Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ketvirta protestų savaitė Venesueloje: ką reikia žinoti apie šalį ištikusią krizę

Protestas Venesueloje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Protestas Venesueloje
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Kol kone visą dėmesį buvo patraukę įvykiai Ukrainoje, Lietuvoje mažai dėmesio sulaukė politiškai reikšmingi įvykiai Pietų Amerikoje. „Venesueloje vyksta dideli dalykai“ – sakė politologė Ieva Giedraitytė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstanti kursą apie Lotynų Ameriką, Barselonos universitete rašanti disertaciją apie Čilę.

Tiesa, paralelių tarp Venesuelos ir Ukrainos įvykių galima įžvelgti, viena jų – informacinis karas. Prieš oligarchinę valdžią kovoję Maidano aktyvistai Ukrainos ir Rusijos režimų buvo pristatomi kaip „dešinieji banditai“, naciai. Venesuelos įvykių vertinimas žiniasklaidoje taip pat skirtingas. Oficialioji kairiųjų spauda protestuotojus, nebesitaikstančius su esama situacija šalyje, įvardija dešiniaisiais, mėginančiais nuversti socialistų vyriausybę, vadina tai „šliaužiančiuoju perversmu“, tuo tarpu Vakaruose kalbama apie bundančią pilietinę visuomenę.

Prasidėję kaip studentų maištas, šiuo metu protestai Venesueloje apima didesnę dalį visuomenės ir yra vadinami viduriniosios klasės maištu. Vasario 12 dieną šios Lotynų Amerikos šalies įvykiai patraukė pasaulinės žiniasklaidos dėmesį, kai trys demonstrantai buvo nužudyti. Protestai prasidėjo Tachiros ir Meridos valstijose, greitai išplito ir kitose šalies vietose. Dabar Venesuelos valdžia nurodo, jog demonstracijų metu žuvo mažiausiai aštuoniolika venesueliečių, daugiau nei du šimtai sužeistųjų, per tūkstantis demonstrantų suimta.

Ko nori maištininkai?

Protestuotojai neturi vieno reikalavimo: vieni siekia saugumo (Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, jog esant 10 mirčių 100 tūkst. gyventojų – tai jau žmogžudysčių epidemija, o Venesueloje skirtingi šaltiniai nurodo į 39-79 mirtis 100 tūkstančių), kiti ekonomikos stabilizavimo (šalyje trūksta elementarių prekių, tokių kaip tualetinis popierius, miltai ar aliejus, infliacija 2014-ųjų sausį šalyje siekė 56 proc.), treti nori nušalinti dabartinį prezidentą Nicolás Maduro nuo valdžios. Pasak I. Giedraitytės, vienas esmingiausių dalykų, ištempusių žmones į gatves – korupcija.

Pagal „Transparency international“ 2013 metų korupcijos suvokimo indeksą, Venesuela patenka į dvidešimtuką korumpuočiausių valstybių. Ištiriamas labai mažas nusikaltimų, dėl kurių kreipiamasi skaičius, žmonės nepasitiki nei policija, nei teismais. Galima prisiminti įvykį, kai buvo nušauta itin žinoma muilo operų žvaigždė Monica Spear. Plėšikai užpuolė ją su vyru važiuojančius automobiliu, apvogė ir sušaudė. Tai galėjo atsitikti bet kam ir įrodo, jog režimas nesugeba kovoti su nusikalstamumo epidemija. Kita Venesuelos gražuolė Genesis Carmona buvo pašauta į galvą protestų metu. Žinomų žmonių žūtys tik eskalavo kriminogeninės situacijos šalyje rimtumą viešojoje erdvėje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicolas Maduro
AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicolas Maduro

N. Maduro – necharimatiškasis Chávezo įpėdinis, bendraujantis su jo dvasia?

Prezidentas Nicolás Maduro, išrinktas ilgamečio lyderio Hugo Chávezo įpėdiniu pastarojo prašymu ir nurodymu, ypatinga charizma nepasižymi. Jis – buvęs autobuso vairuotojas, vėliau padaręs politinę karjerą Chávezui artimoje aplinkoje. „Chávezo dvasia paukštelio pavidalu ar kaip kitaip kartkartėmis pasišneka su Maduro“, – su šypsena pasakojo politologė. Kone magiškasis realizmas. Tačiau, kadangi Maduro neturi ankstesnio Venesuelos vadovo charizmos, pasak I. Giedraitytės, jam trūksta charizmatinio autoriteto, nėra mobilizuojami visi „chávistai“.

Praėjusių metų balandį, po ilgamečio šalies vadovo mirties, Maduro laimėjo prezidento rinkimus menka persvara (50,6 proc. vs 49,1 proc.) prieš Henrique Caprilesą, buvusį Barutos savivaldybės Karakase merą, vėliau Mirandos valstijos gubernatorių. Drauge su Leopoldu Lópezu bei Maria Corina Machado jie yra ryškiausi opozicijos lyderiai. Tačiau dėl jų kilmės  – visi jie kilę iš aukštesnės klasės  – valdžia juos vaizduoja kaip oligarchus, ar netgi fašistus. Pasak I. Giedraitytės, jų statusas bei praeitis iš tiesų atstumia dalį žmonių. Leopoldas Lopezas šiuo metu yra įkalintas, mat valdžios buvo apkaltintas maištų kurstymu. Tuo tarpu Caprilesas užima nuosaikesnę poziciją. Kaip teigė politologė, jis atsiriboja nuo maištų, mato dialogo reikalingumą, norint pakeisti esamą situaciją. „Tai nėra Kubos stiliaus diktatūra“, – sakė politologė, opozicija egzistuoja, kaip ir egzistuoja skirtingos nuomonės jos viduje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestuotojas Venesueloje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestuotojas Venesueloje

„Esi chávistas arba antichávistas ir viskas“

Svarbu, jog dabartiniai įvykiai nėra visos visuomenės maištas prieš valdžią: didelė dalis venesueliečių ją palaiko. I. Giedraitytė priminė, jog pastaraisiais XX amžiaus dešimtmečiais Lotynų Amerikos šalys pajuto struktūrinio reguliavimo politiką ir daugumoje jų, taip ir Venesueloje, pasekmės buvo liūdnos. Skurdo lygis dar 1998 m. siekė 49,4 procentus, penkerių metų nesulaukdavo beveik 24 iš 1000 gimusių vaikų. H. Chávezo išrinkimas prezidentu nulėmė didelį pokytį – po ilgų dešimtmečių griežtu taupymu pasižymėjusio dešiniųjų valdymo, atėjo žmogus su „socialine žinute“. Pasak politologės, Vakaruose kairiųjų vyriausybės socialinis indėlis neretai nuvertinamas. Venesuelos džini (gini) koeficientas, parodantis gyventojų pajamų nelygybę, anksčiau buvo arti Brazilijos, o dabar panašus į Lietuvos.

Tai gali užsikonservuoti kaip ilgalaikis socialinis konfliktas. Turint galvoje jau egzistuojančius smurto lygius, tai – tikrai pavojinga

Venesueliečiai įvertino tai, kad Chávezas buvo pirmas politikas, prabilęs į juos ir apie juos. „Žmonėms pasijusti politikos centru šalyje, kur skurdas siekia 50 proc., yra svarbu“, – sakė pašnekovė. Kairiesiems atėjus į valdžią, imtasi skatinti raštingumą, rūpintasi socialiniais būstais, atsirado socialinių judėjimų „iš apačios“ ir valdžia, priešingai nei ankstesnė, iš jų nesityčiojo. „Moraline prasme tai svarbu“, – tvirtino politologė, iškeldama retorinį klausimą, kodėl apie 2000 metus daugelyje Lotynų Amerikos šalių sugrįžo kairieji prezidentai tokie kaip Michelle Bachelet Čilėje ar Dilma Rousseff Brazilijoje. Žinoma, turtingiesiems gyventi Venesueloje po Bolivaro revoliucijos, tapo sunkiau, tačiau jie nebuvo žudomi.

Kita vertus, net ir įvertindamas kairiųjų laimėjimus, negali užsimerkti prieš neįtikėtinai prastą ekonominę bei kriminogeninę situaciją šalyje. Visgi pagrindinė politologės išsakyta kritika buvo ta, kad savo valdymo metais kairieji dar labiau pagilino jau ir taip nemenką visuomenės susiskaldymą. „Žmonės nesusišneka: esi chávistas arba antichávistas ir viskas, vidurio kelio nėra“, – pasakojo I. Giedraitytė. Anot jos, visuomenės poliarizacija yra daug blogiau nei ekonominė krizė, nes nėra kaip spręsti, dialogo galimybę sunku įsivaizduoti. „Chavistai saugo revoliuciją“, – sakė pašnekovė, priešingai nei sovietiniais laikais, kai iš ideologijos buvo šaipomasi, Venesueloje žmonės tuo tiki. Dalis visuomenės baiminasi oligarchijos grįžimo į valdžią, tuo tarpu kiti nebegali pakęsti kairiųjų valdymo.

Žodžio laisvės ribojimas

Venesuelos prezidentas grasino uždrausti JAV televizijos transliuotoją CNN šalyje, teigdamas, jog šitaip riboja propagandą. Pagal valdžios logiką, tai gynimasis nuo priešiškų JAV veiksmų, nuo informacinio puolimo, tačiau faktas tas, kad piliečių teisė kalbėti – ribojama. Nors šalyje kone nebelikę nepriklausomos spaudos, visgi socialinių medijų laikais informacijos taip lengvai nesukontroliuosi. Pasak I. Giedraitytės, informacinis karas vyksta iš abiejų pusių. Šiuo metu vyksta virtuali kova socialiniuose tinkluose facebook, twitter. „Susirėmimai ten didesni negu gatvėje“, – sakė politologė.

JAV vaidmuo

Ieva Giedraitytė priminė, jog Šaltojo karo metais Lotynų Amerika nukentėjo nuo JAV politikos. JAV finansavo Augusto Pinočeto perversmą Čilėje, prisidėjo prie karinių režimų atėjimo Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje. JAV politiką galima kaltinti ir dėl pilietinių karų Centrinėje Amerikoje. Tai, pasak politologės, yra istorija vis dar išlaikoma vyresnės kartos Venesuelos gyventojų atmintyje. Hugo Chávezas ne veltui vadindavo buvusį JAV prezidentą G. W. Bushą „Ponu pavojumi“ (angl. Mr. Danger). Tad yra grupė žmonių, linkusi dėl visų blogybių kaltinti Ameriką arba kapitalistus, taip pat ir dabartinių protestų atveju. Chávististiškai nusiteikusi visuomenės dalis negali suprasti, kad valdžios, kokia ji yra, kas nors gali nenorėti, todėl aiškina tai buržuazijos, JAV įtaką, papirkimu.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry atmetė Karakaso kaltinimus, sakydamas, jog Maduro kaltina Vašingtoną dėl dalykų, kurie jam kelią nepasitenkinimą ekonomikoje bei visuomenėje. Amerikiečiai neketina leistis būti kaltinami už tai, ko nepadarė. Žiniasklaidoje svarstoma, jog JAV bei Kolumbija galėtų būti tarpininkai tarp maištininkų ir valdžios derybose. Žinoma, JAV yra suinteresuota Venesuelos stabilumu, mat iš jos perka naftą, tačiau Ieva Giedraitytė JAV vaidmenį tarpininkaujant vertina pesimistiškai. „Nemanau, kad tai pavyktų, per didelis antagonizmas yra nukreiptas į JAV iš valdžios bei dalies visuomenės pusės“, – komentavo ji.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Akmenys protestuotojo rankose
AFP/„Scanpix“ nuotr./Akmenys protestuotojo rankose

Kas toliau?

Paklausus, kokios šių maištų perspektyvos, pašnekovė sakė, jog sunku įsivaizduoti ramų sprendimą — gal protestai kuriam laikui ir nurims, juolab, kad vienas opozicijos lyderių H. Capriles skatina ieškoti taikesnių kovos būdų, tačiau socialinė problema išliks, nes yra latentinė. Pasak jos, visuomenės poliarizacija tokia didžiulė, jog yra žalinga bendram reikalui (res publica). Susilaikymas nuo radikalių veiksmų ir dialogas tarp valdžios bei opozicijos – būtinas, tačiau kaip tai pasiekti, kai žmonės, protestuojantys gatvėse, yra pikti? Jie gyvena šalyje, kur trūksta būtinų prekių, nesaugu išeiti iš namų ir niekas nesikeičia. „Be išorės stebėjimo ši problema iš esmės neišsispręs“, – teigė politologė.

Nors žmonės vis dar eina į gatves, esama smurto, Maduro atmetė Amerikos valstybių organizacijos (OAS) siūlytą tarpininkavimą, kurį remia Panamos prezidentas. Pastarasis Maduro buvo apkaltintas sąmokslu prieš Venesuelą, su Panama įšaldyti ekonominiai bei diplomatiniai santykiai.

Kadangi JAV ar Kolumbijos kišimasis sukeltų tik atmetimo reakciją iš valdžios pusės, pasak politologės, padėti spręsti problemą turėtų kuri nors iš Lotynų Amerikos organizacijų, pavyzdžiui CELAC (Lotynų Amerikos ir Karibų valstybių bendrija) ar UNASUR (Pietų Amerikos Tautų Sąjunga) ar kuri kita. Deja, kiti kairieji regiono prezidentai nelabai nori kištis: Cristina Kirchner susiduria su panašiomis problemomis namie, Argentinoje, Ekvadoro prezidentas Rafaelis Correa pats riboja žodžio laisvę šalyje, Evo Moralesui taip pat gana spaudimo Bolivijoje, o Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff tyli, nors pati jaunystėje yra nukentėjusi nuo karinio režimo savo šalyje.

„Surasti centrą, kuriame būtų ir kairės, ir dešinės atstovų, yra sunku, tačiau būtina“, – kalbėjo politologė. Egzistuojant dviem skirtingiems, vienai nuo kitos nutolusioms politikos ir visuomenės interpretacijoms, reikalinga įtraukti atstovus iš abiejų pusių. Ar tokia gili visuomenės poliarizacija gali atvesti prie pilietinio karo? „Nemanau, bet tai gali nulemti dar didesnę ir gilesnę krizę Venesueloje nei šalis patiria dabar. Ypač, turint omeny, kad šalies ekonomika rimtai šlubuoja ir valdžia nori nenori turės imtis labai nepopuliarių priemonių. Tai gali užsikonservuoti kaip ilgalaikis socialinis konfliktas. Turint galvoje jau egzistuojančius smurto lygius, tai – tikrai pavojinga. Labai gaila, jog kitos Lotynų Amerikos valstybės nesiima to spręsti“, – apibendrino Ieva Giedraitytė.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min