Sekite 15min Google
Komanda atidžiai stebi karinio ryšio kanalus, laukdama pranešimų apie galimus pakartotinius smūgius, ir tik tada, apsivilkusi sunkiais apsauginius šarvais, skuba gelbėti gyvybių.
„Dauguma mūsų būrio narių vienaip ar kitaip yra susidūrę su dvigubais smūgiais“, – pažymėjo Oleksandras, pavartodamas šalyje įprastą terminą, skirta tokio pobūdžio atakoms apibūdinti.
Gelbėjimo komandoms vyras vadovauja jau daugiau nei ketverius metus. Jis buvo ir netoliese esančių Pokrovsko, Torecko bei Avdijivkos miestų griuvėsiuose, kur savo akimis regėjo, kaip metodiškai jie naikinami, prieš įžengiant Rusijos pajėgoms.
Tą pačią taktiką Maskva nurodė taikyti ir Kramatorske bei Slovjanske – gretimuose miestuose, kurie sudaro Ukrainos gynybos branduolį Donbase. Būtent šios Ukrainos dalies labiausiai trokšta Vladimiras Putinas.
Kai Oleksandro komanda išvyksta prie sugriauto daugiabučio ar subombarduoto įmonės pastato, gelbėjimo protokolas susitraukia iki trijų esminių veiksmų: paimti „raudonuosius“ – kritinės būklės pacientus, skubiai stabilizuoti jų būklę ir kuo greičiau juos nugabenti į ligoninę, kol neprasidėjo naujas Rusijos apšaudymas. prieš kitą Rusijos smūgį.
Šią triadą paramedikai kartoja iš naujo ir iš naujo.
„Asmeniškai aš jau beveik nebeturiu jokių emocijų, – pripažino Oleksandras. – Kaip žmogus, kuriuo pasitikima, neturiu teisės liūdėti ar pasiduoti nevilčiai. Reikia išlikti stipriam ir eiti pirmyn.“
Vasarą, kai Rusija ėmė atakuoti intensyviau, Ukrainos valdžios institucijos pradėjo plėsti evakuacijos įsakymus, kurie apėmė vis daugiau ir daugiau šalies rajonų.
Tačiau Kramatorske ir Slovjanske evakuacijos tempas sulėtėjo, nes tie, kurie liko dažniausiai yra vyresnio amžiaus, riboto mobilumo žmonės arba savivaldybės darbuotojai, apšaudymo sąlygomis turintys užtikrinti elektros linijų, dujotiekių ir ligoninių veiklą.
Dalis gyventojų jau priprato prie ant jų namų slenksčio siaučiančio karo ir tikisi išgyventi naujausią puolimą.
Šiuose dviejuose miestuose vis dar gyvena apie 60 tūkst. žmonių. Vietos pareigūnų duomenimis, 20 proc. Donbaso teritorijos, kurią tebekontroliuoja Ukraina, vis dar yra 93 tūkst. civilių, įskaitant daugiau kaip 4 200 vaikų.
„Labiausiai liūdina tai, kad kai kurie tėvai ignoruoja raginimus evakuotis, o jų maži vaikai vaikštinėja po miestą, visa tai mato ir girdi sprogimų garsus, – atkreipė dėmesį Oleksandras. – Tai tikrai mane slegia.“
Rusijos sausumos divizijos tebėra kilometrų atstumu nuo tiesioginio šių miestų šturmo. Ko gero, kova dėl jų pareikalautų ne vieno mėnesio ar metų varginančių pėstininkų kovų, per kurias dešimtys tūkstančių karių beveik neabejotinai žūtų arba būtų sužeisti.
Tačiau Maskva nelaukia, kol jos pėstininkai pasieks Kramatorską ir Slovjanską. Jos pajėgos pasiryžusios juos bombarduoti tol, kol jie taps negyvenami.
Kaip bebūtų, tiems, kurie liko, gyvenimas tęsiasi. Siekiant juos apsaugoti, beveik virš kiekvieno pagrindinio kelio ištempti nuo dronų apsaugantys tinklai. Likusiose parduotuvėse ir degalinėse sukrauti smėlio maišai. Kadaise taikias gyvenamųjų kvartalų gatves išraizgę spygliuotos vielos dygliai.
Nepaisant nuolatinio apšaudymo, mieste vis dar veikia svarbiausios komunalinės paslaugos – tiekiama elektra ir vanduo, dirba medicinos įstaigos, bankai, veikia interneto bei mobilusis ryšys. Gyventojai stengiasi išlaikyti bent kokią nors normalumo iliuziją. Tačiau Rusija vis labiau plečia savo tiksliųjų ginklų veikimo spindulį, todėl kasdienybė ne retai susiaurėja iki rūsiuose įrengtų slėptuvių ribų.
Kasdien paleidžiamos valdomosios bombos, gabenančios šimtus kilogramų sprogmenų, iš raketų mėtomi kasetiniai šaudmenys ir visur zujantys maži Rusijos pilotų valdomi dronai sistemingai ardo bet kokio normalaus gyvenimo kontūrus. Kažkada puikiai pažįstamos gatvės virto atviromis medžioklės zonomis.
61 metų amžiaus Olhai Volodymyrivnai to buvo per daug, todėl moteris rugsėjo pradžioje paliko Slovjanską.
„Viskas aplinkui skraidė. Be perstojo gaudė oro pavojaus sirenos, nuolat zujo dronai, – pasakojo ji. – Pas mus atėjo kariai ir pasakė, kad privalome evakuotis. Mano vyras turi negalią, todėl, padėčiai pablogėjus, jį išgabenti būtų kur kas sunkiau.“
„Padėtis blogėjo visą vasarą, – tęsė Olha. – Kol vienu metu supratau, kad tiesiog nebegaliu to ištverti.“
Dronai lekia kaip vijurkai, kalbėjo moteris, o bėgti ji jau nebegali.
„Tad, jei kas nors atsitiks, suprantu, kad niekur negalėsiu pabėgti“, – pažymėjo moteris.
Valdomosios aviacinės bombos sėja kitokią baimę. Jos dažniausiai atskrieja naktį, o vienintelis įspėjimas – prieš pat smūgį ore nuaidintis trumpas švilpesys. Šių sprogimų galia tokia didelė, kad gali sugriauti šešių aukštų daugiabutį.
„Dievaži, tokio gyvenimo niekam nelinkėčiau, – pripažino Olha. – Toks buvimas yra labai įtemptas ir bauginantis“.
Slovjanske gyvenantis 27 metų amžiaus ugniagesys Serhijus Čepyha prakalbo apie neseniai vykusią gelbėjimo operaciją, kuri atskleidė, kaip per pastaruosius metus pasikeitė regiono miestai ir kaip gelbėjimo tarnybos bei patys gelbėtojai tampa tiesioginiais taikiniais.
Ukrainos pareigūnų vertinimu, išpuoliai prieš strateginės reikšmės darbuotojus yra Rusijos kampanijos dalis, kuria siekiama suardyti socialinio saugumo tinklą, gyvybiškai svarbų miesto išlikimui.
S.Čepyha prisiminė, kad sykį, jo komandai atvykus į sprogimo vietą, iškart buvo gautas įspėjimas, jog atskrieja dar viena valdomoji bomba.
Komanda puolė į rūsį ir po dar kelių sprogimų išėjo apžiūrėti griuvėsiais užversto kiemo. Tuomet vėl užkaukė sirenos.
„Jie ėmė ant mūsų mėtyti kasetinius šaudmenis, – sakė jis. – Viskas aplink buvo išdraskyta, aplink mėtėsi nuolaužos. Nepamenu, kad kada nors anksčiau būčiau taip greitai bėgęs.“
-
Ukrainos kario išpažintis: 346 dienos apkasuose po žeme
-
Ukraina ruošiasi paskutinės tvirtovės Donecko srityje gynybai
-
Rusija numetė 8 aviacines bombas ant Kramatorsko
-
„Jei tai neįvyks dar anksčiau“: kas iš tiesų vyksta prie Kramatorsko
-
Mūšis dėl Donbaso: Rusijos kariai vos už 15 km nuo dviejų kertinių miestų
Jiems pavyko išsigelbėti tik per plauką. Ir tuomet – vėl atgal prie darbo.
„Belieka tikėtis geriausio, juokauti, patraukti vienam kitą per dantį ir džiaugtis, kad esi gyvas, – kalbėjo Oleksandras.. – Turi džiaugtis, kad kasdien gali vėl nubusti, gerti kavą, kvėpuoti tyru Ukrainos oru. Ir viskas.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
