Viename interviu apie populizmą 2016 metų pabaigoje Yascha Mounkas, Harvardo universiteto dėstytojas ir naujos knygos „Žmonės prieš demokratiją“ (The People vs Democracy) autorius, pateikė dabar pranašiškai skambantį komentarą.
Y.Mounkas priminė, kad pastaraisiais metais centro kairė ir centro dešinė Senajame žemyne vis dažniau suvienija jėgas bei bando kartu atremti populizmo iššūkius.
Ekspertas tuomet pareiškė, kad toks dažnai giriamas bendradarbiavimas vis dėlto galiausiai priveda prie nestabilumo – tokios „ideologiškai keistos“ koalicijos nuvilia rinkėjus, nes esą parodo, kad didelio skirtumo tarp nuosaikių dešiniųjų ir nuosaikių kairiųjų nėra.
Baigiasi politinė era
„Didžiųjų koalicijų politika taip pat reiškia, kad visa tai, ką seniai aiškina populistai – jog visi politikai vienodai supuvę ir susimokę prieš prašalaičius – yra tiesa ir kad vienintelis būdas pakeisti valdžią – balsuoti už populistus“, – pridūrė Y.Mounkas.
Jo teigimu, dabartinė situacija gali ne tik padaryti paslaugą kraštutiniams dešiniesiems, bet ir sudrebinti demokratijos Europoje stabilumą.
Tuo metu Y.Mounko nuogąstavimai neatrodė labai pagrįsti. Bet jo įspėjimus nemažai apžvalgininkų prisiminė praėjusią savaitę, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskelbė, jog šalį ir toliau valdys konservatorių ir socialdemokratų didžioji koalicija.
Nors nominaliai galima kalbėti apie centristinio stabilumo triumfą, užteko pažvelgti į niūrius A.Merkel ir jos kabineto narių veidus: Vokietijoje ir visoje Europoje nedaug kas tiki, kad tokia politika tvari.
Europoje baigiasi politinė era. Ją gali pakeisti ne populistinis sukilimas, o švelnesnis, bet ne mažiau pasekmių demokratijai turėsiantis politikos turinio ištuštėjimas.
Dabartinė situacija gali ne tik padaryti paslaugą kraštutiniams dešiniesiems, bet ir sudrebinti demokratijos Europoje stabilumą.
Pernykščiuose rinkimuose Vokietijoje krikščionys demokratai ir socialdemokratai surinko bene mažiausiai procentų balsų nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos – kartu abi partijos Bundestage prarado daugiau nei 100 vietų. Panaši situacija – ir kitose Vakarų Europos valstybėse.
Daugelis analitikų tokius tradicinių partijų nuostolius priskyrė būtent rinkėjų kerštui už didžiosios koalicijos valdymo metus – nemažai vokiečių kalbėjo apie tirpstančius skirtumus tarp politinių jėgų.
O ši naujoji koalicija, šaliai iš esmės nesiūlanti nieko nauja, tikrai panaši į visuomenės valios ignoravimą.
Tradicinės partijos klimpsta
Tai tik šviežiausias ženklas, kad Europa galbūt žengia į naują ir pavojingą politinį etapą. Taip, susitarimai tarp nuosaikių dešiniųjų ir kairiųjų nuo seno vertinami kaip pagrindiniai stabilumo žemyne pamatai.
Bet dabar, kai tokiems sandoriams rinkėjai pradėjo nebejausti didelio entuziazmo, tradicinių partijų populiarumas smarkiai slopsta – ypač pastebimas centro kairės kraujavimas.
Nyderlanduose per rinkimus pernai visi kalbėjo apie kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos gana nesėkmingą pasirodymą, bet tradicinių jėgų rezultatai buvo dar prastesni. Leiboristų partija žemuosiuose parlamento rūmuose prarado 29 iš 38 vietų, o premjero Marko Rutte centro dešinieji – aštuonias vietas.
Prancūzijoje į antrąjį prezidento rinkimų turą neprasimušė nė vienas tradicinių partijų atstovas, o vėlesniuose parlamento rinkimuose socialistai laimėjo vos 30 vietų Nacionalinėje asamblėjoje – teko užleisti vietą naujajai Emmanuelio Macrono partijai „En Marche“.
Bolonijos universiteto Italijoje politikos mokslų profesorius Piero Ignazi mano, kad rinkėjai bendradarbiaujančias centristines partijas vis dažniau vertina kaip atstovaujančias savo pačių, o ne paprastų piliečių interesams.
„Savotiškas kerštas“
„Žmonės nejaučia, kad partijos atstovauja būtent jiems. Tokios nuostatos ypač tvirtai įsikibusi darbininkų klasė ir mažiau uždirbantys visuomenės atstovai.
Rezultatas – augantis nusiteikimas prieš partijas, kuris padeda ekstremistams. Balsas už radikalią dešinę yra savotiškas kerštas už išduodamus interesus“, – teigė P.Ignazi.
Net jei tradicinės partijos sugeba išlaikyti populiarumą, yra rizika, kad jos suskils ar neatsilaikys prieš populizmo spaudimą iš išorės.
Tuo pat metu, rinkėjams atsisukant į netradicines, populistines partijas ir tolstant nuo centro, tradicinėms politinėms jėgoms vis sunkiau ir bendradarbiauti, ir valdyti – tai reiškia, kad sistema toliau silpsta.
O kadangi politika ir galbūt Europos šalių visuomenės vis labiau susiskaldžiusios, politinėms sistemoms bus vis sudėtingiau atremti didžiausius iššūkius – pavyzdžiui, imigracijos krizę ar tik pernai prislopusias ekonomines įtampas Senajame žemyne.
Tokios problemos verčia politikus atsargiai dėlioti nacionalinius ar europinius interesus, kuriuos vis labiau spaudžia šališkumai.
Politinės partijos yra svarbiausios institucijos demokratijoje. Jei tradicinės partijos silpsta, o politika yra išskaidoma į daug naujų ir mažų jėgų, šios institucijos irgi netenka galios – partijos-naujokės neturi patirties, išteklių ir vadinamosios institucinės atminties.
Galiausiai net jei tradicinės partijos sugeba išlaikyti populiarumą, yra rizika, kad jos suskils ar neatsilaikys prieš populizmo spaudimą iš išorės.
Antai Jungtinės Karalystės Konservatorių partijos vadovybė 2016-ųjų referendumą dėl „Brexit“ paskyrė norėdama sustabdyti dešiniausio partiečių sparno bėgimą, tačiau pasekmės tik destabilizavo torius, o leiboristai, skirtingai nei daugelis kitų centro kairės partijų Europoje, pernai vos nelaimėjo rinkimų.
Aišku, leiboristų lyderis Jeremy Corbynas pats propaguoja antisisteminę politiką, o jo sąjungininkai jau kuris laikas užkūrę pirtį partijos senbuviams.
Politinis elitas – kaip filtras
Anot Harvardo politologų Steveno Levitsky ir Danielio Ziblatto, kurie kartu parašė naują knygą „Kaip miršta demokratijos“ (How Democracies Die), „pagrindiniu testu“ demokratiniam atsparumui taps politinių lyderių ir ypač partijų gebėjimas dirbti kartu bei neleisti ekstremistams ateiti į valdžią.
„Politinės partijos yra demokratijos sergėtojos, – rašo autoriai. – Nors svarbus ir masių atsakas į ekstremistų viliones, dar svarbiau tai, ar politinis elitas suveikia kaip filtras.“
Esą norėdamos apginti demokratiją partijos turi neprileisti būsimų autokratų prie balsalapių, su šaknimis išrauti ekstremistus savo pačių viduje, atsisakyti koalicijų su antidemokratiniais kandidatais ar partijomis ir apskritai ne legitimizuoti radikalus, o juos izoliuoti.
Kaip rašo D.Levitsky ir D.Ziblattas, jei taip nesielgiama, valstybės rizikuoja pasukti tokių šalių kaip Venesuela, Vengrija ar Turkija, kur išrinkti lyderiai iš vidaus apribojo demokratiją, keliu.
Kita vertus, partijos privalo turėti ir vidinės stiprybės, kad galėtų įvesti discipliną savo pačių gretose, ir užtektinai populiarumo, kad išlaikytų rinkėjus.
Ir nors baimės dėl seniausių ir turtingiausių pasaulio demokratijų gali skambėti kaip paranoja, Strateginių ir tarptautinių studijų centro ekspertė Andrea Kendall-Taylor ir Mičigano valstijos universiteto profesorė Erica Frantz straipsnyje „Foreign Affairs“ įspėjo, kad europiečiai „turėtų suabejoti prieš tvirtindami, esą populizmas jiems nekelia grėsmės“.
Mat Europoje matyti ženklų, kurie sukėlė grėsmę demokratijoms kitur pasaulyje: čia auga populizmas, čia vis akivaizdesnė socialinė poliarizacija, čia silpsta institucijos, auga ekonominio nesaugumo jausmas ir nepasitikėjimas valdžia.
Žinoma, tai nereiškia, kad Vakarų Europa virs Venesuela, tačiau taip branginamos demokratijos gali netekti efektyvumo ir atsisukti į ekstremizmą bei demagogiją.
