Kare jie prarado rankas ir kojas: nematoma Ukrainos gynėjų gyvenimo pusė

Vyras suėmė laisvąją audinio dalį, kabančią toje vietoje, kur buvo jo dešinioji koja, ir ties klubais surišo jį į mazgą. Tada ant kairės kojos nušoko nuo prieplaukos ir, galiausiai įsėdęs į laukiantį greitaeigį katerį, krūptelėjo iš džiaugsmo.

29 metų Volodymyras, sužeistas specialiųjų pajėgų snaiperis, ketino pirmą kartą išbandyti vandenlentę.

Žiaurią žiemą Kyjive išgyvenę ukrainiečiai pirmosiomis vasaros dienomis skubėjo į lauką. Parkai prisipildė iškylautojų, o mėgstantys pasikaitinti saulėje grįžo į smėlėtas Dniepro upės pakrantes, nors Rusija toliau bombarduoja sostinę.

Oksana Parafeniuk/ „The New York Times“/Ukrainos karys su amputuota galūne

Šortai ir marškinėliai keičia vilnones kelnes ir gremėzdiškas striukes. Tačiau Rusijos invazijos kaina atsispindi iš fronto grįžusių karių kūnuose – kai kuriems trūksta galūnių.

Ukraina slepia žuvusių ir sužeistų karių skaičių, tačiau protezus ir reabilitaciją teikiančios klinikos „Superhumans Center“ skaičiavimais, dabar šalyje yra mažiausiai 100 tūkst. žmonių su amputuotomis galūnėmis.

Kai kurie kariai išgyveno ne vieną amputaciją. Keletas prarado visas keturias galūnes.

Ukrainos gydytojai daugumą amputacijų apibūdina kaip nedideles karo metu atliktas operacijas. Sunkiausia paprastai būna po to: iš pradžių numatyta skausminga reabilitacija, paskui ilgas modernaus protezo laukimas, o galiausiai – prisitaikymas prie gyvenimo visuomenėje, kuri nebėra pritaikyta tau.

Sugrįžimas namo pas draugus ir šeimą, kurie nesusiję su karyba, gali tik sustiprinti izoliacijos jausmą.

Augant karių su amputuotomis galūnėmis skaičiui Ukrainoje, tokie kariškiai kaip Kuzmenka atranda bendrystę vieni su kitais ir sporte, kurį, tikėtina, manė praradę visiems laikams.

Naujos iniciatyvos, kurių dauguma finansuojamos privačiomis lėšomis, suvienija Ukrainos veteranus, įskaitant tuos, kurių galūnės yra amputuotos. Jie iš naujo atranda džiaugsmą su ramentais žaisdami futbolą, golfą, prisijungdami prie „CrossFit“ treniruočių, plaukiodami irklentėmis, šokdami salsą, važinėdami motociklu, bėgiodami ir leisdamiesi į žygius pėsčiomis.

Oksana Parafeniuk/ „The New York Times“/Ukrainos karo veternai plaukimo varžybose

Pastarosiomis savaitėmis Volodymyras išmoko naudotis specialiai pritaikyta vandenlente, dalyvavo plaukimo varžybose ir treniravosi brazilų džiudžicu – visa tai darė kartu su kitais, kuriems amputuotos kojos.

Du Ukrainos gynėjai, per karą netekę galūnių, jau įkopė į Everesto bazinę stovyklą. Kita grupė treniruojasi, kad šį rudenį galėtų nuplaukti iš Ispanijos į Gibraltarą.

Tokios programos padeda sužeistiems kariams atgauti fizines jėgas ir pasitikėjimą savimi bei sukurti ryšius, primenančius tuos, kurie užsimezgė mūšiuose. Kai kurie planuoja persikelti į pozicijas, kuriose priimami vyrai su protezais. Kiti vis dar ieško savo kelio, po truputį įsiliedami į civilių gyvenimą.

Tokių galimybių dar nebuvo 2019 m., kai iki plataus masto Rusijos invazijos buvo likę keleri metai. Tada Artemas Grotas užlipo ant minos rytinėje Ukrainos Luhansko srityje ir neteko kairės kojos. Tuomet karas buvo vadinamas konfliktu, apsiribojusiu rytine Ukrainos dalimi. Tarnyba pačiame fronte buvo reta. O prarasti galūnę pasitaikydavo dar rečiau.

Artemas – disidentas iš Baltarusijos, kuris 2014 m. persikėlė į Ukrainą ir prisijungė prie kariuomenės. Jam pačiam teko daug domėtis, kaip atgauti jėgas ir sugrįžti į gyvenimą. Kariškis susirado instruktoriaus darbą mokymo bazėje ir ieškojo sporto šakų, kurios padėtų jam susitaikyti su kojos netektimi.

Taip jis atrado braziliškąjį džiudžicu, kuris, skirtingai nei dauguma kovos menų, nereikalauja ilgai stovėti ant kojų. Po ilgos kelionės į Braziliją, kur vyko intensyvios treniruotės, jis „užkibo“.

„Pajutau, kad galiu nugalėti sveikus vaikinus, nors neturėjau kojos“, – pasakojo Artemas, dabar jau turintis juodąjį diržą.

Po 2022 m. Rusijos invazijos jis turėjo norą, kad ši sporto šaka taptų prieinama kuo didesniam skaičiui žmonių. 2023 m. jis sujungė jėgas su vietiniais džiudžicu gerbėjais, kad Kyjive pastatytų naują sporto salę, kurioje kariai ir veteranai galėtų treniruotis kartu. Ji buvo iš dalies finansuojama dotacijų ir aukų, įskaitant JAV įsikūrusios labdaros organizacijos „Nova Ukraina“ lėšas.

Oksana Parafeniuk/ „The New York Times“/Ukrainos gynėjai užsiima kovos menais

Nuo tada, kai sporto salė „TMS Hub“ atvėrė duris, joje reguliariai sportavo apie 200 veteranų. Čia jie jaučiasi suprasti, sakė Artemas. Jo nuomone, tokia erdvė yra svarbi visuomenėje, kurioje „turime didelį atotrūkį tarp vaikinų, kurie dalyvavo kare, ir tų, kurie nedalyvavo“.

Atotrūkis pastebimas net draugiškų treniruočių metu, pažymėjo pagrindinis sporto salės treneris Olehas Iskra, dirbantis tiek su civiliais, tiek su kariais.

„Turiu juos išmokyti sugebėti pralaimėti“, – sakė jis ir pridūrė, kad net treniruodamiesi vyrai „paverčia tai mūšiu“.

Sportininkai, kuriuos jis dabar treniruoja, ne vieną mėnesį mokėsi naudotis galūnių protezais. Jis liepia juos nusiimti, o tada moko, kaip kovoti be jų.

„Turiu atskirti, kada jie negali kažko padaryti, nes šiuo metu nežino, kaip tai padaryti, nuo to, kai jie ko nors negali padaryti todėl, kad tiesiog negali to padaryti“, – kalbėjo treneris.

Anot jo, kliūtys, su kuriomis jie susiduria kovodami, dažnai yra labiau psichologinio, o ne fizinio pobūdžio.

24 metų Bohdanas Ivasyšynas taip pat prakalbo apie jo kairę koją ir akį pasiglemžusios minos sprogimą: „Maniau, kad mirsiu, ir viskas. Susitaikiau su tuo. Negalėjau suprasti, kodėl išgyvenau“.

Pasak jo, bendruomenė, kurią jis atrado per džiudžicu, sugrąžino jo gyvenimui spalvas. Praėjusį šeštadienį „TMS Hub“ sporto salėje jis grūmėsi su 29 metų amžiaus Oleksandru Daško, kuris fronte neteko kairės kojos, bet vėliau su protezu įkopė į Everesto bazinę stovyklą.

Praėjusį mėnesį per sporto klubo surengtą iškylą prie upės Bohdanas išdrįso išbandyti plaukimą vandenlente. Vyras kelis kartus griuvo, bet galiausiai jam pavyko išsilaikyti vertikalioje padėtyje, laikantis tik už vienos rankos. Nuo prieplaukos Bohdaną stebėję draugai, kurių daugelis buvo netekę kojos, jį drąsino.

Oksana Parafeniuk/ „The New York Times“/Ukrainos karys su protezais

39-erių Oleksandras Jaremenka tą dieną leido laiką kitoje upės pusėje, kur išmėgino savo jėgas su irklente. Nuo tada, kai praėjusiais metais neteko kojos, Oleksandrą vargino nepatogus protezas, pastoviai trukdantis jam sportuoti. Praėjus kelioms dienoms po to, kai gavo lengvesnį protezą iš „Protez Foundation“, buvęs karys prisijungė prie grupelės, rytais bėgiojančios krosą. Tą pačią popietę jis nuėjo į džiudžicu treniruotę.

„Svarbiausia buvo ištrūkti gyvam, – pasakojo jis apie tą dieną, kai buvo sužeistas. – Prarasti galūnę – ne problema.“

Oleksandras pripažino, kad, kai tik galės su protezu išstovėti 12 valandų pamainą, tikisi grįžti į kariuomenę ir, jei pavyks, prisijungti prie oro gynybos pajėgų.

Tuo tarpu Volodymyras supranta, kad jo dienos specialiosiose pajėgose greičiausiai baigėsi.

Mėnesių mėnesius po to, kai rytiniame Torecko mieste 2024 m. neteko kojos, jis prisiminė kiekvieną sekundę iš tų 13 valandų, kuomet laukė gelbėtojų. Prisiminė, kaip nuvirto, kada rusų kulka pervėrė jo klubo kaulą. Prisiminė, kaip nušliaužė į apleistą namą. Prisiminė skausmą, kurį kėlė ant jo kojos užveržti turniketai. Prisiminė, kaip savo krauju rašė pagalbos žinutę.

Tačiau sunkiausia jam buvo sužinoti apie tai, kad žuvo vienas iš jį galiausiai išgelbėjusių karių, bičiulis Romanas, kuomet kitą dieną grįžo į tą pačią vietovę rinkti šaudmenų. Volodymyrui padėjo laikas ir suburta bendruomenė.

Kai praėjusį mėnesį jis pakilo su vandenlente, apie savo sužeidimą visai negalvojo. Vietoje to Volodymyras prisiminė Romaną, kuris buvo pakvaišęs dėl nuotykių. Jis prisipažino, kad vylėsi, jog bičiulis stebi jį iš viršaus ir galvoja: „Ką gi, visai neblogai“.

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.