Vos prieš keletą savaičių Nazaras ir dešimtys kitų buvo išlaisvinti per apsikeitimą belaisviais su Rusija. Iš Ukrainos saugumo pareigūno vyras sužinojo, kad dėl DNR klaidos jo giminaičiai prieš trejus metus palaidojo juodą maišą su palaikais, kurie, jie tikėjo, priklauso jam. Pasak pareigūno, N.Daleckio „ant popieriaus“ jau nebebuvo.
46 metų Nazaras stovėjo palinkęs virš savo kapo, vieno iš kelių dešimčių atvirame lauke. Šešis paminklus puošė Ukrainos vėliavos, skirtos kare žuvusiems kariams atminti. Septintoji vėliava, žyminti jo kapą, jau buvo nuimta, nes jame atilsį rado dar nežinomo kareivio palaikai. Aplink riogsojo po kasinėjimų paliktos krūvos žemių.
„Ne kiekvienas turi galimybę pamatyti savo laidotuves ir sužinoti, kas labiausiai verkė“, – ironizavo jis.
Vasario 5 d., tą dieną, kai jis buvo sugrąžintas į Ukrainą, jo motina, 72 metų Natalija Daleckaja, sulaukė skambučio. Kaimo viršaitis žinojo, kad jis atvyksta, todėl nuėjo į Daleckajos namus įamžinti tos akimirkos. Tuo metu pas ją lankėsi dukterėčia Roksolana Makohin, kuri ir pakėlė telefono ragelį, o tada ėmė spiegti iš laimės.
Kai Makohin garsiai ištarė Nazaro vardą, motina užsidengė veidą rankomis, paprašė duoti jai telefoną ir prisipažino: „Dieve, kaip ilgai tavęs laukiau, mano brangus vaikeli“.
Jiems teko laukti kelias savaites, kad galėtų susitikti. N.Daleckis, kurį Rusijos pajėgos paėmė į nelaisvę 2022 m. gegužę, kai jis su bendražygiais bandė išlaikyti poziciją Ukrainos rytuose, pirmiausia buvo išsiųstas į karinę ligoninę atgauti jėgas. Nelaisvėje jį nuolat mušė. Vyras neteko 35 kilogramų. Ligoninėje jam buvo suteiktas naujas šaukinys – Prisikėlusysis.
Jų susitikimo dieną, kuomet N.Daleckaja kalbėjo svetainėje, kur ne taip seniai stovėjo jos sūnaus karstas, o dabar šeima švęs jo sugrįžimą, tapo akivaizdu, kiek žalos padarė grubi valdžios klaida. Moteris paatviravo, kad, net sugrįžus sūnui, ji niekada taip ir neatgaus sveikatos, kurią prarado gedėdama, niekada nepamirš sielvarto, kurį išgyveno trejus metus lankydama jo kapą.
Ilgas ir žiaurus Rusijos karas išvedė iš rikiuotės Ukrainos žuvusių karių, kurių, tyrėjų skaičiavimais, yra daugiau nei 100 tūkst., identifikavimo sistemą.
DNR tyrimų rezultatai artimuosius pasiekia per lėtai, o morgai yra perpildyti. Oficialiais Ukrainos naujienų agentūrų duomenimis, Ukrainoje dingusiais be žinios laikomi daugiau kaip 90 tūkst. žmonių, dauguma jų – kariai. Didžioji dauguma jų laikomi žuvusiais.
Maskva nepateikinėja tikslių sąrašų tų, kurie vis dar gyvi, bet atsidūrė Rusijos nelaisvėje. Ukrainos vyriausybė nurodė, kad per kiekvieną apsikeitimą belaisviais, tarp jų atsiduria ir keletas asmenų, anksčiau įtrauktų į dingusiųjų be žinios sąrašą.
Tačiau tai – pirmas kartas, kai karys pasirodė esąs gyvas po to, kai jo šeima jau jį palaidojo.
Ukrainos vyriausybė pripažino klaidą ir pareiškė, kad šeimai nereikės grąžinti 340 tūkst. JAV dolerių, kuriuos ji gavo kaip kompensaciją už Nazaro netektį.
Tam, kad jam oficialiai būtų grąžinta tapatybė, teismas turi pripažinti, kad jis yra gyvas.
Ilga vyro kelionė namo prasidėjo vasarį, kai jis kartu su kitais karo belaisviais įlipo į autobusą ir buvo nugabentas į Ukrainą. Sekdamas sąrašu, Ukrainos saugumo pareigūnas garsiai skaitė kiekvieną pavardę ir vieną po kito išbraukė vardus. Perskaitė visų, išskyrus N.Daleckio.
Pareigūnas davė Nazarui ženklą išlipti iš autobuso. Jis įdėmiai žiūrėjo tai į N.Daleckį, tai į jo nuotrauką savo telefone.
„Jis darkart pažvelgė į mane ir pasakė: „Sveikinu – jūs prisikėlėte iš mirusiųjų“, – pasakojo vyras, duodamas interviu netoli karinės ligoninės, kurioje gydėsi.
Išgirdęs apie savo laidotuves, Nazaras grįžo į savo vietą autobuse, išbalęs kaip popierius.
2022 m. gegužę, praėjus trims mėnesiams nuo plataus masto invazijos pradžios, Daleckio motinai buvo pranešta, kad jis pateko į nelaisvę. Praėjus metams, paskambino policijos pareigūnas iš Charkivo, netoli fronto linijos, ir pasakė, kad, atlikus rastų palaikų DNR testą, nustatyta, jog jis 99 proc. sutampa su jos pačios genetiniu kodu.
Moteris nenorėjo tuo patikėti. Ji negalėjo suprasti, kaip jos sūnaus kūnas galėjo atsidurti ant Ukrainos žemės, jeigu jis turėjo būti Rusijos belaisvis. Pareigūnas ją įspėjo, kad, jei ji nepripažins tyrimo rezultatų, palaikai bus palaidoti kaip neatpažino kario kūnas.
Daleckaja pareiškė, kad tiki tyrimu. „Per televiziją dažnai žiūriu kriminalinius serialus“, – sakė moteris, bet pripažino, kad abejonės niekur nedingo. Vis dėlto jos abejonės išliko. DNR testas nesutapo su jos dukters.
„Policininkas mat pareiškė, kad galbūt ji ne mano dukra, – pasakojo Natalija. – Turiu nepamiršti nueiti ir vožti jam per veidą“.
Kai moteris atvyko atsiimti palaikų, kurie buvo laikomi jos sūnaus, ji paprašė parodyti viską, kas iš jo liko. Jai buvo pasakyta, kad neliko nieko: tik apanglėję palaikai ir pelenai.
Per laidotuves žmonės nesiliovė klausinėti: „Ar tikrai tai jis?“. Moteris bandė išsklaidyti bet kokias abejones: „Jei tuo tikėčiau, išprotėčiau“.
Apie tai, kad jos sūnus gali būti gyvas, Natalija sužinojo praėjusį rudenį, kai iš nelaisvės sugrįžę du kariai pasakė matę Nazarą kalėjime. Nežinodama, kuo tikėti, moteris stengėsi neleisti viltims paimti viršaus.
„Niekas nežinojo, ką daryti“, – pažymėjo dukterėčia Roksolana. Taigi šeima laukė toliau.
Kai Nazaras pagaliau sugrįžo namo, dešimtys žmonių žmonių susirinko aikštėje prie kaimo rotušės: jie dainavo dainas, o vaikai bėgiojo aplink mojuodami Ukrainos vėliavomis.
Natalija stovėjo minioje. Ji sunkiai kvėpavo. Moteris stengėsi suprasti savo emocijas: ji tai šypsojosi, tai verkė, tai vėl šypsojosi. Kai automobilis sustojo ir Nazaras atidarė dureles, ji apsipylė ašaromis ir puolė prie jo. Jie apsi kabino. Ji priglaudė galvą jam prie krūtinės, o jis ją pabučiavo.
Jis atrodė laimingas ir tuo pačiu suglumęs. Į eilę jo apkabinti išsirikiavę žmonės klausė Nazaro, ar jis juos prisimena. „Nagi, aš buvau išvykęs tik ketverius metus, – pareiškė jis, ir minia nusijuokė. Tačiau žmonės nesiliovė šnabždėjęsi: „Ar jis panašus į Nazarą? Ar tai tikrai jis?“
Po to Nazaras paėmė motiną už rankos ir kartu su didele savo šeima – sūnėnais, pusbroliais ir pusseserėmis, tetomis ir dėdėmis – išvažiavo namo. Ten jo laukė padengtas stalas, o po namus bėgiojo vaikai.
„Ei, močiute, dabar Nazaras turi du gyvenimus!“ – šaukė devynmetis jo pusbrolis Hnatas.
„Iš tiesų“, – atkreipė dėmesį Natalija.
-
Putinas geidžia kur kas daugiau nei Donbasas: Zelenskis įvardijo dar dvi Ukrainos sritis
-
Europos vandenyse pasirodė Rusijos tanklaivius lydintys karo laivai
-
Rusija Ukrainai grąžino 1 tūkst. karių kūnų
-
Sugraudino internetą: pamatykite, kaip Ukrainos kariai su dronu išgelbėjo katę ir šunį
-
ES vyriausioji diplomatė kerta atgal: ne Europa sukūrė tokią situaciją
-
Lietuva pareiškė protestą Rusijai dėl išpuolių prieš Ukrainos civilius Velykų laikotarpiu
„Dabar švęsime jo gimtadienį vasario 5 d.“, – pridūrė ji, turėdama omenyje dieną, kai sulaukė pirmojo sūnaus skambučio.
Kambaryje, kuriame dabar sėdėjo Nazaras, apsuptas triukšmo ir dainų, prieš trejus metus gedulingoje vienatvėje stovėjo jo karstas. Tie patys žmonės, kurie jį supo dabar, buvo ir tada, kai bandė paguosti jo motiną. Ji sėdėjo šalia karsto, verkė ir spoksojo į sūnaus nuotrauką, kurią vėliau sudegino.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
