-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Kraštutiniai dešinieji: kas jie tokie ir ko jie siekia

Per pastaruosius tris dešimtmečius Europa tapo kraštutinių dešiniųjų jėgų atgimimo liudininke. Jėgų, aršiai kritikuojančių Europos Sąjungą (ES), smerkiančių multikultūralizmą, propaguojančių antiimigracines nuotaikas ir pasižyminčių islamofobija. Bemaž neabejojama: pastarojo pusmečio įvykiai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje šias nuotaikas dar labiau sustiprins.
Skustagalviai, kaip ir A.Behringas Breivikas, kalba apie ekonominę Europos apokalipsę
Europos skustagalviai kalba apie ekonominę Europos apokalipsę / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Į Europą plūstantys pabėgėliai paaštrins ksenofobiją ir dar plačiau pravers duris į politinę areną nacionalistinėms ir kraštutinės dešinės pakraipos politinėms jėgoms.

Šių jėgų atgimimas jau akivaizdus Europos valstybių nacionaliniuose parlamentų rinkimuose – pastaraisiais metais juose netikėtos sėkmės sulaukė politinės partijos, pasisakančios prieš imigraciją ir integraciją. Tačiau svarbu ne tik tai. Senajame žemyne suaktyvėjo ir įvairios neofašistinės bei nacionalistinės grupės, kurių sujudimas ypač jaučiamas Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Skandinavijos šalyse, Vengrijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Siekis – „balta“ Europa

Nors didžiajai daliai šioms grupėms priklausančių žmonių į galvą nešautų mintis savo įsitikinimus išreikšti žudant kitus žmones, kaip kad tai padarė įtariamasis Norvegijos išpuolių organizatorius Andersas Behringas Breivikas, pastarojo išplatintame „manifeste“ išdėstytos nuostatos daugeliui iš jų yra gan artimos.

A.B.Breivikas maždaug 1,5 tūkst. puslapių dokumente smerkia „kultūrinį marksizmą“, neva prisidėjusį prie moralinio Europos degradavimo. Įtariamasis čia rašo: „Neįmanoma nugalėti islamizacijos ar sustabdyti islamo vykdomos Vakarų Europos kolonizacijos, pirmiausiai nepašalinus politinių doktrinų, pasireiškiančių per multikultūralizmą/ kultūrinį marksizmą“.

AFP/Scanpix nuotr./Ksenofobija
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ksenofobija

CNN žurnalistas Timas Listeris savo straipsnyje „Atgyjančios Europos kraštutinės dešinės dėmesio centre – imigracija, multikultūralizmas“ pažymi, kad Europoje yra daugybė rasistų, panašias savo mintis dėstančių įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose, kaip antai stormfront.org, kurio šūkis: „White Pride Worldwide“ (tai yra rasistinis nacionalistinis šūkis, išreiškiantis pasididžiavimą priklausymui baltajai rasei – 15min.lt). Viename iš tinklalapio diskusijų forumų, pavadintame „Skandinavija priešinasi multikultūralizmui“, įspėjama, kad „susivienijusi Europa galėtų tapti stipria siena islamo „kultūrinei“ invazijai, tačiau vietoj to, Europa tapo vartais islamui“. Kelerius metus egzistuojančiame forume viešinama informacija apie imigrantų įvykdytus išprievartavimus, čia taip pat įspėjama apie žemą tikrų skandinavų gimstamumo lygį, įdėtos nuorodos į vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti kraštutinių dešiniųjų protestai.

Ne mažiau iškalbingas, anot T.Listerio, kitas diskusijų forumas, pavadintas „Šiaurės gyventojai, išlaikome Skandinaviją baltą“. Dieną prieš kraupius išpuolius Norvegijoje vienas iš forumo dalyvių rašė: „Norvegija turi prabusti ir deportuoti kitos odos spalvos žmones.“

Savo „manifeste“ A.B.Breivikas skundėsi ir „musulmonų getofikavimo procesu“ Osle – tai terminas, kurį dažnai vartoja Danijos kraštutiniai dešinieji.

Išpuoliai – ne naujiena

Pogrindinėms neofašistų ir nacionalistų grupėms dažniausiai priklauso jauni vyrai, turintys prastą išsilavinimą ir nedideles, jei išvis kokias nors, karjeros perspektyvas, rašo T.Listeris. Didžioji dalis jų įsitikinusi, kad jų gyvenimus apkartina pokarinis Europos „socialinės demokratijos modelis“ ir didėjanti imigracijos iš Afrikos bei Pietų Azijos banga.

Skustagalvių grupuotės Italijoje, Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kaip ir A.B.Breivikas, kalba apie ekonominę apokalipsę, kuri, esą, sukels ginkluotą sukilimą Europoje.  

Kraštutinių dešiniųjų išpuoliai Europoje nėra naujiena. Jų pradžia – aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Tarp CNN išskirtų didžiausią atgarsį sulaukusių išpuolių – 1980 metais 27 metų vokiečio Gundolfo Koehlerio Miunchene per „Oktoberfest“ šventę susprogdinta bomba. Per išpuolį, be jo paties, žuvo dar 12 žmonių. Vėliau rasti dokumentai atskleidė vyro sąsajas su sukarinta Gynybos sporto grupe („Wehrsportguppe“), kuriai vadovavo Karlas-Heinzas Hoffmannas, prisistatydavęs kaip „dvasinis Hitlerio palikuonis“. Manoma, kad G.Koehleris veikė vienas.

AFP/Scanpix nuotr./Kraatutinių deainiųjų Rusijoje protestas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kraštutinių dešiniųjų Rusijoje protestas

1990-aisiais neonaciai Vokietijoje užpuolė kelis imigrantų viešbutėlius, kuriuose gyveno turkų šeimos.  Per 1993 metais kraštutinių dešiniųjų įvykdytus išpuolius žuvo dvi turkės moterys ir trys vaikai. 2000-aisiais per bombos sprogimą Diuseldorfe sužeista dešimt imigrantų, tarp kurių didžioji dalis buvo žydai. Kai kurie kiti Vokietijos miestai, kaipGubenas, išgarsėjo po skustagalvių išpuolių prieš prieglobsčio prašiusius afrikiečius ir turkus.

Po išpuolio – 85 žuvę

Taigi žmonės, priklausantys ar remiantys kraštutinės dešinės grupes Europoje, jau seniai vykdė išpuolius prieš imigrantus, gėjus, žydus. Tačiau iki šiol Europoje nebuvo precendento, kuris savo žiaurumu prilygtų išpuoliams Norvegijoje. Vienintelis ankstesnis išpuolis Europoje, savo mastais nenusileidžiantis skerdynėms ir sprogdinimams Norvegijoje – 1980 metų išpuolis Bolonijoje, Italijoje. Per galingą bombos sprogimą miesto traukinių stotyje čia žuvo 85 žmonės.

Atsakomybę už išpuolį prisiėmė kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Trečioji pozicija“ frakcija „Nuclei Armati Rivoluzionari“. Ši grupė iškilo iš kitų neofašistinių grupių pelenų. Tuo metu kraštutinės dešinės grupės Italijoje buvo siejamos su slaptosiomis Italijos tarnybomis. Pastarosios į šias grupuotes žvelgė kaip į įrankį kovoje su komunizmu – tuo metu Italija turėjo stipriausią komunistų partiją Vakarų Europoje.

2003 metais Vokietijos valdžia bandė uždrausti kraštutinės dešinės Nacionalinę demokratinę partiją (NDP), pasinaudodama konstitucijos straipsniu, už įstatymo ribų skelbiančiu neonacistines politines jėgas. Tačiau paaiškėjus, kad valdžia į minėtą partiją buvo infiltravusi savo informatorius, šalies konstitucinis teismas atsisakė priimti nagrinėti šią bylą. Tikindama, kad smerkia smurtą, 2009 metų Saksonijos žemės rinkimuose NPD laimėjo 5 proc. rinkėjų balsų.

Vokietijos slaptosios tarnybos neseniai paskelbė, kad šalyje yra maždaug 25 tūkst. kraštutinės dešinės ekstremistų. Negana to, sunerimti verčia statistika, rodanti, kad su šių pažiūrų siejamais žmonėmis įvykdytų nusikaltimų buvusioje komunistinėje Vokietijos dalyje padaugėjo 40 proc.

AFP/Scanpix nuotr./Skustagalviai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Skustagalviai

Iškalbinga sėkmė rinkimuose

Politinės Europos nacionalistų ir kraštutinių dešiniųjų partijos nedeklaruoja tokių apokaliptinių pažiūrų. Šių politinių jėgų atstovai, pradedant Nyderlandų politiku Geertu Wildersu ir baigiant Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderiu Marine Le Penu, greitai ir vienbalsiai pasmerkė išpuolius Norvegijoje. Kraštutinės dešinės Norvegijos Progreso partijos, kuriai kadais priklausė pats A.B.Breivikas, lyderis po išpuolių sakė: „Siaubingi ir bailūs išpuoliai, kurių liudininkais tapome, prieštarauja Norvegijos visuomenės principams ir vertybėms.“

Visgi akivaizdu, kad minėtų politinių jėgų atgimimui akstiną davė būtent šis kai kurių visuomenės segmentų pyktis, susijęs su imigracija ir Europos integracija.

„1970–1985 metais rinkėjų parama nacionalistinėms ir kraštutinėms dešiniųjų partijoms visoje Europoje siekė vos 2 proc. Tačiau pastaraisiais metais šių politinių jėgų populiarumas Europoje akivaizdžiai išaugo, – 15min.lt sakė politologas Algis Krupavičius. – Šiuo metu nacionalistinės partijos įtakingos didžiojoje dalyje Europos valstybių, pradedant žemyno pietumis ir baigiant šiaure. Galbūt mažesnę įtaką jos turi Vokietijoje, Graikijoje, tačiau net ir gerovės valstybes sukūrusiose šiaurės Europos šalyse nacionalizmas ir antiemigracinės nuostatos stiprėja.“

Nūdienos nacionalistines partijas apibūdina keli pagrindiniai bruožai: populizmas, nacionalizmas, antiislamiškumas, islamofobija, antiemigracinė politika.

„Vienos partijos yra radikalesnės, kitos nuosaikesnės, tačiau šiuo metu Europoje beveik nėra valstybės, kurioje nacionalistinė ar kraštutinės dešinės partija nebūtų parlamentinė. Prieš 10–15 metų tai būtų buvę sunkiai įmanoma. Tada manyta, kad kraštutinės partijos yra laiko atgyvena ir kad jos neturi ateities“, – kalbėjo politologas.

Iškalbingiausi čia skaičiai: antai kraštutinės dešinės Danijos Tautos partija parlamente turi 25 vietas; Švedijos demokratų partija 2010 metų rinkimuose laimėjo 5,7 proc. rinkėjų balsų. Suomijoje visus pribloškė Tikrųjų suomių partijos rezultatai šių metų balandį įvykusiuose rinkimuose, kuriuose ši politinė jėga gavo 1 iš 5 rinkėjų balsų.

2010 metų kovą Prancūzijoje įvykusių regioninių rinkimų pirmame ture šalies Nacionalistinis frontas laimėjo 15 proc. rinkėjų balsų, nors rinkimai ir nevyko visoje šalyje. Palyginimui, šalies prezidento Nicolas Sarkozy partijos rezultatai buvo vos 2 proc. geresni.

AFP/Scanpix nuotr./Čigonai Paryžiaus priemiestyje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Prancūzijos čigonai deportuoti iš šalies, apkaltinus juos nusikalstamumo didinimu šalyje

Nyderlanduose neapykantą islamui sėkmingai išjudino politikas G.Wildersas, kuriuo „manifeste“ žavisi A.B.Breivikas. Jo vadovaujama Laisvės partija tapo trečiąja pagal dydį šalies partija, turinčia 24 vietas parlamente. G.Wildersas Koraną sykį yra palyginęs su Hitlerio „Mein Kampf“ ir siekė, kad šventoji musulmonų knyga Olandijoje būtų uždrausta.

„Vienas iš aiškių šuolių, kai nacionalistinės partijos įgijo dar didesnį svorį politinėse arenose – tai 2009 metų Europarlamento rinkimai. Austrijoje per šiuos rinkimus dvi kraštutinės dešiniosios politinės partijos surinko beveik 18 proc. rinkėjų balsų, Danijos Liaudies partija – beveik 15 proc., Slovakijos kraštutiniai dešinieji – bemaž 20 proc., Nyderlandų – 17 proc. ir t.t. Netgi Didžiojoje Britanijoje į Europarlamentą buvo išrinkti du Nacionalinio fronto atstovai. Tai nebuvo girdėta istorijoje“, – sakė politologas A.Krupavičius.

Aktyvūs rinkėjai

Nors, keičiantis visuomenėms, imigracijos tema ir islamofobija Europoje tampa vis svarbesniais reiškiniais, visuomenės nuomonės apklausų analizė atskleidžia, kad „patys gyventojai labai aiškiai ksenofobijos, rasizmo ar antiislamiškumo nedeklaruoja“, sakė A.Krupavičius.

„Ten, kur visuomenės etniniu ar religiniu požiūriu yra heterogeniškesnės, įtampų daugiau. Tačiau jos nėra labai ryškiai matomos, – aiškino specialistas. – Politikoje situacija yra kitokia. Tai paaiškinama paprastomis priežastimis: nacionalistinių ir kraštutinių dešiniųjų partijų rinkėjai yra aktyvūs. Jie dalyvauja politikoje, jie balsuoja, renka savo favoritus. Būdami santykinai nereikšmingi viešojoje nuomonėje, jie tampa reikšmingi politiškai.“

Savo ruožtu politikoje kraštutinės dešinės ar nacionalistinės partijos įtaką dažnai įgyja todėl, kad jų paramos prireikia valdžioje esančioms partijoms. „Dažniausiai įvairios centro dešinės koalicijos kviečia kraštutines partijas formaliai ar neformaliai remti valdančiąsias daugumas ar mažumas, kad išsilaikytų valdžioje. Tokiu būdu tos partijos yra savotiškai įteisinamos“, – sakė politologas.

15min.lt nuotr./Žurnalo The Economist 2011 metų informacija
15min.lt nuotr./Žurnalo „The Economist“ 2011 metų informacija

„Europos Sąjunga išsivaikščios“

Europos politinėje arenoje vis didesnę įtaką įgaunančios kraštutinės dešinės ir nacionalistinės partijos priešinasi laisvam asmenų judėjimui ES ribose, kurį numato Šengeno sutartis. Kaltindamos imigrantus nusikalstamumu, kai kurios politinės jėgos pasisako už jų deportaciją. Puikus pavyzdys – Prancūzijoje ir Italijoje vykdytos kontroversiškos romų bendruomenių priverstinės deportacijos.

Šių metų gegužę Danija, nepaisydama Šengeno sutarties, pradėjo vykdyti pasienio kontrolę, taip, esą, norėdama kovoti su nelegalia imigracija ir organizuotu nusikalstamumu. Tai – Danijos Liaudies partijos triumfo akimirka.

Kraštutinės dešiniosios Skandinavijos politinės partijos priešinosi ES ekonominės paramos suteikimui silpnesnėms Bendrijos narėms Graikijai ir Portugalijai. Gegužę konservatyvus Vokietijos laikraštis „Die Welt“ apie tai rašė: „Nei atviros sienos, nei bendra valiuta nepadėjo šalims tapti artimesnėms viena kitai. Viskas atvirkščiai. Jos atkakliai laikosi įsikibusios savo nacionalinių savybių.“

Paklaustas, ko galima tikėtis, jei kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų populiarumas Europoje ir toliau stiprės, A.Krupavičius sakė, kad „ES išsivaikščios trečią dieną po to, kai tokios partijos gaus valdžią. Tai visiškai akivaizdu.“ „Europoje prasidėtų labai stiprios išscentrinės tendencijos. Būtų galima laukti daug etninių, rasinių konfliktų. Dabartinė ES vargu ar išgyventų, jei tos partijos sustiprėtų“, – kalbėjo specialistas.

Kita vertus, į valdžią atėjusios radikalios partijos turi tendenciją nuosaikėti ir įgyvendinti ne tokią radikalią politiką, kokią deklaravo prieš patekdamos į valdžią.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius