15min be reklamos
2022 12 02, 20:01

Karas skaldo Rusiją: galvą kelia mažos tautos, bet ar joms pavyks sužlugdyti imperiją?

Rusijos invazija į Ukrainą ir visuotinė mobilizacija sulaukė kitų Rusijos sudėtyje esančių tautų pasipriešinimo. Užsienyje gyvenančių buriatų pastangomis įkurtas „Laisvosios Buriatijos“ fondas rūpinasi, kad buriatai nevyktų į mūšius ir kelia klausimus apie etninių mažumų respublikų nepriklausomybę. Ekspertų nuomone, Rusijos įsiveržimas į Ukrainą gali pradėti skausmingą Rusijos dekolonizacijos procesą.
Vladimiro Putino valdoma Rusija gyvuoja kitų tautų sąskaita
Vladimiro Putino valdoma Rusija gyvuoja kitų tautų sąskaita / „AFP“/„Scanpix“

Rusija – paskutinioji Europos imperija. Ji atkakliai priešinosi ir tebesipriešina netekti šio įvaizdžio, todėl sėkmingai ignoruoja bet kokius lūkesčius dėl galimos dekolonizacijos. Autonomijos suteikimas pavaldiems gyventojams ar svarus, ką nors lemiantis balsas renkant šalies vadovus – planai, kurių šalies darbotvarkėje nėra.

Dėl nesibaigiančios istorinės ekspansijos ir kolonizacijos Rusija niekada nebuvo homogeniška valstybė. Tarp šios šalies gyventojų esama maždaug 180 skirtingų tautybių žmonių.

Nepaisant karo Ukrainoje baigties, Vladimiro Putino valdoma šalis ir toliau liks atsitiktine regionų ir tautų, turinčių labai skirtingą istoriją, kultūrą ir kalbą, jungtimi.

Tačiau „The Atlantic“ apžvalgininkas Casey Michelis mano, kad „Kremlius ir toliau šeimininkaus kolonijinėse valdose Čečėnijoje, Tatarstane, Sibire ir Arktyje“.

„AP“/„Scanpix“/Po mobilizacijos paskelbimo
„AP“/„Scanpix“/Po mobilizacijos paskelbimo

Buriatai – ne „Putino kareiviai“

Tarp Baikalo ežero ir Mongolijos, Sibiro rytuose, esanti Buriatijos respublika yra vienas skurdžiausių Rusijos regionų, aneksuotas dar 17 amžiuje. Savęs su Rusija neidentifikuojanti buriatų tautinė mažuma dėl finansinių sunkumų ar visuotinės mobilizacijos yra priversta dalyvauti kare su Ukraina.

Anksčiau nežinoma buriatų mažuma dėmesio centre atsidūrė šių metų kovą. Šios etninės grupės kariai buvo viešai apkaltinti karo nusikaltimais Bučoje. Ukrainos „YouTube“ kanalų apžvalgininkai ir vadinamieji „liberalūs“ rusų žurnalistai tuomet peikė šiuos ne slavų kilmės karius ir tiek juos, tiek čečėnus apibūdino kaip „žvėriškus“, „kraujo ištroškusius“ bei „skirtus terorizuoti civilius gyventojus“.

Panašų pareiškimą pirmadienį paskelbtame interviu jėzuitų žurnale „America“ padarė ir Romos katalikų bažnyčios galva, popiežius Pranciškus.

„Turiu nemažai informacijos apie atvykstančių karių žiaurumą. Apskritai, žiauriausi turbūt yra tie, kurie yra iš Rusijos, bet nėra rusiškos tradicijos, pavyzdžiui, čečėnai, buriatai ir taip toliau.“

Buvusi žinoma Sankt Peterburgo žurnalistė Aleksandra Garmažapova, kuri pati yra buriatė ir nuo 2016 m. gyvena užsienyje – Rusijos teisingumo sistemos laikoma „užsienio agente“ – nusprendė stoti ginti buriatų bendruomenės teisių ir reputacijos.

„Kai ukrainiečiai kalba apie Rusijos karius, jie visada mini buriatus ir čečėnus, – sakė A.Garmažapova leidiniui „The Moscow Times“. – O mes nenorime tokios reputacijos.“

A.Garmažapova: „Daug buriatų žuvo nuo Rusijos represijų, mūsų kalba ir kultūra vis labiau nyksta.“

Jos iniciatyva paskelbus keletą įrašų, kuriuose Ukrainoje ar kur kitur gyvenantys buriatai pasisako prieš karą, judėjimas išaugo į „Laisvosios Buriatijos fondą“. Tai – pirmoji antikarinė organizacija, įkurta rusų etninės mažumos narių.

Ši grupė ne tik skelbia vaizdo įrašus, kuriuose smerkiama Rusijos invazija į Ukrainą, bet ir teikia teisines konsultacijas nenorintiems kariauti buriatų kariams bei stebi, kiek buriatų žuvo ir buvo sužeista vykstančiame konflikte.

Anot A.Garmažapovos, vienas iš „Laisvosios Buriatijos fondo“ tikslų – pasipriešinti „Putino kareivių“ pravardei, kurią Ukrainos žurnalistai priklijavo šalyje kovojantiems buriatams dėl didelio jų skaičiaus Rusijos daliniuose.

„Įsiveržimas į Ukrainą buvo akstinas“, – laikraščiui „Le Figaro“ teigė Viktorija Maladajeva, viena iš fondo „Laisvoji Buriatija“ steigėjų, šiuo metu gyvenanti JAV, bet vis dar turinti giminių Buriatijoje.

„Vertiname tai kaip Rusijos imperinio pasipūtimo, kuris iš tiesų niekada nesibaigė, tęsinį. Mes, buriatai, matėme, kaip mūsų istorinę žemę prie Baikalo ežero prieš du šimtus metų užkariavo carinės, o vėliau sovietinės pajėgos. Daug buriatų žuvo nuo represijų, mūsų kalba ir kultūra vis labiau nyksta“, – sakė ji.

„Zuma press“/„Scanpix“/Spalio mėnesį Rusijos etninės mažumos susibūrė į protestą prieš karą ir mobilizaciją priešais Rusijos ambasadą Londone
„Zuma press“/„Scanpix“/Spalio mėnesį Rusijos etninės mažumos susibūrė į protestą prieš karą ir mobilizaciją priešais Rusijos ambasadą Londone

Sukūrė judėjimus

Dabar penkiolika „Laisvosios Buriatijos“ fondui priklausančių aktyvistų ragina „dekolonizuoti“ Rusiją. Kitaip tariant, jie reikalauja etninių mažumų respublikų nepriklausomybės.

Sukūrus „Laisvosios Buriatijos“ fondo paskyrą socialiniuose tinkluose, ypač „Instagram“, išplito ir kitos aktyvistų grupės, kurioms padėjo Buriatijos asociacija.

Jakutai, kalmukai ir tuviai (Altajaus bendruomenė, iš kurios kilęs gynybos ministras Sergėjus Šoigu), trys mongolų kilmės tautos – visos dabar turi savo judėjimą.

Tas pats pasakytina ir apie kai kuriuos totorius bei baškirų Baškortostano Respubliką, esančią Urale, kurios nepriklausomybės lyderis Ruslanas Gabbassovas nuo balandžio mėnesio sulaukė prieglobsčio Lietuvoje. Taip pat buvo įsteigti du komitetai – Rusijos laisvųjų tautų ir Rusijos azijiečių.

Šių judėjimų socialiniuose tinkluose dalijamasi informacija ir liudijimais, ypač iš mobilizuotų karių šeimų arba „ne rusų“, patyrusių ksenofobiją Rusijoje. Jie taip pat padėjo kariams nutraukti sutartis arba palikti frontą.

Būtų naivu tikėtis, jog buriatų elgesys ir veiksmai galėtų destabilizuoti Rusijos sistemą. Pirmiausia, „Laisvosios Buriatijos“ fondas savo veiklą vykdo už Rusijos ribų, o žmonės Rusijoje – bijo kritikuoti valdžią. Negana to, buriatų tautybės žmonės sudaro tik trečdalį, apie 500 tūkst., viso Buriatijos regiono gyventojų.

Tačiau antropologė Caroline Humphrey leidiniui „Financial Times“ teigė, jog tai, kas vyksta Buriatijoje, suteikia vilties permainoms:

„Ukraina – tai ne buriatų karas...Todėl tikiuosi, kad tai privers daugiau buriatų suprasti, kad tokiai didingai šaliai kaip Rusija tikrai nereikia tokios valdžios su jos šovinistine ideologija ir niekingu melu.“

„Šis karas yra tarsi vampyras“

Vienas pagrindinių „Laisvosios Buriatijos“ fondo atstovų rūpesčių – didesnės kareivių, priklausančių Rusijos etninėms mažumoms, nei etninių rusų įtraukimo į karą apimtys ir jų mirčių statistika.

Remiantis viešais duomenimis apie karių aukas, kuriuos surinko Rusijos tyrimų portalas „iStories“, Buriatija ir Šiaurės Kaukazo Dagestano regionas, skurdesni nei vidutiniškai ir apgyvendinti neetninių rusų daugumos, patyrė daugiausia aukų nuo vasario 24 d., kai Kremlius įsakė įvesti kariuomenę į Ukrainą (atitinkamai 259 ir 277 žuvę kariai).

„Šis karas, – leidiniui „The Moscow Times“ sakė viena iš fondo įkūrėjų Marija Viuškova, – yra tarsi vampyras. Jis siurbia jauną Buriatijos kraują“.

Maskva, „iStories“ duomenimis, tuo tarpu skaičiuoja vos 10 žuvusiųjų.

„Mobilizacija Buriatijoje nėra dalinė, – sakė A.Garmažapova. – Jie visus šaukia į karą“.

Jos vadovaujamas „Laisvosios Buriatijos“ fondas sulaukė šimtų pagalbos prašymų iš gyventojų, kurių artimieji gavo mobilizacijos dokumentus. Pasak jos, daugelis jų buvo vyresni nei 40 metų ir turėjo sveikatos sutrikimų, dėl kurių jie negalėtų tarnauti kariuomenėje.

A.Garmažapova paskaičiavo, kad per pirmąją naktį į kariuomenę buvo pašaukta nuo 4 iki 5 tūkst. regiono gyventojų. Tuo tarpu nepriklausoma naujienų svetainė „Liudi Baikala“ („Baikalo žmonės“) teigė, jog iš 978 tūkst. gyventojų greičiausiai bus mobilizuota nuo 6 iki 7 tūkst. žmonių.

Pasak A.Garmažapovos, plataus masto mobilizacija Buriatijoje, kur maždaug trečdalį gyventojų sudaro etniniai buriatai, daugiausia budistai, artimai susiję su mongolais, yra sąmoningas vietos valdžios institucijų, siekiančių įtikti Kremliui, politinis sprendimas.

A.Muždabajevas: „Viskas, ant ko laikosi Rusijos reichas, yra baimė ir abejonės.“

„Federalinis centras stengiasi neliesti Sankt Peterburgo ir Maskvos, nes Maskvoje prieš Kremlių galima rengti protestus“, – sakė fondo įkūrėja.

Per didelis etninių mažumų atstovų skaičius tarp žuvusiųjų yra labiau ekonominės nelygybės, o ne sąmoningos diskriminacijos politikos pasekmė. Pavyzdžiui, Buriatija yra viena iš skurdžiausių Federacijos teritorijų (76 vieta iš 89 pagal „Ria“ reitingą), todėl tokiomis aplinkybėmis, kaip ir Tuvoje, jauni vyrai į kariuomenę žvelgia kaip į socialinio tobulėjimo viltį ir priemonę išlaikyti šeimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Aideras Muždabajevas
Asmeninio archyvo nuotr./Aideras Muždabajevas

„Rusija – ne federacija, o imperija“

Ukrainoje veikiančio Krymo totorių televizijos kanalo direktoriaus pavaduotojas, žurnalistas Aideras Muždabajevas anksčiau portalui 15min teigė: „Rusija – ne federacija, o imperija ir jos žemės surinktos imperialistiškai.“ Todėl esą norinčiųjų atsiskirti nuo centrinės valdžios Maskvoje tikrai yra.

„Negaliu 100 procentų teigti dėl kiekvienos tautos, tačiau čečėnai niekada nenorėjo būti Rusijos dalimi. Tatarstane taip pat yra nepriklausomybės šalininkų ir tai parodė dar praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis, kai Tatarstanas priėmė nepriklausomybės deklaraciją. Deja, vėliau viskas buvo atšaukta.

Viskas, ant ko kol kas laikosi rusų reichas, yra baimė ir abejonės dėl rytojaus. Jei koalicinės pajėgos galiausiai prispaus Rusiją, kils ekonominė krizė, bus pralaimėtas karas, nepriklausomybės nuotaikos Rusijos sudėtyje esančiose respublikose sustiprės tūkstančius kartų“, – komentavo A.Muždabajevas.

Po Rusijos invazijos į Ukrainą publikuotame darbe „Laikas imti kvestionuoti Rusijos imperinį nekaltumą“ mokslininkės Botakoz Kassymbekova ir Erica Marat atkreipė dėmesį, jog Rusijos įsiveržimas į Ukrainą gali pradėti skausmingą Rusijos dekolonizacijos procesą:

„Daug kas priklauso nuo to, ar Rusijos intelektualai atsisakys didingos rusų tautos ir „broliškų“ tautų draugystės idealų. Tam reikia pripažinti kitų šalių ir kultūrų suverenumą bei lygybę ir prisiimti atsakomybę už sovietinę genocido paženklintą kolonijinę praeitį. Dekolonizavus Rusijos politinį diskursą ir kultūrą, bus paneigtas Rusijos imperinio nekaltumo ir aukos mitas bei atkurtas kolonizuotųjų orumas.“

Pasak mokslininkių, „Rusijos dekolonizavimas yra labai svarbus anksčiau jos okupuotoms teritorijoms, tačiau jos pačios gebėjimas pervertinti savo istoriją taip pat yra itin reikšmingas Rusijos išlikimui dabartinėse jos ribose“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min