Iki šiol buvusios sovietinės erdvės ir Rusijos susipriešinimas vyksta „juoda-balta“ principu: politinis šių šalių elitas mano, kad draugystė su Rusija reiškia nepriklausomybės praradimą, o priešiškas tonas tarsi ją apsaugo. Ar iš tikrų taip? Ar viskas taip primityvu?
Šiose šalyse pamažu formuojasi ir kita nuomonė: priešiškumas Rusijai toli gražu nereiškia nacionalinio saugumo garantijų, o galbūt atvirkščiai – šio saugumo mažėjimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie tai prakalbo „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partijų lyderiai, tokios pagrindinės verslo figūros kaip Pramonininkų asociacijos pirmininkas Bronislovas Lubys.
Saakašvilis tik pakenkė Gruzijai
Koncepcijos „Kuo daugiau iššūkių Rusijai, tuo stipresnis saugumas“ pažeidžiamumas ypač Rusija iš SSRS gelmių išėjo kraujuodama, su didžiuliais kompleksais ir netgi su neurozėmis. Tai trukdo jai surasti savo identiškumą.akivaizdus po įvykių Gruzijoje. Patys gruzinų politikai šiandien pastebi, kad, metęs iššūkį Rusijai, demonstruodamas savo raumenis, M. Saakašvilis faktiškai pakenkė Gruzijai. Abchazijos ir Pietų Osetijos statusas buvo tarsi pakibęs ore, o šiandien šie Gruzijos regionai jau prarasti. Ar padidino Tbilisis savo saugumą, demonstruodamas karingumą? Kur buvo Rusijos kariuomenė vakar ir kur ji šiandien?
„Serganti Rusija“
Pažvelkime į problemą ne iš vienos ar kitos šalies pozicijų, o su sveika nuovoka. Rusija iš SSRS gelmių išėjo kraujuodama, su didžiuliais kompleksais ir netgi su neurozėmis (kaip, beje, ir kitos sovietinės respublikos – tik neurozės kitos). Tai trukdo jai surasti savo identiškumą. Protingi Vakarų politikai tai supranta ir bando taikytis prie liguistos Rusijos būsenos. Jie tai supranta, galvodami ne apie Rusijos, o apie savo interesus. Nes erzinti ir demonstruoti vien tik agresiją valstybei, kuri įveikia pereinamąjį laikotarpį, reiškia veikti neprotingai, stumti ją į tokias pozicijas, kurios nenaudingos nei kaimynams, nei apskritai Vakarams.
Ar tai supranta Lietuvoje? Šios šalies dešinieji užsipuolė Socialdemokratų partijos garbės pirmininką A. Brazauską (beje, sklinda gandai, kad jis gali iškelti savo kandidatūrą į Lietuvos prezidentus), kad šis partijos suvažiavime rugsėjo 6 dieną, artėjant rinkimams į Seimą, išdrįso pateikti Suomijos pavyzdį „finliandizacijos“ kontekste. Ar tai ne tinkamas pavyzdys, kad ir Lietuva turi elgtis taip santūriai, kaip tuometinė Suomija, ir apginti savo nepriklausomybę?
Kieno politiką vykdo Baltijos šalys?
Pažvelkime į Baltijos šalių interesus, ypač į problemą, kad jų valdžioje nėra protingų politikų, tikrų diplomatų, kad šie, užuot atsižvelgdami į kažkieno nurodymus, vykdo ne savo politiką. Šie interesai negali būti nesusiję su tokia didele kaimyne kaip Rusija. Ypač kai ji maitina Baltijos šalis energijos resursais.
Šie interesai reikštų išnaudoti progas patylėti arba pritarti Rusijai, o kai kur ne radikaliai pasmerkti ir ne pirmiems. Visa tai vadinama sumanumu arba gudrumu, o ne tėvynės išdavyste, kaip šaukia dešinieji. O kas yra išdavystė? Tai įsiveržimo provokavimas, tai egzistavimas esant 20 laipsnių šalčiui be rusiškų dujų... Nes nafta vamzdžiais į Lietuvą jau neteka. Tai kur išdavystė, o kur sumanumas ir atsakomybė? Galų gale be Suomijos yra tokios posovietinės šalys kaip Slovakija, Vengrija, Slovėnija, kurios, kaip ir Lietuva, yra NATO ir ES narės, bet jų balsai neskamba pirmose Rusijos kritikų eilėse. Ar jos bailės? Ar joms nusispjauti į savo šalių nacionalinį saugumą ir naudą? O gal ten „gudresni“ lyderiai negu Lietuvoje?
„Mes nieko nepadarėme savo šalies saugumui, – sako buvęs Lietuvos užsienio reikalų Su kaimynu geriau draugauti, negu kariauti, atidedant istorines sąskaitas ir nuoskaudas. Ypač jei tas kaimynas be alternatyvos tave šildo, tegu ir už tavo paties pinigus, ir be jo artimiausią žiemą tu tiesiog sušalsi.ministras Povilas Gylys. – Pirmajame projekte „Gintarinis“ dujotiekis turėjo eiti per mūsų teritoriją, ir būtume gavę didžiulę ekonominę ir politinę naudą. Bet mes tik skelbėme politinius pareiškimus, todėl rusai ir vokiečiai vamzdyną nutarė tiesti aplenkdami mus. Kai mėtomės karingais pareiškimais, kyla abejonė, ar ir mes nesukinėsime kranelių politiniais tikslais“ („Vakaro žinios“).
Suprantama, kad Baltijos šalys žaidžia rusiška (antirusiška) korta, kuri yra tam tikrų jėgų politinis koziris. Baimės eskalavimas tik paskatina Rusiją į šias šalis žvelgti taip pat priešiškai. Tuomet kyla ir karinė reakcija (karinės galios didinimas pasienyje), ir imamasi ekonominių priemonių. Pavyzdžiui, Lietuvoje dislokuotos NATO bazės sukelia tokią pat Rusijos reakciją – ji apsups Lietuvą ne tik savo ginkluotosiomis pajėgomis, bet ir branduolinėmis raketomis. Ar išloš iš to Lietuvos saugumas? Ar abipusis ginklavimasis ir žvanginimas ginklais – tai saugumas? Ar neužtenka Gruzijos pavyzdžio?
Emocijoms politikoje ne vieta
Kiekviena šalis turi teisę ir privalo stiprinti savo saugumą ir gynybą. Lietuvoje tai irgi daroma ir ketinama daryti. Bet protingi politikai supranta, kad bet koks saugumas šiuolaikiniame pasaulyje sąlygiškas. Jeigu jau taip atsitiks, jei viršų paims emocijos, kaip atsitiko Gruzijoje, tai nebus saugumo nei Prancūzijoje, nei JAV. Kad ir kaip Amerika buvo, rodos, apsaugota, o „Al Qaeda“ ėmė ir pateko į šalį ir smogė vidury baltos dienos.
Mes gyvename trapiame pasaulyje ir supratimą, kad nacionalinis saugumas yra tik tuomet, kai didinami kariniai raumenys ir erzinamas galingesnis kaimynas, laikas nurašyti praeičiai. Tyliai stiprindamas gynybą, sumanus vadovas tuo pačiu metu yra „gudrus kaip lapė“, tarsi pakyla virš savo kompleksų ir vadovaujasi sveiku protu bei išskaičiavimu. Ir tai jam sako, kad su kaimynu geriau draugauti, negu kariauti, atidedant istorines sąskaitas ir nuoskaudas. Ypač jei tas kaimynas be alternatyvos tave šildo, tegu ir už tavo paties pinigus, ir be jo artimiausią žiemą tu tiesiog sušalsi. O jo mylėti ir nebūtina...
Parengė Česlovas Iškauskas
