Ambasadorius Akabaras Ahmedas, kuris yra islamo studijų Amerikos universitete vadovas, ir katalikų vyskupas Vašingtone Johnas Brysonas Chane'as su CNN skaitytojais dalijasi mintimis apie krikščionybės ir islamo atstovų būvį 21 amžiuje.
Pastaruoju metu Irake žiaurūs krikščionių persekiojimai ir žudymai privertė tūkstančius šios šalies tikinčiųjų bėgti iš šios valstybės. Ne mažesnį spaudimą jaučia ir Egipto krikščionys, taip pat išgyvenantys sunkų laikotarpį. Panaši situacija šiuo metu yra ir Pakistane, kur Asia Bibi, krikščionės moters, kuriai, remiantis Pakistano Dievo niekinimo įstatymu, už tariamą pranašo Mohamedo šmeižtą skirta mirties bausmė, pavyzdys yra tik vienas iš daugybės šios šalies krikščionių padėties simbolių.
Mes abu, musulmonas ir krikščionis, šį smurtą suvokiame kaip labai svarbų ir pavojingą dalyką. Vieną iš mūsų, A.Ahmedą, nuo pat vaikystės mokė Romos katalikų kunigas ir kiti šios religijos atstovai. Jis šiems savo mokytojams jaučiasi esąs labai skolingas ir šią skolą tikisi išmokėti kalbėdamas ir visomis išgalėmis skatindamas krikščionių ir musulmonų dialogą.
Egipte, kur krikščionys sudaro 10 proc. visuomenės, krikščionių mergaitės yra grobiamos ir priverčiamos ištekėti už musulmonų.Antrasis, J.Chane'as, yra ne tik vyksupas, bet ir asmuo, aistringai atsidavęs gerų krikščionių bei musulmonų santykių skatinimui.
Mes manome, kad krikščionių ir musulmonų santykiai pasiekė lūžio tašką. Musulmonų ekstremistai įsitikinę, kad Vakarų pasaulis daro spaudimą jų tikėjimui, ir todėl mano, kad išpuoliai prieš krikščionis jų šalyse yra efektyvūs, kaip kad išpuoliai prieš izraeliečius, JAV pajėgas Irake ar Pakistane.
Tačiau išties tarp šių dviejų religijų yra tiek daug bendra. Islame Jėzus įkūnija Dievo atsidavimą ir meilę. Pripažįstama, kad jį pagimdė Mergelė Marija. Korane ne tik kad apie Jėzų užsimenama dažniau nei apie pranašą Mohamedą, bet ir vienas iš šios knygos skyrių yra skirtas Mergelei Marijai.
Skirtingai nei kuris nors kitas islamo veikėjas, Jėzus gali daryti stebuklus, tarp kurių – suteikti regėjimą, prikelti iš numirusiųjų, pagydyti raupsuotąjį (Koranas 3:49). Musulmonai pasakys, kad jie negali būti geri musulmonai, primiausiai nebūdami geri žydai ir geri krikščionys.
Krikščionys visuomet gyveno musulmonų žemėse. Išties krikščionybė yra senesnė už islamą. Ir ten, kur gyveno krikščionys, jie gyveno laisvai ir kaip visaverčiai asmenys. Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus krikščionių persekiojimas sustiprėjo ne tik mastu, bet ir dažniu.
Irako krikščionių bendruomenė yra viena iš seniausių pasaulyje. Teigiama, kad šios bendruomenės šaknys – Jėzaus nukryžiavimas. Tačiau ši bendruomenė šioje šalyje vis mažėja. Prieš pirmąją Persų įlankos karą Irake gyveno daugiau nei 1 mln. krikščionių. Per JAV invaziją į Iraką šis skaičius nukrito iki 800 tūkst. Teigiama, kad du trečdaliai šių krikščionių pabėgo iš Irako. Tuo tarpu šioje šalyje pasilikę krikščionys kenčia nuo persekiojimų ir musulmonų grupių, pasiryžusių išnaikinti juos, žudymų.
Jungtinės Tautos visai neseniai citavo didžiulį skaičių krikščionių, pabėgusių iš Irako per pastarąsias kelias savaites. Baiminamasi, kad chaotiška Amerikos invazija į Iraką baigsis tuo, ko taip siekė kiti įsibrovėliai į minėtą šalį – Irako krikščionių bendruomenės sunaikinimu.
Egipte, kur krikščionys sudaro 10 proc. visuomenės, krikščionių mergaitės yra grobiamos ir priverčiamos ištekėti už musulmonų – šios šalies valdžia prieš tai užmerkia akis. Krikščionims Egipte sudarytos visos sąlygos atsiversti į islamą, tačiau jei islamą išpažįstantis asmuo nori atsiversti į krikščionybę, valdžios pareigūnai nesutinkama šio asmens tapatybės kortelėje, kurioje privalo būti nurodytas tikėjimas, pakeisti religijos.
Tačiau musulmonų pyktis ir panieka Vakarų pasauliui ir tai, kaip Vakarų valstybės elgiasi musulmonų šalyse, nepateisina jų pačių elgesio.
