Kalbant apie 2019 m. prezidento rinkimus, būtina atsižvelgti į tris faktorius.
Pirma, kandidatai vykdo kampanijas, kurių metu skelbia, esą Ukrainoje veikia prezidentinė sistema. Ši mitologija palaikoma, kai buvę prezidentai baigia savo kadenciją ir skina laurus už pokyčius, kurie įgyvendinti vyriausybės ir parlamento dėka.
Ukrainoje veikia mišri prezidentinė-parlamentinė sistema, kuri valstybės valdymą daro sudėtingą. Po Oranžinės revoliucijos Ukraina išgyveno penkerius nestabilius metus ir vienerius pirmalaikius rinkimus, kurie užkirto kelią reformoms ir kovai prieš korupciją.
Nusivylimas „oranžiniais“ lyderiais 2010 m. leido Rusiją remiančioms jėgoms grįžti į valdžią. Visiškai tikėtina, kad ši tendencija pasikartos.
Antra, rinkėjai kaltina prezidentą Petro Porošenką dėl problemų, už kurias atsakinga vyriausybė ir parlamentas.
Trečia, Ukraina neturi tikrų politinių partijų – tai problema, kuri egzistuoja buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
Turi būti dedama daugiau pastangų ir vaizduotės tam, kad interesais besivadovaujančios partijos būtų skatinamos pabrėžti savo politines platformas, atspindinčias realius rinkėjų lūkesčius.
Sau prieštaraujančios partijos
Ukrainos politinės partijos Briuselyje pozicionuoja save tokiu būdu, kuris neatspindi jų ideologinių nuostatų. Autoritarinė oligarchų valdoma „Regionų partija“ Europos parlamente bandė prisijungti prie Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE).
Anatolijaus Hrycenkos „Pilietinė pozicija“ priklauso ALDE, tačiau ne paslaptis, kad šis asmuo yra aukštinęs tokius autoritarinio valdymo šalininkus kaip Čilės diktatorius Augustas Pinočetas.
„Batkivščina“ (liet. „Tėvynė“) priklauso centro dešiniųjų Europos Liaudies Partijai (EPP), tačiau vykdo populistinę kairiųjų politiką. Pavyzdžiui, šios partijos prieš Tarptautinį valiutos fondą nukreipta retorika primena prorusišką „Opozicijos bloką“. „Vox Ukraine“ Julijos Tymošenko ekonominę programą apibūdino kaip „plagiato, pusiau plagiato, neegzistuojančių šaltinių ir klaidų kratinį“.
Kaip šie faktoriai paveiks lyderiaujančius kandidatus P.Porošenką, J.Tymošenko, Andrijų Sadovijų ir A.Hrycenką? Nekalbame apie Rusijos remiamus kandidatus Jurijų Boiko ir Vadimą Rabinovičių, kurie, praradę 16 proc. prorusiškų rinkėjų ir 27 Rusijos okupuotas vienmandates apygardas Kryme ir Donbase, beveik neturi šansų patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą, ką jau kalbėti apie pergalę.
Stipriausia reformistine jėga parlamente, įkūnijančia Euromaidano siekius, tapo buvusio ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko vadovaujamas „Populiarusis frontas“ (NF). NF neturi savo kandidato į prezidentus ir rems P.Porošenką. NF nedalyvavimas politiniame gyvenime ateinančiame rinkimų cikle apsunkins reformų įgyvendinimą.
2014 m. vykusiuose rinkimuose „P.Porošenkos blokas“ (BPP) laimėjo daugiausia vietų parlamente. Tačiau BPP populiarumas siekia mažiau nei 10 proc., ir nors jo perrinkimo atveju partijos populiarumas dar gali išaugti, nepanašu, kad BPP surinks reikiamą skaičių vietų parlamente.
„Batkivščina“ gali surinkti daugiau vietų parlamente, bet ji negalės pretenduoti į parlamentinės daugumos formavimą. Savo populiarumo viršūnę „Batkivščina“ pasiekė prieš dešimtmetį, 2006-2007 m., kai už ją balsavo 23-30 proc. Jei kuri nors kita politinė jėga laimės daugiau balsų nei „Batkivščina“, ji bet kokioje galimoje koalicinėje vyriausybėje reikalaus ministro pirmininko pareigų.
Pasikartos situacija po Oranžinės revoliucijos?
Yra reali galimybė, kad chaotiška Ukrainos praeitis po Oranžinės revoliucijos pasikartos. J.Tymošenko negebėjimas daryti įtaką parlamentui ir kurti savo valdžią gali dar kartą sukelti chaosą ir nestabilumą, kuriuo pasižymėjo V.Juščenkos kadencija.
Be to, J.Tymošenko prieštaringumas, kai skelbiama parama integracijai į Europą, bet kartu neremiamos reformos, grasintų Ukrainą sugrąžinti į jau diskredituotą Leonido Kučmos daugiavektorinę užsienio politikos trajektoriją.
Andrijus Sadovijus yra vienintelis pasiskelbęs naujas kandidatas, tačiau jis susiduria su keletu sunkumų. Jį išrinkus, Sadovijui tektų formuoti parlamentinę koaliciją iš visiškai skirtingų politinių jėgų, kur jo vadovaujama „Samopomich“ partija (liet. „Savarankiškumas“) būtų mažumos partneris.
2014 m. „Samopomich“ sekėsi neįtikėtinai gerai, jie gavo 11 proc. balsų, bet dėl kilusių skandalų ir prasto vadovavimo partijos reputacija buvo sugadinta ir šiuo metu apklausos duomenimis populiarumo reitingas tesiekia maždaug 5 proc.
Jei būtų išrinktas A.Hrycenka, jam būtų sunkiausia formuoti koaliciją ir vyriausybę, nes jo partija niekada nepateko į vyriausybę. A.Hrycenka siekia Ukrainoje sugrąžinti prezidentinę sistemą, tačiau jis niekada negautų reikalingų balsų tam, kad galėtų pakeisti konstituciją. Be to, prezidentinė sistema vėl atitolintų Ukrainą nuo Europos, kur visos postkomunistinės valstybės turi parlamentines sistemas, ir sugrąžintų ją atgal į Euraziją.
Roko grupės „Okean Yelzy“ vokalistas Sviatoslavas Vakarčiukas dar vis nepatvirtino savo ketinimų kandidatuoti į prezidentus. Bet jei taip įvyktų ir jis būtų išrinktas, jis susidurtų su ta pačia problema kaip A.Hrycenka. Be to, S.Vakarčiuką užgultų milžiniškų lūkesčių našta, o turint omenyje jo ankstesnį atsistatydinimą iš parlamento ir išreikštą nesidomėjimą politika, vargu ar jam pavyktų šią naštą pakelti.
2019 m. vyksiančių rinkimų rezultatai nulems, ar Ukraina vėl patirs „oranžinį“ nestabilumą, ar Euromaidano stabilumą ir progresą. Jei Ukrainos rinkėjai pasirinks pastarąjį, jos integracija į Europą iki 2024 m. bus neatšaukiama. Jei bus įgyvendintas pirmasis scenarijus, galutinis rezultatas gali būti nenuspėjamas ir po pastarųjų ketverių metų netekčių ir pažangos tai būtų siaubingai apmaudu.
Tarasas Kuzio yra laikinai reziduojantis kolega Džono Hopkinso Aukštųjų tarptautinių studijų mokyklos Transatlantinių santykių centre, nacionalinio universiteto „Kijevo Mohylos akademija“ profesorius, „Putin’s War Against Ukraine“ autorius ir „The Sources of Russia's Great Power Politics: Ukraine and the Challenge to the European Order“ bendraautorius.
Iš „Atlantic Council“ rubrikos „UkraineAlert“ vertė Salomėja Milvidaitė.
--
Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
