizė – proga siūlyti savo pagalbą Rytams
Kai kurių analitikų teigimu, Rusija nėra antivakarietiška – ji nori būti lygiavertė Europos Sąjungos ir JAV partnerė, stipresnį priešiškumą jaučia tik NATO. Kartu V.Putinas puoselėja viltį stiprinti Rusijos galybę ir atkurti buvusią SSRS imperiją. Dar pernai jis pristatė Eurazijos sąjungos, kaip atsvaros ES, idėją, muitų sąjungą su Baltarusija ir Kazachstanu. Bet konfrontacija su Vakarais gali sustiprėti – ir dėl priešraketinės gynybos skydo, ir dėl Ukrainos, kurią bandoma susaistyti laisvos prekybos susitarimais.
Rusams tenka rinktis tarp valdžios ir chaoso.
Euro zonos krizė tapo pretekstu Rusijai kalbėti apie mažesnį ES, kaip sektino socialinio, ekonominio projekto, patrauklumą. Apžvalgininkai spėja, kad Maskva ims aktyviau veikti Ukrainoje, kitose Rytų kaimynėse. Muitų sąjunga gali būti siūloma kaip alternatyva Rytų partnerystėje dalyvaujančioms šalims, Eurazijos sąjunga – kaip tvirtesnė startinė pozicija eurointegracijai. Šie dariniai gali apsunkinti Maskvos ir Briuselio bendravimą.
Grįžęs į prezidento postą, V.Putinas pasiuntė aiškius signalus, kad nebebus aktyvaus bendradarbiavimo su Vakarais. Iškart po inauguracijos jis susitiko su separatistinių Gruzijos regionų Abchazijos ir Pietų Osetijos, vėliau – NVS narių lyderiais. Pirmo vizito į užsienį gegužės pabaigoje jis atvyko į Minską, nors prieš tai aplenkė NATO ir G-8 viršūnių susitikimus.
Lietuvos ir Rusijos santykiuose galima laukti tam tikrų pokyčių, nors jie nesantys tokie blogi, kaip atrodo viešumoje. Ypač stiprėja ekonominiai ryšiai.
Prancūzija gali padėti išgirsti Lietuvą
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. |
F.Hollande'o pergalė dvišaliams santykiams didelės įtakos taip pat veikiausiai neturės. Esame strateginiai partneriai nuo 2009 m., kai valstybių vadovai susitarė bendradarbiauti vyriausybių ir parlamentų lygmenyje, plėtoti partnerystę energetikoje, stiprinti ekonominį ir konsulinį bendradarbiavimą. Santykiai tarp šalių klostosi sklandžiai, o Lietuvai yra naudinga strateginė partnerystė su šia įtakinga ES šalimi.
Prancūzijoje mūsų šalis nebuvo minima nei rinkimų kampanijos metu, nei naujai išrinkto prezidento kalbose. Pasak prancūzų politologo Philippe'o Perchoce'o, tai nėra blogas ženklas, tiesiog tai reiškia, kad nesame probleminė valstybė, kaip, pavyzdžiui, Graikija, kuri šiuo metu yra Prancūzijos galvos skausmas.
Politinių jėgų persiskirstymas pasireikš nebent per Prancūzijos dalyvavimą priimant sprendimus ES. Ši šalis yra viena pagrindinių ES veikėjų – sprendimų priėmėjų, taigi pokyčiai joje vien dėl to yra svarbūs Lietuvai.
Galima laukti ir mums naudingų posūkių – F.Hollande'as ne kartą yra pažadėjęs kalbėtis ir dirbti su visomis ES šalimis, ne vien su didžiosiomis. Tarp naujojo prezidento prioritetų minimas energetinis saugumas, o tai leistų tikėtis prancūzų paramos mūsų šaliai siekiant energetinės nepriklausomybės.
Euro zoną apėmus krizei Prancūzija atsidūrė tarp apdairios šiaurės ir išlaidesnių pietų, tarp kreditorių ir skolininkų. F.Hollande'as oponuoja griežtai Vokietijos surengtai fiskalinei drausmei ir siūlo gana radikalią ekonominę programą, pavyzdžiui, gerokai padidinti kai kuriuos mokesčius, skatinti augimą, o ne veržtis diržus.
Pažadams įgyvendinti – ribotos galimybės
Rinkimų rezultatai iš dalies pakeis Europos ekonominės politikos kryptį, tačiau pokyčiai vargu ar bus dideli. Mat F.Hollande'as turės ribotas galimybes pažadams įgyvendinti. Naujajam prezidentui teks spręsti konkurencingumo problemas (praėjusių metų prekybos balansas buvo neigiamas ir siekė 70 mlrd. eurų), dėl menko augimo prognozių (0,5 proc.) teks mažinti valstybės išlaidas, reikės išlaikyti perkamąją galią ir įtikinti daugiau nei milijoną eurų uždirbančius asmenis, išsigandusius 75 proc. apmokestinimo, nepalikti šalies.
Francois Hollande'as laikomas racionaliu politiku, todėl vargu ar jis kategoriškai reikalaus peržiūrėti fiskalinės drausmės susitarimą.
Paryžius, kuris kasmet skolinasi 200 mlrd. eurų, turės padirbėti siekdamas nuraminti rinkas, kad išlaikytų 3 proc. palūkanas (beje, tarptautinės rinkos kol kas gana ramiai reaguoja į politinius viražus ir nedidina prancūzams skolinimosi išlaidų). Bene didžiausias F.Hollande'o iššūkis bus kova su nedarbu, kurio lygis perkopė 10 proc. Įvertinus rimtą ekonominę padėtį, naujajam valstybės vadovui greičiausiai teks prisitaikyti prie realybės ir peržiūrėti kai kuriuos rinkimų pažadus (kuriems įgyvendinti reikėtų papildomų 40 mlrd. eurų).
F.Hollande'o pozicijos gali gerokai sustiprėti, socialistams sekmadienį laimėjus įtikimą daugumą parlamente. Jos prezidentui reikėjo savo mokesčių ir išlaidų darbotvarkei dėl kovos su euro zonos krize prastumti.
Kita vertus, F.Hollande'as laikomas racionaliu politiku, tikėtina, kad jis kategoriškai nereikalaus peržiūrėti fiskalinės drausmės susitarimo. Prancūzija teigia jį ratifikuosianti, jei bus papildytas augimo paktu.
Tačiau neaišku, ką slepia F.Hollande'o pažadai skatinti augimą. Jis pats nurodė keletą priemonių – didesnį Europos centrinio banko vaidmenį skatinant ekonomiką, Europos investicijų banko kapitalo didinimą, struktūrinių fondų mobilizavimą, finansinių transakcijų mokesčio įvedimą, lėšas panaudojant infrastruktūros projektams. Bet tai nėra naujos iniciatyvos, dėl kai kurių jau deramasi, o ekonomistai jas vertina kaip kosmetines, neturėsiančias realaus poveikio.
Kita vertus, naujoms programoms, kuriomis būtų didinama viešojo sektoriaus paklausa, ES paprasčiausiai neturi lėšų. F.Hollande'as, kaip augimo priemonę, siūlo euro obligacijas, tačiau neaišku, kokias – euro zonos skolai finansuoti, kurią atmeta Vokietija, ar ekonomikai skatinti finansuojant stambius infrastruktūros projektus, kuri vertinama palankiau.
Vokietijai lyderės vaidmens neužleis
Ankstesnis Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy bičiuliavosi su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Dabartinių lyderių draugystė vargu ar bus išskirtinė. Jau anksčiau F.Hollande'as kritikavo Berlyno dominavimą ir žadėjo daugiau atsižvelgti į kitų ES narių nuomonę. Po pirmojo savo susitikimo su A.Merkel jis išreiškė viltį, kad santykiai su Vokietija bus subalansuoti, bet dabar siekiama sugriauti dueto „Merkozy“ sukurtą dogmą, kad šių šalių branduolys yra vienintelis Europos gyvavimo variklis.
Prancūzija vargu ar užleis ES lyderės poziciją Vokietijai. Jau dabar matyti, kad F.Hollande'as bando žaisti dviem frontais – rasti bendrą kalbą su Berlynu dėl esminių ES klausimų ir užsitikrinti kitų galingų tarptautinių veikėjų (pvz., JAV) paramą.
Pirmuosius F.Hollande'o politinius viražus veikiausiai nulėmė artėjantys parlamento rinkimai. Kuo jų rezultatai bus palankesni socialistams, tuo Prancūzijos ir Vokietijos santykiai turėtų būti geresni.
