„O jūs žinote, kas tai yra gangbang?“, – manęs visai ne retoriškai klausia Alla Spriševska, latvių vaikų teisių gynimo organizacijos „Our Children“ narė.
Ji verčia vokiško leidinio mokytojams puslapius, kuriame nurodyta, kokias sąvokas, procesus, susijusius su lytiškumu, mokytojai turėtų aiškinti vaikams. „Gangbang“ – viena iš sąvokų.
Latvijoje tokių vadovėlių kol kas nėra. Negana to, vasarą buvo priimtas įstatymas, kuriame numatyta, kad mokyklose negalima naudoti amoralių švietimo priemonių. Kas tai yra, įstatymas neapibrėžia, bet netrukus bus sudaryta darbo grupė, kuri ir nuspręs, kas yra moralu, o kas ne.
Darbo grupėje turėtų dalyvauti ir nevyriausybinių vaikų teisių organizacijų, tokių kaip „Our children“ atstovai.
Ko apie lytiškumą nereikėtų pasakoti vaikams? A.Spriševska rodė įvairius Latvijoje ir ne tik leistus lytinio švietimo vadovėlius ir knygas.
Štai vienos jų skyrių, aiškinantį berniukams apie skirtingą penio ilgį, puošia iliustracija: berniukas stovi visiškai nuogas, o penis, ilgas tarytum kokia gyvatė, apsiveja jo liemenį, kyla aukštyn ir nugula kažkur ant peties.
„Mums su jumis tai gali būti juokinga, tačiau ar tai supras mažas vaikas?“ – klausė A. Spriševska.
O ši iliustracija vaizduoja pedofiliją:
„Tokios knygos gali vaikus arba smarkiai pastūmėti pornografijos link, arba atgrasinti nuo sekso visam gyvenimui. Mergina, iki 18 metų išbandžiusi įvairias sekso formas, neišmoksta jausti malonumo, ir pagalvoja, kad yra frigidiška“, – kalbėjo A.Spriševska.
Moterys siūlo, kad lytinis auklėjimas pagal mokyklos rekomendacijas būtų atliekamas namuose.
Ji kartu su kita vaikų teisių aktyviste Irina Smorigo siūlo, kad mokyklose vyktų lytinio švietimo pamokos ne vaikams, o tėvams – kartais galėtų būti rengiami tėvų susirinkimai, kuriuose būtų paaiškinama, ką tam tikro amžiaus vaikui reikėtų žinoti, ir būtų pateikiami keli būdai, kaip galima su vaiku apie tai pasikalbėti.
Kitaip tariant, moterys siūlo, kad lytinis auklėjimas pagal mokyklos rekomendacijas būtų atliekamas namuose.
Kol A.Spriševska kalba apie lytinį švietimą, I.Smorigo rūpinasi užsienyje įvaikintais Latvijos piliečių vaikais. Bėda – panaši kaip ir Lietuvoje: Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ar kitose valstybėse kartais iš Latvijos piliečių atimami ir įsivaikinimui atiduodami vaikai.
Nuo skaudžių patyrimų iki sąmokslo teorijų
Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, vaikų atėmimo iš tėvų ir įvaikinimo užsienyje istorijos yra apipintos sąmokslo teorijomis, kurias paneigti taip pat sunku, kaip ir pagrįsti.
Tačiau išdraskytos latvių šeimos yra akivaizdus faktas. I.Smorigo, dviejų vaikų mama, ruošiasi steigti dar vieną nevyriausybinę organizaciją – tėvų kongresą. Jo tikslas – suburti tėvus, kad jie galėtų dalintis patirtimi apie vaikų auklėjimą, jų teisių apsaugos ir kitus įstatymus įvairiose užsienio valstybėse ir pan.
A.Spriševska pasakojo, kad tėvai bijo garsiai pasakoti savo istorijas – jiems gėda prieš draugus, kaimynus, jie nerimauja, kad, atsivėrę viešai, galutinai neteks teisės susigrąžinti savo vaikus.
I.Smorigo prie vaikų teisių gynėjų prisijungė paskaičiusi internete apie Lailą Brice. Tai dabar jau šešerių metų sulaukusi mergaitė, kuri pirmą kartą į priežiūros įstaigą pakliuvo sulaukusi vos pusantrų metų – mergaitė buvo namuose palikta viena. Vėliau vaikas buvo perduotas globėjams. Lailos mama aiškina, kad sprendimas dėl jos mergaitės įvaikinimo buvo prievartinis, priimtas mamai nežinant.
Tokių neva prievarta įvaikintų vaikų atvejų Latvijoje yra daug. Tačiau kiek, moterys negali pasakyti. A.Spriševska pasakojo, kad tėvai bijo garsiai pasakoti savo istorijas – jiems gėda prieš draugus, kaimynus, jie nerimauja, kad, atsivėrę viešai, galutinai neteks teisės susigrąžinti savo vaikus.
Tėvai pasakoja apie nelaimę vienas kitam, kreipiasi į Lailos mamą.
„Mes norime pirmiausia suvienyti tėvus. Žiniasklaidoje pateikiamą informaciją mes vadiname nupirkta“, – kalbėjo I.Smorigo.
Jos, kaip ir A.Spriševskos tikslas, yra tėvams kaip įmanoma daugiau pateikti informacijos apie tai, kokios vaikų auklėjimo normos egzistuoja užsienyje. Būtent dėl nežinojimo, pasak moterų, tėvams kartais ir tenka atsidurti vaiko teisių apsaugos tarnybų akiratyje.
Latvijoje nevyriausybinės vaikų teisių gynimo organizacijos kalba panašiai – rečiau akcentuoja smurtą, dažniau – socialinės apsaugos sistemos ydas, griežtas ir esą ne visada teisingas socialines sistemas užsienyje.
Vienija jas ir tai, kad neretai šios organizacijos apkaltinamos homofobija.
Tradicinis „tegul gyvena kaip nori, bet į viešumą nelenda“ argumentas
Tiek „Our children“, tiek ROD nevyriausybinė vaikų teisių gynimo organizacija kartais iš kritikų išgirsta, kad neva tarnauja Rusijai, nes garsiai kalba tiek prieš Skandinavijos vaikų teisių apsaugos sistemą, tiek apie lytinį švietimą, įtraukiant į jį sąvokas apie homoseksualizmą.
Abi organizacijos tikina, kad įvairius lytiškumo, seksualumo klausimus su vaikais reikėtų aptarti namuose, ne mokykloje. Kitaip tariant, tėvai galėtų rinktis, ką savo vaikui papasakoti seksualumo, tiek homoseksualaus, tiek heteroseksualaus, klausimais.
„Our children“ aktyvistės pasakojo ir pačios šeimose turinčios homoseksualių asmenų, todėl tikrai nėra homofobės, tiesiog mano, kad nereikėtų to mokyti vaikų. Joms atrodo, kad ne visi homoseksualūs asmenys yra tokie todėl, kad tokie gimė – kai kurių tokio gyvenimo kelio pasirinkimą lėmė auklėjimas, o ne gamta.
Tuo metu ROD atstovai Saulus Šeikis ir Jelena Kornetova apie homoseksualumą kalba kur kas aštriau. S.Šeikis skaito paskaitas apie LGBT invaziją, taigi šeimos ardymą, visuomenės skaldymą, visuomenės identiteto ištrynimą.
