„Financial Times“ apžvalgininkė Anne-Sylvaine Chassany pirmadienį pastebėjo, kaip pasikeitė E.Macrono elgesys po pergalės prezidento rinkimuose.
Esą anksčiau jis bendraudamas su žiniasklaida dažnai improvizuodavo, o per rinkimų kampaniją valandą karštai diskutavo su „Whirpool“ gamyklos darbininkais ir žaidė futbolą skurdžiame Paryžiaus priemiestyje.
„Dabar jis atsitraukė į Olimpo kalbą. Žurnalistams apribota prieiga, o ministrams įsakyta neoficialiai su spauda nebendrauti – informacija skelbiama „Twitter“ ir „Facebook“.
Šypsenas pakeitė suspaustos lūpos. Macronas dabar – Karalius Saulė“, – rašė žurnalistė.
Tokį palyginimą su Prancūzijos karaliumi Liudviku XIV, kuris laikė save pusdieviu ir kurio valdymo metais suklestėjo absoliutizmas, ji pasirinko neatsitiktinai.
Esą 39 metų E.Macronas nori iš esmės skirtis nuo savo pirmtakų Francois Hollande'o, kuris mėgo taukšti su žurnalistais, ir hiperaktyvaus Nicolas Sarkozy.
„Nors prancūzai nukirsdino savo karalių, jie iš tiesų neatsisveikino su monarchijos simboliais. Jie vi dar prisirišę prie galingo asmens valdžioje idėjos. Sarkozy ir Hollande'as to nesuprato. Ji desakralizavo instituciją“, – mano istorikas Joëlis Cornette'as.
Vis dėlto Prancūzijos politinėje klasėje dabar diskutuojama apie žemiškesnius dalykus – esą keistiną rinkimų sistemą.
Sistema naudinga prezidentui
Į opoziciją sulindę socialistai ir konservatoriai po pirmojo parlamento rinkimų turo sekmadienį daugiausia burbėjo dėl vienintelio dalyko – esą apgailėtino rinkėjų aktyvumo.
Suprask, rinkėjai puikiai suprato, kad rinkimų sistema ir taip labai palanki E.Macrono partijai, todėl nutarė apskritai neiti balsuoti.
„Katastrofiški susilaikymo nuo balsavimo rodikliai verčia mus abejoti tokia rinkimų sistema, kuri nubaidė milijonus tautiečių nuo balsadėžių“, – skundėsi „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen.
Aišku, bent jau M.Le Pen turbūt tiesiog sunku pralaimėti. Ji dalyvavo prezidento rinkimų antrajame ture, tačiau „Nacionalinis frontas“ greičiausiai iškovos tik dvi vietas Nacionalinėje asamblėjoje.
LRM Nacionalinėje asamblėjoje iš 577 vietų greičiausiai laimės daugiau nei 400, nors pirmajame ture surinko vos 32 proc. balsų.
Kita vertus, platesniems priekaištams yra pagrindo. Rinkėjų – kaip Prancūzijai – iš tiesų buvo mažai, tik 48,7 proc., o vienmandatė parlamento rinkimų sistema iš tiesų neproporcingai naudinga išrinkto prezidento stovyklai.
Tuo dar 1958 metais pasirūpino prezidentu išrinktas Charles'as de Gaulle'is, kuris ir siekė apriboti partijų politinę galią.
Ta sistema, žinoma, įnešė stabilumo, bet taip pat – vienos partijos valdymo rizikos. O kritikai teigia, kad būtent taip dabar bus valdoma Prancūzija – LRM Nacionalinėje asamblėjoje iš 577 vietų greičiausiai laimės daugiau nei 400, nors pirmajame ture surinko vos 32 proc. balsų.
Išeitis – proporcinė sistema?
Šaipydamiesi iš numanomos E.Macrono judėjimo hegemonijos parlamente, kai kurie „Twitter“ vartotojai naująjį prezidentą jau praminė „Kim Jong Macronu“.
„Yra didžiulis neatitikimas tarp Macrono galios parlamente ir realios jo įtakos šalyje, – teigė istorikas Jeanas Garriguesas. – Toks neatitikimas bus didžiausias Penktosios Respublikos istorijoje. Kyla klausimas, ar svarbios politinės grupės nėra užgožiamos.“
Anot J.Garrigueso ir kitų specialistų, tinkamas sprendimas būtų proporcinio atstovavimo įvedimas. Tokią idėją per prezidento rinkimų kampaniją rėmė ir E.Macronas, kuris dabar turės daugumą pataisos prastūmimui parlamente.
„Net nereikėtų keisti Konstitucijos. Todėl jo dauguma tokia nuostabi – pataisą galima lengvai patvirtinti“, – mano J.Garriguesas.
Tiesa, dabartinės sistemos šalininkai įsitikinę, kad sugrįžimas prie proporcinės sistemos, kuri galioja daugelyje ES šalių, būtų klaida. Ketvirtojoje Respublikoje (1946-1958 m.) vyriausybės ir premjerai keitėsi itin dažnai, neretai kas kelis mėnesius.
1986 metais prezidentas Francois Mitterrandas pabandė išgelbėti savo Socialistų partiją nuo sutriuškinimo ir grąžino proporcinį balsavimą.
Taip pat prisimenami 1986-ieji, kai prezidentas Francois Mitterrandas pabandė išgelbėti savo Socialistų partiją nuo sutriuškinimo ir grąžino proporcinį balsavimą.
Tada į parlamentą su 35 deputatais įžengė „Nacionalinis frontas“, ir konservatorių premjeras Jacques'as Chiracas tais pačiais metais atšaukė pataisą.
Jeigu sistema būtų proporcinė, LRM Nacionalinėje asamblėjoje turėtų 186 deputatus, o „Nacionalinis frontas“ – daugiau nei 70, užtektinai, kad darytų įtaką.
Įmanoma nukenksminti populistus
Abiejų pusių argumentai logiški, bet pasirinkimas – ne tik tarp juoda ir balta. Esą Prancūzija galėtų tik iš dalies grįžti prie proporcingumo, kad partijos nepradėtų žaisti koalicijų.
Jei E.Macronas taip pasielgtų, jis iškart nutildytų kritikus, kurie sekmadienio vakarą jau suabejojo prezidento noru vykdyti reformas. Opozicinių partijų atstovai aiškino, kad milijonai jų rėmėjų nebalsavo, nes galvojo, kad jų nuomonė nieko nepakeis.
Ignoruodamas opoziciją, E.Macronas rizikuoja taip supykdyti jos rinkėjus, kad jie per kitus prezidento rinkimus 2022 metais gali išlieti savo pyktį.
M.Le Pen ir radikalus kairysis Jeanas-Lucas Melenchonas tikriausiai išnaudotų tą įsiūtį aiškindami, kad prezidentas ignoruoja piliečius ir jų nuomonę.
Ir atvirkščiai, pakeitęs sistemą, E.Macronas galbūt nukenksmintų populistus. Jie turėtų dalyvauti kasdienėje parlamento veikloje, sėdėti komitetų susirinkimuose, priimti sprendimus – sensacijoms ir kritikai vietos čia mažiau.
Aišku, Prancūzija tokiu atveju turėtų susitaikyti su tuo, kad M.Le Pen ir „Nacionalinis frontas“ turėtų daugiau vietų. Tačiau 1986-ųjų patirtis jau parodė, kad radikalų patekimas į parlamentą pats savaime demokratijai nėra pavojingas.
Galiausiai šalis prisimintų senokai primirštą kompromisų meną, nors, aišku, politika taptų nuobodesnė. E.Macronas sako esantis pasiruošęs vykdyti permainas – o kadangi už jo nugaros masyvi dauguma parlamente, prezidentui tereikia pasakyti, kokias ir kada.
