Kai į Kopenhagos hipių rajoną Kristianiją atvyksta neperšaunamas liemenes dėvintys policijos pareigūnai, vienu metu ima vykti daugybė dalykų.
Pasigirsta daug riksmų, hašišo ir marihuanos pakeliai staiga dingsta juoduose maišuose, kurie tuoj pat atsiduria įvairiose slaptavietėse, įskaitant ir pastatų stogus.
Patys narkotikų platintojai greitai pradingsta.
Kai ginkluoti pareigūnai pasiekia „Pušerių“ gatvėje įsikūrusį turgų po atviru dangumi, hašišą pakeičia cinamono lazdelės, o žmonių sumažėja kone dvigubai.
Todėl pareigūnai vaikštinėja apžiūrinėdami pustuščius narkotikų platintojų prekystalius.
Vos policininkai pasitraukia, narkotikų verslas sugrįžta.
Šią vasarą toks „šokis“ tarp Danijos pareigūnų ir gyvenančiųjų Kristianijoje – žymiausiame Europoje utopiniame eksperimente – vyksta kelis kartus per dieną.
Šią vasarą toks „šokis“ tarp Danijos pareigūnų ir Kristianijos – žymiausio Europoje utopinio eksperimento – gyventojų vyksta kelis kartus per dieną.
Kristianija ilgus metus buvo apleista karinė bazė, kol 1971 metais skvoteriai sulaužė barikadas ir užėmė 84 akrų dydžio teritoriją. Jie paskelbė čia įkuriantys savarankišką menininkų ir laisvamanių bendruomenę.
Danijos vyriausybė jau beveik pusę šimtmečio leidžia šiai bendruomenei egzistuoti, nors jos nariai pažeidžia nuosavybės, planavimo ir narkotikų platinimo įstatymus.
Šiandien Kristianija – populiariausia turistų lankytina vieta Kopenhagoje. Šis rajonas, įkūnijantis Danijos toleranciją, tapo ir mokslinių tyrimų objektu.
Savireguliacija – veiksminga?
„Jei tai nutiktų Vokietijoje ar Prancūzijoje, kariuomenė paprasčiausiai būtų jį (rajoną – red.) panaikinusi, – teigė antropologas Jiesperas Tristanas Pedersenas, retkarčiais apsigyvenantis Kristianijoje. – Danijos policija tada buvo švelnesnė.
Jie buvo susierzinę, nežinojo, ką daryti, tačiau nenorėjo panaudoti smurto. Daugelis žmonių (Kristianiją – red.) taip ir mato – kaip (įkūnijančią – red.) danų švelnumą ir mandagumą.“
Pastaraisiais metais Danijoje nuotaika šiek tiek pasikeitė – vis daugiau žmonių gręžiasi į teisės ir įstatymo pusę.
Aplink socialinius būstus daugėja su narkotikais susijusių nusikaltimų, suaktyvėjo gaujų veikla. Augant nerimui dėl šių procesų, stiprėja ir danų parama prieš imigrantus pasisakantiems kraštutiniams dešiniesiems.
Konservatyvūs politikai, žadantys nutraukti „Pušerių“ gatvėje vykstančią prekybą narkotikais, pabrėžia prieš dvejus metus įvykdytą kraupų nusikaltimą: tuomet narkotikų platintojas pašovė du pareigūnus.
Įtempta buvo ir ši vasara.
„Mes nekenčiame, nekenčiame policijos, – žurnalistams iškošė hašišo pardavėjas Carstenas. Vyras nenorėjo atskleisti savo pavardės, kadangi užsiima nelegalia veikla. – Jie visą savaitę ėjo į sporto klubą ir mokėsi nukenksminimo technikų. Dabar jie tiesiog laukia, kad galėtų jas išbandyti su realiais žmonėmis.“
Hašišo pardavėjas Carstenas: „Mes nekenčiame, nekenčiame policijos. Jie visą savaitę ėjo į sporto klubą ir mokėsi nukenksminimo technikų. Dabar jie tiesiog laukia, kad galėtų jas išbandyti su realiais žmonėmis.“
Nuolatiniai Kristianijos gyventojai, kurių čia yra apie 900, turi savireguliacijos sistemą: griežtai draudžia smurtą ir sunkiuosius narkotikus, pavyzdžiui, heroiną.
Sprendimai priimami bendru sutarimu – susitikimų metu gyventojai paramą išreiškia plojimais. Susitikimai dažnai virsta į penkias valandas besitęsiančius maratonus, kadangi, remiantis bendruomenės įstatymais, kiekvienam leidžiama pasisakyti.
Vienas iš prekeivių piktinosi hipių bendruomenės vyresniaisiais.
„Anksčiau į policiją mėtydavome akmenis. Jie mums liepia mėtyti gėles. Jie mums liepia susilaikyti. Nesąmonė, ar ne? Jie sako, kad mes visi esame nusikaltėliai, tačiau kodėl tuomet turime tiek daug taisyklių?“, – „The New York Times“ žurnalistų retoriškai klausė narkotikų prekeivis.
Kitas prekeivis, prisistatęs kaip Patas Albanas, teigė, kad savireguliacija – pakankamai efektyvi: esą grėsmė būti atskirtam nuo grupės yra labai paveiki. Galbūt net paveikesnė nei baimė, kad tave įkalins Danijos vyriausybė.
„Dauguma žmonių čia – iš visuomenės paraščių, tačiau jei laikaisi taisyklių, esi laukiamas“, – pridūrė Patas Albanas.
Ramybė – neilgam
Kai 2016-aisiais buvo pašauti policijos pareigūnai, Kristianijos gyventojai sunaikino narkotikų turgų. Vis dėlto pertrauka buvo laikina.
„Tik laisvė yra šventa“, – skelbia užrašas ant sienos. Šalia jo – Tibeto vėliavėlės. Virš „Pušerių“ gatvės turgaus kabo nuo saulės slepianti uždanga, trikdanti vaizdą policijos bepilotėms skraidyklėms.
Kristianijoje narkotikų prekeiviai naudoja pačius išmaniausius svaigalų slėpimo metodus.
Programuotojas ir vietos gyventojas Simonas Gabrielis Laugesenas žurnalistams pasakojo, kad vienas prekeivis požeminėje erdvėje sukūrė traukinį imituojančią sistemą: per nedidelę angą įmeta narkotikus, paspaudžia mygtuką ir svaigalai iškeliauja tolyn.
S.G.Laugesenas: „Štai kas nutinka, kai 30 metų žaidi slėpynes – tampi jų ekspertu.“
„Štai kas nutinka, kai 30 metų žaidi slėpynes – tampi jų ekspertu“, – teigė S.G.Laugesenas, sukūręs sistemą, padedančią stebėti patruliuojančius policijos pareigūnus.
Pasak gyventojo, dar viena priežastis, kodėl policija negali vykdyti nuožmesnių reidų – nenoras išgąsdinti čia besirenkančių turistų minių.
„Šie žmonės pasiustų, jei policijai visiškai panaikintų Kristianiją. Pareigūnai su tuo nesusitaikė, jie tiesiog nieko negali dėl to padaryti“, – pridūrė S.G.Laugesenas.
Tiesa, nuolatinis budrumas atsiliepia prekeivių narkotikais psichikai.
J.T.Pedersenas, parašęs magistrinį darbą pavadinimu „Prieš atvykstant policijai turime laiko kavos puodeliui“, tikina, kad daug Kristianijoje sutiktų narkotikų prekeivių kenčia nuo potrauminio streso sindromo, kaip, pavyzdžiui, iš karo grįžę kariai.
J.T.Pedersenas tikina, kad daug Kristianijoje sutiktų narkotikų prekeivių turi potrauminio streso sindromą, kaip, pavyzdžiui, iš karo grįžę kariai.
Kai kurie miega prie durų laikydami beisbolo lazdas, kiti reguliariai keičia telefono numerį ar visai nesinaudoja telefonu.
Vieną rytą vidutinio amžiaus moterį, nufotografavusią „Pušerių“ gatvę, užsipuolė jaunas vyras – reikalavo, kad ji ištrintų nuotrauką. Esą policijos pareigūnai socialiniuose tinkluose nuolat ieško fotografijų, kuriomis remdamiesi galėtų suimti narkotikų prekeivius.
Paklaustas, ar kariauja, jis atsakė teigiamai.
„Karas vyksta jau nuo 1971-ųjų. Ir jie vis dar pralaimi“, – pridūrė vyras.
