Atakuodamos raketomis ir bombomis iš sausumos, oro ir Azovo jūroje esančių karo laivų, Rusijos pajėgos plėtė apgulto Mariupolio bombardavimą. Iš visų pusių spaudžiami Ukrainos gynėjai buvo priversti trauktis, kol paskutine jų tvirtove tapo pajūryje esanti didžiulė plieno gamykla „Azovstal“.
Susijungę skirtingas miesto vietas gynę pulko „Azov“, 36-osios jūrų pėstininkų brigados, pasieniečių ir policijos padaliniai įsitvirtino gamykloje. Ukrainos nacionalinės gvardijos pulko „Azov“ kariai pagarsėjo savo ryžtu, sumanumu ir ištverme. Jų ir kitų gynėjų kovos rezultatai pranoko visas prognozes.
Gamykla buvo paskutinė Rusijos karių neužimta Mariupolio dalis, nors visą likusį miestą rusai kontroliavo jau nuo balandžio vidurio. Gynėjams nepasiduodant ir toliau kovojant, Rusija negalėjo visiškai kontroliuoti strategiškai svarbaus uostamiesčio.
Perimti Mariupolio kontrolę Rusijai reikėjo, kad užtikrintų sausumos koridorių iš Krymo į Donbasą ir Rusijos teritoriją. Rusų kariai nuolat apšaudė ir bombardavo „Azovstal“ gamyklą, tačiau nesėkmingai: didžiulis plieno kompleksas giliai po žeme turi tunelių ir bunkerių sistemą.
Gamykloje glaudėsi apie 2 tūkst. ukrainiečių karių, policijos pareigūnų, pasieniečių ir apie 500 civilių, įskaitant moteris, vaikus ir pagyvenusius žmones. Komplekso tunelių sistema buvo skirta įrangai tarp pastatų transportuoti, tačiau puikiai tiko slėptis.
Milžinišką plotą užimančioje gamykloje esantys žmonės kartais neįsivaizduodavo, kas vyksta anapus sienų. Jie ištisas savaites gyveno požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose, nematydami dienos šviesos.
„Azovstal“ užblokuoti kariai ir civiliai atsisakė pasiduoti, nors beveik neturėjo vandens, maisto, vaistų ir amunicijos. Dėl medikamentų trūkumo daugelis sunkiai sužeistų karių buvo pasmerkti galūnių amputacijai arba mirčiai nuo sepsio.
Tuneliuose užspeisti kariškiai ir civiliai ne kartą kreipėsi pagalbos į tarptautinę bendruomenę, siūlė įvairius evakuacijos variantus. Ukrainos valdžiai teko ne kartą pripažinti, jog karinėmis priemonėmis deblokuoti gamyklą nėra jokių galimybių, tad ieškojo diplomatinių būdų.
Galiausiai padedant Raudonajam Kryžiui ir JT, Ukrainos ir Rusijos valdžios institucijoms pavyko susitarti dėl humanitarinių koridorių civiliams atidarymo.
Kiek vėliau buvo susitarta atidaryti humanitarinį koridorių sužeistiems Ukrainos kariams, jie nugabenti į ligoninę Novoazovske, kuris yra Rusijos okupuotoje teritorijoje.
„Azovstal“ gynėjams duotas įsakymas, leidžiantis jiems pasiduoti ir išgelbėti savo gyvybes, nes Ukrainos pajėgos neturi galimybių deblokuoti apsiausto miesto.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasakojo apie gamykloje besislėpusius žmones: „Išvežti civiliai, medikai, sunkiai sužeistieji. Šiuo metu taip pat tęsiasi žmonių išvežimas. Man atrodo, kad artimiausiu metu... bus baigti išvežti visi“.
Po beveik tris mėnesius trukusių aršių kovų gegužės 20-ąją Rusija paskelbė „visiškai išvadavusi“„Azovstal“. Tai reiškė ir viso sugriauto uostamiesčio užėmimą. Bombardavimų ir apšaudymų suniokotas Mariupolis yra didžiausias Ukrainos miestas, kurį rusams pavyko užimti nuo karo pradžios.
Ukraina tikisi karius iš „Azovstal“, kurie dabar yra Kremliaus rankose, iškeisti į rusų belaisvius. Daugeliui ukrainiečių Mariupolio gynėjai tapo nacionaliniais didvyriais, simbolizuojančiais atkaklų šalies pasipriešinimą.
