Priešingai, negu buvo galima tikėtis, didžiausia ES istorijoje plėtra Vakarų Europoje nesukėlė masinio susidomėjimo gyvenimu kitapus buvusios geležinės uždangos. Kaip pažymi Šveicarijos dienraštis „Neue Zuercher Zeitung“, absoliuti dauguma Austrijos sostinės Vienos gyventojų iki šiol nėra lankęsi vos už 60 kilometrų įsikūrusioje Slovakijos sostinėje Bratislavoje. Nors atstumas tarp šių dviejų miestų – bene mažiausias pasaulyje, nėra lengva įveikti ilgametės izoliacijos suformuotus įpročius ir stereotipus.
„Kai baltai Vakaruose nuolatos turi aiškinti, kuo Baltijos regionas skiriasi nuo Balkanų, kai Lietuva ir Latvija pavydėtinai nuosekliai painiojamos viena su kita, o Belgijoje Slovėnijos futbolo rinktinės garbei jau ne pirmą kartą grojamas Slovakijos himnas, vis stiprėja įtarimas, kad net praėjus 20 metų po Berlyno sienos griuvimo, mums dar reikia peržengti nemažai mentalinių sienų“, – rašo dienraščio korespondentas Thomas Fusteris.
Sunkiai įveikiama praraja
Didžioji ES plėtros banga nepajėgė pašalinti prieštaringai vertinamo pasidalijimo į „senąją“ ir „naująją“ Europą, kuris jau seniai įsitvirtino viešojoje kalbėsenoje. Turtingos ir įtakingos Bendrijos narės-steigėjos nesugebėjo pripažinti, kad ir naujosios ES valstybės gali jas šio to pamokyti – mažų mažiausiai ryžto vykdyti gyvybiškai būtinas, tačiau skausmingas reformas.
2004 metų gegužę ES narių skaičius padidėjo nuo 15 iki 25, o bendras gyventojų skaičius – 75 mln. žmonių. Bendrijos sienos vietomis net 1000 kilometrų pasistūmėjo Rytų kryptimi. Tačiau naujokų ekonominis svoris buvo gerokai mažesnis: ES bendrasis vidaus produktas (BVP) plėtros laikotarpiu pakilo vos 5 procentais. Ekonominė praraja dar labiau padidėjo 2007-aisiais, kai į ES įstojo Rumunija ir Bulgarija, kurių BVP vienam gyventojui siekė vos apie trečdalį ES vidurkio.
Įsibėgėjo ir sustojo
Iš pradžių atrodė, kad narystė ES padės naujokėms sparčiau įveikti jas nuo kolegų Vakaruose skiriantį atstumą. Aštuonių buvusių komunistinių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, BVP trejus metus prieš stojimą į ES vidutiniškai didėjo po 3,1 procento. Joms tapus Bendrijos dalimi, augimas pirmais trejais metais siekė 5,3 procento. Prie tokio spartaus šuoliavimo prisidėjo ir ekonominė „senosios Europos“ ekspansija, palanki padėtis pasaulio rinkose bei bankų dosniai žarstomos paskolos. Itin ryškus buvo investicijų augimas – jis pranoko net ganėtinai solidžius senųjų ES narių rezultatus. Tiesioginės užsienio investicijos naujose pokomunistinėse ES šalyse per trejus metus padidėjo net 36 procentais.
Kaip pabrėžia „Neue Zuercher Zeitung“, tokia svaiginama sėkmė neišvengiamai slėpė didelę riziką. Augimo modelis visų pirma rėmėsi nestabiliais užsieninio kapitalo srautais. Vos tik prasidėjo krizė ir šie srautai staiga išseko, išryškėjo tamsioji šio modelio dalis. Gauti naujų paskolų pasidarė beveik nebeįmanoma. Vyriausybės buvo priverstos mąstyti, ką daryti, kad biudžetų deficitas toliau nedidėtų, o daugelis įmonių ir namų ūkių ėmė keikti tą dieną, kai nusprendė skolintis pinigus užsienio valiuta.
Griežtos taisyklės – Rytams
Pasak dienraščio, daugiausia atsparumo krizei kol kas parodė Slovakija, Čekija, Slovėnija ir Lenkija. Vengrijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai sekasi daug blogiau. Be to, Baltijos šalims tenka papildomai jaudintis dėl apsirūpinimo energija, kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė.
Vis dėlto paskolų badas jaučiamas visose posovietinėse ES valstybėse, ir eksportuotojai priversti bejėgiškai stebėti, kaip jų pajamos, gautos iš eksporto į ES rinkas, krinta iki 2005 metų lygio arba dar žemiau. Šveicarų dienraščio teigimu, daugelis ekonominių narystės ES laikotarpio laimėjimų tirpsta tiesiog akyse, o šalių vyriausybės negali sau leisti toliau didinti viešųjų išlaidų, kaip tai daro Vakarų Europos valstybės. Jos priverstos imtis griežto taupymo politikos, kuri, viena vertus, iš pradžių net padidina krizės poveikį, kita vertus, leidžia išvengti kur kas didesnio biudžeto deficito ir bankroto grėsmės.
Visa tai dar apsunkina įsipareigojimas – ir neabejotinas vidinis troškimas – kuo skubiau įsivesti eurą. Iki šiol tai pavyko tik Slovėnijai (2007-aisiais) ir Slovakijai (šiais metais), o visos kitos ES naujokės priverstos toliau žvalgytis į tuos pačius Mastrichto kriterijus, kurie jau senokai primiršti krizės prispaustuose Vakaruose.
"Tai, kas „senojoje“ Europoje jau seniai yra įprasta praktika, „naujajai“ Europai – vis dar uždraustas vaisius“, – taip Bendrijos viduje taikomus dvejopus fiskalinės drausmės standartus apibūdina šveicarų dienraštis.
