Be ryšio su visuomene
Visiems, išskyrus pačius parlamentarus, EP atrodo labai ribotų galimybių, neefektyvus politikų forumas, kuriame susirenkama ir padiskutuojama abstrakčiais klausimais.
„Popieriuose“ EP funkcijos ne tokios jau ir menkos - jis turi patvirtinti Europos Komisijos (EK) vadovą, gali pareikšti nepasitikėjimą EK, dalyvauja svarstant teisės aktus ir ES biudžetą. Vis dėlto tikrovėje tai institucija, kuri skelbia rezoliucijas ir tiesiog „skatina“, „ragina“ bei „įžvelgia“. Nenuostabu, kad nematydami jokio konkretaus EP vaidmens kasdieniame gyvenime ES piliečiai labai vangiai dalyvauja šios institucijos rinkimuose. Birželį Lietuvoje į juos atėjo vos 20 proc. rinkėjų. Kiek didesnis žmonių aktyvumas buvo kitose valstybėse, tačiau daugelyje šalių nesiekė 50 procentų. Toks požiūris į vienintelę tiesiogiai renkamą Europos instituciją rodo, kad EP visiškai atitrūkęs nuo gyventojų.
Net patys europarlamentarai sutinka, jog EP vadovo pareigos iš esmės reprezentacinės, tad labai aktyvių veiksmų EP pirmininkas J.Buzekas, lyginant su parlamentaru J.Buzeku, negalės imtis. Tiesa, jis atstovaus EP per įvairius susitikimus, pasirašys teisės aktus ir užtikrins parlamento darbo tvarkos taisyklių taikymą.
Ar realu suvienyti Europą?
J.Buzekas vadinamas kompromisų meistru. Pripažįstama, kad jis puikiai geba ieškoti visoms šalims priimtinų sprendimų, nesiekia dominuoti ir gali ryžtis priimti reikalingus sprendimus, net jei tie ir nepridės populiarumo.
J.Buzekas pareiškė, jog pagrindiniai jo prioritetai bus kova su ekonomikos krize, energetikos, aplinkosaugos, migracijos problemos. Jis taip pat sakė, kad nebėra dviejų Europų - pokomunistinės ir demokratinės, yra viena ES.
Tokie žodžiai išties parodo naujo EP pirmininko diplomatinius gebėjimus. Deja, būtent šiandien dviejų Europų buvimas yra kaip niekada ryškus. Socializmo virusu persismelkusi Senoji Europa nesugeba imtis jokių struktūrinių reformų ir pataikaudama profsąjungoms tiesiog didina savo biudžeto deficitą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jau tapo normalu imti įkaitais įmonių vadovus ar grasinti susprogdinti gamyklą, nes ši nebeturi užsakymų ir negali mokėti atlyginimų. Senoji Europa linkusi užmerkti akis ir į Rusijos grėsmę, žmogaus teisių pažeidimus ar svetimų valstybių okupaciją.
Taigi „Senoji“ ir „Naujoji“ Europos nėra kokios nors mitinės kategorijos - tai permanentinė būsena tarp dinamizmo ir realaus pasaulio suvokimo bei tingaus socialistinio apspangimo.
Esant tokiai realybei naivu tikėtis, kad galima kalbėti apie vieningą Europą. Žinoma, Vytautas Landsbergis teisus sakydamas, jog sprendimas išrinkti J.Buzeką naudingas Lietuvai, nes jis geriau supranta mūsų regiono problemas ir požiūrį. Vis dėlto labai stipriai paveikti EP, kuriame bemaž trečdalis narių save laiko socialistais, vargu ar pavyks.
Lenkija derėjosi
Trečia priežastis, kodėl nereikėtų daug viltis iš J.Buzeko išrinkimo, yra ta, kad pats Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pripažino, jog siekdamas EP pirmininko vietos J.Buzekas daug kartų susitiko su kitų valstybių atstovais ir su jais derėjosi. Paprastai derybos reiškia tai, kad už paramą saviems tikslams kas nors siūloma mainais. Tikėtina, jog Lenkija įvairioms valstybėms, pirmiausia Vokietijai, pažadėjo įvairių nuolaidų ir palaikymą joms svarbiais klausimais.
Gali net būti, kad šie Lenkijos susitarimai bus žalingesni Lietuvai ir mūsų regionui nei tai, jog simbolinėje pozicijoje atsidūrė mūsų artimos kaimynės atstovas. Juk Vokietijos nuomonė dėl ES išorinių santykių, energetinio saugumo, žmogaus teisių ar konkurencijos paprastai prieštarauja Lietuvos pozicijai.
Svarbu tai, kad dėl J.Buzeko derėjosi ne jo frakcija EP, bet valstybė. Galima drąsiai teigti, jog tokia įvykių eiga iš esmės diskredituoja EP, kaip institucijos, atstovaujančios rinkėjams, o ne valstybėms, vardą.
Šįkart Lenkija gavo, ko siekė, bet visiems aišku, kad už postą reikės susimokėti, o tai tik silpnina J.Buzeko galimybes.
