Emmanuelis Macronas – aukštyn
Tai buvo E.Macrono kaip politiko iškilimo metai. Karjerą jis pradėjo kaip buvęs Prancūzijos ekonomikos ministras, turintis esą nepagrįstą pretenziją tapti prezidentu. Tačiau netikėtas dviejų pagrindinių partijų, kurios pastaruosius 60 metų dalinosi valdžią Prancūzijoje, žlugimas, atvėrė jam kelią į pergalę.
Žvaigždės E.Macrono naudai išsidėstė ir tarptautinėje arenoje. Politiniai sukrėtimai Londone, Vašingtone ir Berlyne sustiprino jo ambicingą požiūrį ir lėmė, kad apie E.Macroną pradėta kalbėti ne tik kaip apie Prancūzijos prezidentą, bet ir kaip apie naują laisvojo pasaulio lyderį. Panašu, kad ateinantys metai jam gali būti dar sėkmingesni.
Angela Merkel – žemyn
Tai buvo sunkūs metai Vokietijos kanclerei A.Merkel. Pirmiausiai jai teko atstatyti savo santykius su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, o tuomet užsiimti rinkimais, kurie vyko dešiniojo populizmo protrūkio fone. Nepaisant akivaizdaus D.Trumpo nenoro jai paspausti ranką pirmojo susitikimo metu, A.Merkel vis dėlto pavyko užmegzti su juo gerus darbinius santykius.
Po šios sėkmės A.Merkel visą dėmesį sutelkė, kad vėl būtų perrinkta šalies kanclere, ir jai pavyko laimėti rugsėjo mėnesį vykusius rinkimus. Tačiau dėl savo kraštutinės dešiniosios alternatyvos jos partija prarado milijonus rinkėjų balsų. Taigi nors A.Merkel liko kanclere, jai būtina kuo greičiau sudaryti koaliciją 2018 m. uždaviniams spręsti.
Vladimiras Putinas – žemyn
Rusijos prezidentas V.Putinas išlieka vis dar neįtikėtinai populiarus savo šalyje ir pasiryžęs laimėti prezidento rinkimus, kurie vyks 2018 m. kovą. Tačiau jis susidūrė su ekonomikos stagnacija ir žeminančiu draudimu Rusijai dalyvauti Olimpinėse žaidynėse dėl rusų sportininkų, vartojančių dopingą.
Taip pat sugriuvo V.Putino viltys dėl geresnių santykių su JAV, prezidentu tapus D.Trumpui: dėl kaltinimų kišimusi į JAV rinkiminę kampaniją pastaroji sustiprino sankcijas Rusijai.
Tačiau Artimuosiuose Rytuose V.Putinas pelnė didelę pergalę tarptautiniu mastu: palaikydamas savo sąjungininką Sirijoje Basharą al–Assadą, užtikrino rusų karinių pajėgų įsitvirtinimą regione ir sustiprino savo šalies statusą.
Mariano Rajoy'us – žemyn
Ko gera, šiuos metus Ispanijos premjeras M.Rajoy'us norėtų pamiršti. Jo šalis susidūrė su didžiausia konstitucine krize po generolo Francisco Franco diktatūros laikų. Visa tai dėl Katalonijos noro tapti nepriklausoma valstybe ir šiuo klausimu regione surengto referendumo, kurį Madridas laiko antikonstituciniu.
Krizė iškilo, kai M.Rajoy'us panaikino regiono autonomiją ir įvedė tiesioginį valdymą. Jis būtų išvengęs daugybės prieštaravimų, jeigu būtų ignoravęs referendumo rezultatus, kaip tai anksčiau darė Madridas, arba būtų pripažinęs krizę Katalonijoje dar prieš keletą metų.
Dar vieną nesėkmę jis patyrė gruodį, kai pergalę Katalonijos rinkimuose šventė regiono nepriklausomybę palaikančios partijos.
Theresa May – žemyn
Paskelbus priešlaikinius rinkimus, britų premjerė Th.May prarado savo partijos dviženklę daugumą. Dėl to, kad liktų valdžioj,e ji buvo priversta sudaryti koaliciją su socialiai konservatyvia Šiaurės Airijos demokratine unionistų partija. Šis jos žingsnis sulaukė kritikos ir Brexito derybose apsunkino klausimo dėl Airijos sienos sprendimą.
Be to, Th.May susidūrė ir su intrigomis, kuriomis siekta ją pakeisti. Taip pat ją sukrėtė rimtas parlamentinis sekso skandalas. Per tą laiką ji neteko trijų ministrų kabinetų, tarp jų ir artimo sąjungininko Damieno Greeno, kuris prisipažino, kad jo darbiniame kompiuteryje yra pornografinės medžiagos.
Vis dėlto nereikėtų nuvertinti jos pasiekimų užtikrinant perėjimą prie antrosios Brexito derybų fazės, nors jos laukia dar vieneri sekinantys metai, kai prasidės antras derybų etapas, bei toliau sklando gandai apie iššūkius, su kuriais ji susiduria kaip lyderė.
