Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip Vladimiras Putinas kuria naujo tipo karą

Riaušininkai Kramatorske
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Riaušininkai Kramatorske
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Barackas Obama sako, kad Kremlius įstrigo praeityje – Šaltojo karo ar net XIX amžiaus spąstuose, tačiau pažiūrėjus į Kremliaus veiksmus Ukrainoje galima įžvelgti XXI amžiaus veikimo būdus – manipuliavimą tarptautiniais finansiniais ryšiais, pasaulio žiniasklaida, bandymą performuoti tarptautinius aljansus“, – rašoma „The Foreign Policy“ straipsnyje, kuriame teigiama, galbūt būtent Vakarai įstrigo sename mąstyme, o Kremlius naudojasi juoduoju globalizaciją naikinančiu metodu.

Šioje publikacijoje teigiama, kad Kremlius rytų Ukrainoje naudoja „nelinijinio karo“ taktiką – šį terminą sugalvojo vienas artimiausių Vladimiro Putino patarėjų Vladislavas Surkovas, kuris likus kelioms dienoms iki Krymo aneksijos pseudonimu Natanas Dobovickis publikavo apsakymą. Jame rašoma apie „distopinę ateitį“ po Penktojo pasaulinio karo: „Tai buvo nelinijinis karas. Primityvių XIX ir XX amžių karų metu buvo įprasta, kai kovojo dvi pusės. Dvi šalys, du sąjungininkų blokai. Dabar susikirto keturios koalicijos. Ne dvi prieš dvi ar trys prieš vieną. Visos prieš visas.“

„Kelios provincijos gali prisijungti prie vienos pusės, kelios kitos – prie jų priešininkų. Vienas miestas, karta ar lytis prisijungs dar prie kitos“, – rašo V.Putino patarėjas savo apsakyme. Panašu, kad šio apsakymo idėjos nelabai skiriasi nuo Kremliaus naudojamos taktikos. 

Svarbiausia – ekonominiai ryšiai

Kaip rašoma „The Foreign Policy“, pereidamas į atvirą konfrontaciją su Vakarais, Kremlius mano, kad tokios sąjungos kaip Europos Sąjunga ar NATO XXI amžiuje reiškia mažiau nei komerciniai ryšiai, kuriuos jis užmezgė su tokiomis įmonėmis kaip BP, „Exxon“, „Mercedes“ ar BASF. Daugelis Vakarų valstybių nespjauna į korupcinius finansinius srautus iš posovietinės erdvės – tai jų ekonominių modelių dalis, kurios nelabai norima atsisakyti. Iki šiol Kremliaus skaičiavimai pasiteisino, nes dėl finansinių išskaičiavimų sankcijų smarkiai griežtinti neskubama. Greitas Rusijos įtraukimas į pasaulinę ekonomiką, be viso kito, buvo argumentuojamas tuo, jog tarpusavio ryšių sukūrimas taps ir sulaikančiu faktoriumi Rusijos agresijos atveju. Tačiau Kremlius suvokė, kad galimas ir atvirkštinis poveikis – tai taip pat reiškia, kad jie gali išsisukti net ir įvykdę agresiją. 

Kremlius mano, kad tokios sąjungos kaip Europos Sąjunga ar NATO XXI amžiuje reiškia mažiau nei komerciniai ryšiai, kuriuos jis užmezgė su tokiomis įmonėmis kaip BP, „Exxon“, „Mercedes“ ar BASF

Lygiai kaip V.Surkovo apsakyme, Kremlius rytų Ukrainoje naudoja netiesioginės intervencijos taktiką – veikia per vietines gaujas, puikiai suvokia ir vietinių oligarchų interesus. Nors tokie oligarchai kaip Rinatas Achmetovas ir pasisako už Ukrainos teritorinį vientisumą, jų ankstesnė sąjunga su Viktoru Janukovyčiumi verslininkus verčia nerimauti dėl naujos valdžios Kijeve. Tam tikras separatizmo laipsnis garantuotų jiems finansinį saugumą. „Galvok globaliai, veik lokaliai“, – šį seną posakį Kremlius naudoja Donbase. 

Manipuliuoja žiniasklaida ir politikais

„Nelinijinis“ karo suvokimas matomas ir tame, kaip Kremlius manipuliuoja Vakarų žiniasklaida ir politiniu diskursu. Jeigu XX amžiuje Kremlius galėjo remtis tik kairiaisiais sovietinio režimo palaikytojais, dabar jis naudoja visą arsenalą prieštaringų pranešimų, kurie leidžia kurti skirtingų grupių aljansus. Europos kraštutiniai dešinieji (tokie kaip Vengrijos „Jobbik“ ar Prancūzijos „Nacionalinis frontas“) džiaugiasi prieš ES nukreiptais Rusijos pareiškimais, kraštutiniai kairieji paperkami pasakomis apie JAV dominavimą, JAV religiniai konservatoriai stoja Kremliaus pusėn dėl jo kovos su homoseksualais. Viso to rezultatas – balsų choras, iš įvairių perspektyvų dirbantis Kremliaus naudai. Be to, Vakarų žiniasklaidoje ir politikoje veikia žmonės, kurie nedemonstruoja savo glaudžių ryšių su Kremliumi, tačiau randa progų išreikšti savo pozicijas: pavyzdžiui, viešųjų ryšių agentūra „Ketchum“ publikuoja Kremlių palaikančius straipsnius „Huffington Post“; britų istorikas Johnas Laughlandas leidinyje „Spectator“ publikuoja prieš Maidaną nukreiptus straipsnius, nepaminėdamas, kad jis anksčiau glaudžiai dirbo su Kremliumi; vokiečių politinis konsultantas Alexanderis Rahras aktyviai reiškiasi spaudoje, tačiau nepažymi, kad jis buvo kompanijos „Wintershall“, kuri yra „Gazprom“ partnerė Vokietijoje, patarėjas.

Europos kraštutiniai dešinieji (tokie kaip Vengrijos „Jobbik“ ar Prancūzijos „Nacionalinis frontas“) džiaugiasi prieš ES nukreiptais Rusijos pareiškimais, kraštutiniai kairieji paperkami pasakomis apie JAV dominavimą, JAV religiniai konservatoriai stoja Kremliaus pusėn dėl jo kovos su homoseksualais

Kaip rašoma „The Foreign Policy“, akivaizdu, kad šiuo metu vyksta idėjų kova. „Kova  vyksta ne tarp komunizmo ir kapitalizmo ir net ne tarp konservatyvizmo ir progresyvumo, bet tarp dviejų globalizacijos vizijų – tarp „globalaus kaimo“ ir „nelinijinio karo“.  Naivu tikėtis, kad Vakarai laimės šią kovą senais būdais, naudotais per Šaltąjį karą. Tuomet Vakarai apjungė laisvosios rinkos ekonomiką, popkultūrą ir demokratinius procesus į vieną lydinį: parlamentai, investiciniai bankai, popmuzika sugebėjo įveikti politbiurus, planinę ekonomiką ir socialinį realizmą. Tačiau naujoji Rusija (ir naujoji Kinija) išardė šią formulę. Rusijos populiarioji kultūra yra suvakarietinta, žmonės vairuoja BMW, dalyvauja finansų biržose ir klausosi Taylor Swift, kartu džiaugdamiesi antivakarietiška retorika ir JAV nuosmukiu“.

Šiame „nelinijiniame kare“ reikalingos naujos metodikos, nes priešingu atveju ateitis gali būti ne visai džiaugsminga. 

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min