Jo vardą skanduojančios minios akivaizdoje jis įsijaučia į tragiško herojaus vaidmenį: lygina savo priešus su siurbėlėmis, deklamuoja eilėraštį, dėl kurio kažkada buvo įkalintas už antivyriausybinę agitaciją, ir prisimena savo politinį didvyrį, kurį nuvertė ir pakorė Turkijos generolai.
Turkijos ministras pirmininkas Tayyipas Erdoganas, kurio autoritetą supurtė korupcijos skandalas, kovoja, kad užsitikrintų sau politinę ateitį prieš kovo rinkimus.
Turkijos ministras pirmininkas Tayyipas Erdoganas, kurio autoritetą supurtė korupcijos skandalas, kovoja, kad užsitikrintų sau politinę ateitį prieš kovo mėnesio rinkimus. Tačiau jo retorika daug platesnė – skandalas, kurį, pasak jo, sufabrikavo buvęs bendražygis, esą grasina pakirsti visas 11 metų pastangas pakeisti Turkiją ir išvaduoti ją iš sekuliaraus elito rankų.
Kalbėdamas miniai, mojuojančiai oranžinėmis ir mėlynomis jo AKP partijos vėliavomis, rytiniame Denizlio mieste premjeras piktai ir su sarkazmu peikia prieš jį nukreiptą kampaniją, kurios metu anonimų nutekinti garso įrašai kaltina jį ir jo šeimos narius kyšininkavimu. Šios kampanijos autoriai – blogesni už siurbėles, kalba T.Erdoganas.
„Siurbėlės doresnės. Siurbėlės siurbia purviną kraują, o jie siurbia švarų kraują ir keikia mane, mano žmoną, mano vaikus, mano administraciją“, – nuo scenos griaudėja jis, kalbėdamas apie savo buvusio bendražygio, šiuo metu JAV gyvenančio dvasininko Fethullah Guleno, pasekėjus.
Denizlyje susirinkusią minią sudaro premjero šalininkai – tai religingi konservatyvūs turkai, skarelėmis galvas pridengusios moterys, kai kurios dėvinčios čadras. Žmonės, įsitikinę, kad T.Erdogano valdymo laiku jie sulaukė daugiau teisingumo. Sušvelnėjo įstatymai, draudžiantys religinius atributus valstybės tarnybose, o Anatolijos gilumoje suklestėjo nauja verslininkų klasė.
T.Erdoganas turi mesijo kompleksą, o Turkijoje nėra vietos dviem pranašams. Tai titaniška kova. Jie abu pralaimės, iš šitos kovos išeis sužeisti.
F.Gulenas, kurio pasekėjų tinklas „Himzet“ turi daug įtakos policijos ir teisingumo struktūrose, neigia prisidėjęs prie skandalo, kuris prasidėjo gruodžio 17 dieną, kai policija surengė reidus ir suėmė kelis ministrų sūnus ir T.Erdogano aplinkos žmones.
Dvasininkas F.Gulenas, manoma, padėjo T.Erdoganui įveikti politinę kariuomenės galią, kuri ilgus dešimtmečius neleido reikštis politiniam islamui.
„T.Erdoganas turi mesijo kompleksą, o Turkijoje nėra vietos dviem pranašams. Tai titaniška kova, – komentuoja „Brookings Institution“ analitikas Hakanas Altinay'us. – Jie abu pralaimės, iš šitos kovos išeis sužeisti. Tačiau didesnį nerimą kelia tai, kad T.Erdoganas plėšo šios šalies socialinį audinį.“
T.Erdoganas pašalino iš policijos ir teismų žmones, artimus F.Gulenui, kurio įtaka remiasi mokyklų, verslo įmonių ir žiniasklaidos grupių tinklu. Premjeras dvasininką kaltina sukūrus Turkijoje „paralelinę valstybę“, kuri dabar ėmė veikti prieš vyriausybę. F.Gulenas, žinoma, kaltinimus neigia.
Giluminė valstybė
2001 metais įkūręs AKP partiją T.Erdoganas suvienijo platų nacionalistų bei socialinių ir ekonominių reformų šalininkų būrį, kuriame buvo ir konservatyvios religingos partijos, kurią 1997 metais iš valdžios išstūmė armija, liekanų.
Atšiauriose Stambulo Kasimpasos rajono gatvėse užaugęs T.Erdoganas buvo stiprus lyderis, kurio turkai ilgėjosi po ilgo ekonominio chaoso ir politinės nežinios periodo. Tačiau jau tada net sąjungininkai pastebėjo, kad ši stiprybė kartais pasireikšdavo visišku kritikos netoleravimu.
Atšiauriose Stambulo Kasimpasos rajono gatvėse užaugęs T.Erdoganas buvo stiprus lyderis, kurio turkai ilgėjosi po ilgo ekonominio chaoso ir politinės nežinios periodo.
Tačiau jau tada net sąjungininkai pastebėjo, kad ši stiprybė kartais pasireikšdavo visišku kritikos netoleravimu.
Kovo 30 dieną vyksiantys savivaldybių rinkimai turėtų parodyti, ar kyšininkavimo skandalas ir reakcija į autoritarinius valdžios polinkius nepatirpdys paramos premjero partijai.
T.Erdogano patarėjas Yalcinas Akdoganas atremia kritiką, kad vyriausybė kuria policinį režimą, stengdamasi išsilaikyti valdžioje, tvirtindamas, kad T.Guleno šalininkai – gulenistai – tai jau padarė.
„Jie užvedė bylas visiems, sufabrikavo politiką, kad pasiektų tokius taškus, kur galėtų nulemti šalies ateitį. Tokia giluminė valstybė, legitimumo neturintys žvalgybos organai negali lemti šalies ateities, – sako jis, pridurdamas, kad gulenistai ilgus metus klausosi maždaug 7 tūkst. turkų pokalbių. – Žinoma, valstybė turi su tuo kovoti.“
T.Gulenas, žinoma, tokius kaltinimus neigia.
Socialinis mobilumas
T.Erdogano teiginiai įtikina ne visus. Premjeras pasinaudojo savo galia ir prastūmė įstatymus, apsunkinančius žiniasklaidos darbą ir sutvirtinantį jo partijos valdžią. Turkija šiuo metu nusileidžia tik Rusijai pagal nepalankių Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų skaičių. Turkija turi 118, Rusija – 119.
Pernai vasarą planai užstatyti Stambulo Gezio parką išprovokavo dešimt dienų trukusius masinius protestus. Kai riaušių policija panaudojo jėgą prieš taikius demonstrantus, reiškusius nepasitenkinimą valdžios bandymais kištis į turkų privačius gyvenimus ir viešąsias erdves, protestai išplito 50 miestų.
Tačiau nors Gezio parko protestai sukrėtė Turkiją ir parodė, kad ne visiems šios didelės šalies piliečiams priimtina T.Erdogano konservatyvi proislamiška ideologija, jie nė kiek nesusilpnino pagrindinės jo rėmėjų bazės.
„Minaretai yra mūsų durtuvai, kupolai – mūsų šalmai, mečetės – mūsų barakai, o tikintieji – mūsų armija, – kalbėjo T.Erdoganas Ispartoje susirinkusiai miniai. – Atsidūriau kalėjime už šias eilutes.“
Nors premjeras buvo peikiamas ir pašiepiamas visuose socialiniuose tinkluose, tradicionalistiškesnėje Anatolijoje jo populiarumas nesumenko.
Per daugiau nei dešimtmetį valdžioje jis sugebėjo turbūt pirmą kartą tolygiau paskirstyti turtą, socialines paslaugas ir transporto infrastruktūrą po visą šalį.
Pasak vieno Europos diplomato, dauguma T.Erdogano šalininkų įsitikinę, kad jo vaidas su T.Gulenu yra jo reikalas ir jų neliečia – jie jaučiasi gyveną visai kitame pasaulyje, kuris pastaruoju metu pastebimai pagerėjo ir už tai dėkoti reikia T.Erdoganui.
Kitame rinkiminiame mitinge T.Erdoganas, vėl pagautas poetinio įkvėpimo, prisiminė tamsesnį savo karjeros epizodą, kai viešai padeklamavęs eilėraštį buvo nuteistas už religinės neapykantos kurstymą.
„Minaretai yra mūsų durtuvai, kupolai – mūsų šalmai, mečetės – mūsų barakai, o tikintieji – mūsų armija, – kalbėjo jis Ispartoje susirinkusiai miniai. – Atsidūriau kalėjime už šias eilutes.“
Daugeliui turkų kaltinimai korupcija nebuvo didžiulis netikėtumas – pajutę pastebimai pakilusį gyvenimo lygį jie netgi priima tai kaip beveik teisėtą atlygį. Pasak Europos diplomato, jie netgi patikėtų AKP paaiškinimu apie didžiulį iš užsienio koordinuojamą gulenistų sąmokslą.
„Mes gyvenome sistemoje, labai primenančioje kolonijinę santvarką, kur „baltųjų turkų“ elitui atrodė normalu, kad žmonės kaimuose gyvena skurde ir pusiau vergovėje, neturėdami jokių galimybių gauti išsilavinimą, – sako diplomatas. – O jis parodė, kas yra socialinis mobilumas. Manau, kad jo misija čia yra gana nuoširdi.“
Tragiškas herojus
Nors oponentai T.Erdoganą vadina korumpuotu politiku, vykdančiu slaptą islamistinį planą – jis pats kaltinimus neigia – jį iš arti galintys stebėti žmonės pastebi, kad jis išties jaučia vykdantis misiją.
T.Erdoganas save nuolat lygina su Adnanu Menderesu, Turkijos premjeru, kurį 1960 metais nuvertė armija. Po metų jam ir dviem jo ministrams buvo įvykdyta mirties bausmė.
A.Menderesas būdamas valdžioje sušvelnino apribojimus religijai – kaip ir T.Erdoganas – leido atidaryti tūkstančius uždarytų mečečių, naujų religinių mokyklų ir leido šaukti maldai arabų kalba. Jis, kaip ir T.Erdoganas, taip pat buvo kaltinamas autoritarizmu ir žiniasklaidos laisvės varžymu.
T.Erdoganas save nuolat lygina su Adnanu Menderesu, Turkijos premjeru, kurį 1960 metais nuvertė armija. Po metų jam ir dviem jo ministrams buvo įvykdyta mirties bausmė.
„Jų antivyriausybinė agitacija atvedė A.Menderesą ir du jo draugus prie kilpos. Už viso to stovėjo CHP“, – kitame mitinge kalbėjo T.Erdoganas apie Respublikonų liaudies partiją, kuri šiandien yra pagrindinė opozicinė jėga. Jis įsitikinęs, kad tokią pačią duobę jie kasa ir jam.
Manoma, kad armijos, kuri nuvertė A.Menderesą ir dar tris premjerus po jo, galią padėjo pralaužti T.Gulenas bei jo ryšiai policijos ir teisėsaugos struktūrose.
Šimtai generolų atsidūrė kalėjime už perversmo organizavimą. Dabar kariuomenės vadovybė yra paskirta T.Erdogano ir ištikima T.Erdoganui.
Kariuomenės perversmai dabar atrodo toli praeityje. CHP partija, kurią įkūrė dabartinės sekuliarios Turkijos Respublikos tėvas Mustafa Kemalis Ataturkas, šiandien per silpna, kad nugalėtų AKP prie balsadėžių. T.Gulenas taip pat aiškiai pareiškė neketinantis kurti politinės partijos.
Dauguma rinkėjų palaiko T.Erdogano AKP, kuri, tikėtina, laimės savivaldos rinkimus, nors kova Stambule ir Ankaroje gali būti įnirtinga. Jei T.Erdoganas prarastų bent vieną iš dviejų pagrindinių Turkijos miestų, tai sugriautų jo neįveikiamumo mitą ir sukeltų abejonių, ar jam pavyks surinkti 50 proc. rinkėjų balsų, kad vasarą laimėtų prezidento rinkimus.
Visuomenės supriešinimas
AKP partijos taisyklės draudžia T.Erdoganui po 2015-ųjų parlamento rinkimų ketvirtą kartą būti ministru pirmininku.
Iš pradžių jo planas buvo tapti prezidentu ir pasinaudoti išplėstomis prezidentūros galiomis. Šiems ketinimams neišdegus – neužteko bendražygių paramos – T.Erdogano padėjėjai ėmė kalbėti, kad šalies prezidentas ir taip turi pakankamai galių, kurias retai naudoja, pavyzdžiui, pirmininkauti kabineto posėdžiams. Šių galių panaudojimą, pasak jų, pateisintų tai, kad pirmą kartą šalies vadovas bus renkamas tiesiogiai.
2011-ųjų parlamento rinkimuose T.Erdogano partija gavo 49,8 proc. balsų, tad šiuo metu didžiausias jo nerimas – kad jis nesurinks 50 proc. rinkėjų balsų, kurių reikia laimėti pirmajame ture. Jei vyks antrasis, silpni ir susiskaldę oponentai galėtų susitelkti aplink vieną kandidatą.
Nors apie T.Erdogano nuopolį net jo priešai kol kas nekalba, jie tvirtina, kad pabaigos pradžia jau čia.
„Jis naudoja supriešinimo strategiją ir aš nematau, kaip galėtų gauti 50 proc. plius vieną balsą, – tvirtina Europos diplomatas. – Nemanau, kad kas nors galėtų jį nugalėti pirmajame raunde, bet taip pat nematau, kaip jis galėtų laimėti antrajame.“
Jei rinkėjų parama jo partijai susvyruotų per savivaldybių rinkimus, jis galėtų prašyti pakeisti taisykles ir leisti jam ketvirtą kartą būti ministru pirmininku. Nors tai atrodytų kaip išties radikalus žingsnis, Europos diplomatas mano, kad T.Erdoganui galėtų pavykti tai padaryti be didelio pasipriešinimo.
„Visiškai gali būti, kad jis bandys įrodyti, jog šaliai reikalingas stiprus premjeras, galintis kovoti su paraleline valstybe.“
Nors apie T.Erdogano nuopolį net jo priešai kol kas nekalba, jie tvirtina, kad pabaigos pradžia jau čia.
„Ministras pirmininkas yra susidūręs su panašiais, nors ir mažesniais, sunkumais ir praeityje. Jis išsilaikė – tiesą sakant, jis visada lieka nugalėtoju, – sako opozicinės CHP partijos vicepirmininkas ir buvęs Turkijos ambasadorius Vašingtone Farukas Logoglu. – Bet šįkart, manau, problemos pernelyg didelės net jam.“
