Prancūzijos gaidelis ir Vokietijos erelis rėžia sparną vienas apie kitą jau taip ilgai, kad nedaugelis atkreipė dėmesį į Eliziejaus sutarties 50-ąsias metines. Būtent ši sutartis 1963-aisiais davė pradžią šių šalių partnerystei.
Šią Europos porą sieja ne viena įsimintina akimirka: prisiminkite Charlesֹą de Gaulle ir Konradą Adenauerį, Valery Giscard’ą d’Estaing’ą ir Helmutą Schmidtą, arba Francoisą Mitterrandą bei Helmutą Kohlį, susikibusius rankomis Verdeno mūšyje.
Dabar Angela Merkel ir Francois Hollande‘as privalo stiprinti šiuos beveik šventus santykius, ant kurių pečių gula visos Europos taika ir glaudesnis ES bendradarbiavimas. Sausio 22-oji Berlyne nestokojo pompastiškos – bendri ministrų susitikimai, kalbos Vokietijos ir Prancūzijos parlamento nariams, taip pat susitikimas su jaunimu iš abiejų Reino pusių.
Nepaisant visų kalbų apie amžiną draugystę, Europos pora, atrodo pavargusi ir nerodo meilės viena kitai ženklų. Anot Prancūzijos opozicijos lyderių, šių dviejų šalių santykiai pažymėti abejingumu ir tuštumu.
Prancūzijai ir Vokietijai reikia vienai kitos, kaip ir ES reikalingos jos abi. Kaip du didžiausi ES ūkiai jos gali blokuoti bet kurį susitarimą. Kai joms pavyksta rasti kompromisą, nepaisant skirtingų nuomonių, retas gali prieštarauti rezultatui. Gaidelis ir erelis, rodos, vienas kitam skirti.
Galbūt taip yra todėl, kad A.Merkel ir F.Hollande‘as atstovauja priešingoms politinėms kryptims. Galbūt jie dar nespėjo gerai pažinti vienas kito (nors viešai jie bendrauja familiariai – kalbėdami vokiškai ar prancūziškai vienas į kitą kreipiasi atitinkamai „du“ arba „tu“), tačiau kalbėdami privačiai jie gali bendrauti tik anglų kalba. O gal tai priklauso nuo F.Hollande‘o, kuris skirtingai nei Nicolas Sarkozy, nebando nuslėpti savo ir A.Merkel skirtumų.
Vis dėlto, du lyderiai bando neužgesinti teberusenančios draugystės ugnelės. Jie pažadėjo birželį pristatyti kol kas miglotus planus stiprinti euro zonos integraciją. Taip pat jie pateikė dešimtis naujų iniciatyvų – nuo jaunimo mainų skatinimo iki energetikos politikos koordinavimo. Vis dėlto tai, kad šių pasiūlymų yra daug, o konkretumo mažai, rodo, kad jiems trūksta esmės. F.Hollande‘as jau pamiršo savo pažadą, kurį davė per rinkimų kampaniją – pristatyti atnaujintą Eliziejaus sutartį.
Visa tai leidžia kalbėti apie gilesnius šių šalių santykių negalavimus. Prancūzija ir Vokietija nustojo svajoti apie bendrą likimą. „Vis glaudesnės ES“ idėjos dviprasmiškumas išgyvena sunkius laikus. Euras – neramus sąjungos kūdikis: rinkos kvescionuoja bendrą valiutą be bendros valstybės. Tačiau, kaip ir daugelis porų, kurios ilgą laiką buvo kartu, Prancūzija ir Vokietija neskuba įsipareigoti viena kitai amžiams. Kitaip tariant, F.Hollande‘as mano, kad problemų sumažėtų, jeigu Vokietija būtų dosnesnė, pavyzdžiui, platinant obligacijas. Tuo metu A.Merkel sako, kad svarbiausia – finansinė disciplina. Jos nuomone, bendra atsakomybė neįmanoma be politinės sąjungos.
Abu vadovai turi ko nerimauti. A.Merkel žino, kad daugelis vokiečių jaučiasi apgauti. Jie atsisakė markės patikėję, kad jiems nereikės mokėti už kitus, o dabar jie juk moka už Graikijos klaidas. Savo ruožtu F.Hollande‘as nenori atnaujinti senų savo Socialistų partijos žaizdų, likusių po nepavykusio 2005-aisiais referendumo dėl ES konstitucijos sutarties.
Taigi, tiek patriarchas, tiek matrona vengia kalbėti apie ateitį. Galbūt jų ryžtas išsaugoti sąjungą yra visai pasiekiamas. Euro zona, rodos, stabilizuojasi. A.Merkel ir F.Hollande‘as Europos centriniam bankui leido prireikus įsikišti į rinkas. Jie taip pat ėmė kurti bankų sąjungą ir išgelbėjo Graikiją, kad ši nebūtų pašalinta iš euro zonos.
Neišvengiamai Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė riša santykiai su kitomis šalimis, ypač – Jungtine Karalyste (JK). Eliziejaus sutartis buvo pasirašyta praėjus kelioms dienoms po to, kai generolas Ch. De Gaulle vetavo JK paraišką prisijungti prie Europos projekto. Ši atskirtis truko ir kėlė britų pasipiktinimą ištisą dešimtmetį. Vokietijos parlamentas ratifikavo sutartį tik su preambule, kurioje pasisakoma už JK narystę ir iš naujo suformuluoti Vokietijos įsipareigojimai NATO. Ch. de Gaulle tuo metu sakė, kad „sutartys – tai rožės ir merginos, kurios žydi tik tol, kol žydi“.
Prancūzija ir Vokietija išgyvena dėl savo ateities. JK taip pat permąsto savo santykius su šiomis valstybėmis. Po to, kai A.Merkel ir F.Hollande‘as padžiūgavo dėl vis glaudesnės ES, jau kitą dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pateikė savo vis laisvesnės sąjungos viziją. Vienu metu D.Cameronas net planavo ją pristatyti Vokietijoje per sutarties minėjimą. Jo noras iš naujo persvarstyti santykius ir surengti britų referendumą suteikia Prancūzijai ir Vokietijai dar vieną priežastį vengti naujos sutarties. Nepaisant to, kad abu vadovai turi ką pasiūlyti D.Cameronui, gali būti, kad pastarasis pervertina savo derybines pozicijas: Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų nuomonės sutampa, kad skirtingų Europos variantų nėra net ko svarstyti.
Tegyvuoja skirtumai
Nepaisant visų problemų, Prancūzijos ir Vokietijos santykiai tebėra puikūs. Ne vien todėl, kad joms pavyko nuryti karo kartėlį, bet ir todėl, kad sugeba susidoroti su politiniais skirtumais. Kalbant apie ekonomikos ir prekybos politiką, vokiečiai yra arčiau liberaliųjų britų, o ne prancūzų, kurie linkę kontroliuoti ekonomiką. Geopolitikos srityje prancūzus su britais sieja polinkis kištis į intervencinę politiką, tuo metu vokiečiai čia demonstruoja pacifizmą. Pavyzdys – Malis. Prancūzija vienašališkai ėmėsi jame karo veiksmų, britai greitai jai suteikė logistinę paramą, o Vokietija nusprendė nesikišti ir tai sunervino prancūzus.
Svarbiausia Eliziejaus sutarties reikšmė yra ne tai, kad ji paskatino susitaikyti (susitaikymas prasidėjo gerokai anksčiau), o tai, kad perkėlė glaudų abiejų šalių bendradarbiavimą į visus valdžios veiksmus visais politikos lygmenimis.
Vokietija suvienyta ir ES plėtra į rytus suteikė jai naujų „esminių“ partnerių, ypač Lenkiją. Euro krizė privertė Vokietiją, nors ir nenoriai, bet imtis lyderio vaidmens ir negailestingai atskleidė Prancūzijos vengimą reformuotis.
F.Hollande‘as bando megzti ryšį su Ispanija ir Italija, o A.Merkel žvalgosi į Nyderlandus ir Suomiją. Prancūzijai ir Vokietijai reikia vienai kitos, kaip ir ES reikalingos jos abi. Kaip du didžiausi ES ūkiai jos gali blokuoti bet kurį susitarimą. Vis dėlto, kai joms pavyksta rasti kompromisą, nepaisant skirtingų nuomonių, retas gali prieštarauti rezultatui. Gaidelis ir erelis, rodos, vienas kitam skirti.
