Maskvą valdantys režimai net kelis kartus buvo užėmę Lietuvos teritoriją, o paskutinioji sovietų okupacija atnešė ne tik daug aukų, bet ir istorinę nuoskaudą, kurios nepamirš net ir būsimos kartos.
Lietuva vis primena apie tai, kad laukia oficialaus Kremliaus atsiprašymo už sovietų režimo žudynes, trėmimus ir grobimus, o štai dabartinės Rusijos valdžios atstovai atšauna, kad tai Lietuva turėtų sumokėti už tai, kad sovietai tariamai investavo net apie 72 milijardus dolerių.
Pastarieji 27 nepriklausomos Lietuvos ir Rusijos santykių metai pažymėti bandymų palaikyti ekonomiškai naudingus santykius, stengiantis išjudinti istorinių klausimų sprendimą. Vladimiro Putino Rusija nužygiavo istorijos revizionizmo keliu, kuris užkirto galimybę susitarti dėl esminių dalykų.
Rusija Lietuvoje suprantama kaip grėsmė, o propagandos paveikti rusai lietuvius mato kaip vienus didžiausių priešų. Nepaisant to, dalis lietuvių vertina brandžiąją rusų kultūrą, o rusų turistai noriai lankosi Lietuvos kurortuose ir leidžia pinigus mūsų šalyje.
Geriausias sandoris – kariuomenės išvedimas
Rytų Europos studijų centro vadovo, politologo Lino Kojalos manymu, Lietuvos-Rusijos santykiai visada buvo daugiau ar mažiau komplikuoti.
„Ilgą laiką, pačioje pradžioje, kai mes kūrėme nepriklausomą valstybę, pagrindinis klausimas buvo kariuomenės išvedimas. Vyko sudėtingos derybos, nors lietuviai ir jautė palaikymą iš tuometinio Rusijos vadovo Boriso Jelcino“, – apie dešimto dešimtmečio pradžioje vykusias derybas dėl rusų karių išvedimo pasakojo politologas.
„Nemanau, kad galėtume sakyti, kad tai buvo laikotarpis, kuriame viskas buvo kaip sviestu patepta, tačiau Jelcino vadovavimo metu kai kurios tendencijos mums išties buvo palankios“, – pripažino jis, pažymėdamas, kad karių išvedimo klausimas buvo sėkmingiausias dvišalių derybų su Rusijos federacija pavyzdys.
Ekspertas priminė, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Vakarai manė, kad Rusija labai greitai iš komunizmo planinės ekonomikos persiorientuos į laisvos rinkos sistemą.
Buvo tikima, kad Rusija pakankamai greitai transformuosis į demokratiją. Kai tos viltys ėmė žlugti, tai ir Lietuva suprato, kad ta santykių tendencija, kuri atrodė palanki, vėl atneš keblumų, – apie nepavykusį Rusijos žengimą Vakarų keliu kalbėjo L.Kojala.
„Buvo tikima, kad Rusija pakankamai greitai transformuosis į demokratiją. Kai tos viltys ėmė žlugti, tai ir Lietuva suprato, kad ta santykių tendencija, kuri atrodė palanki, vėl atneš keblumų“, – apie nepavykusį Rusijos žengimą Vakarų keliu kalbėjo L.Kojala.
„Mūsų santykius visada lydėjo dvilypumas. Mes visada norėjome geresnių santykių ir tam užtenka pažiūrėti, pavyzdžiui, į 2012 metų socialdemokratų programą, kuri teigė, kad reikalingas perkrovimas. Apie santykių gerinimą kalbėjo ir diplomatai, tokie kaip Petras Vaitiekūnas“, – priminė jis.
Lietuvos ir Rusijos santykių optimizmą dažniausiai išvaikydavo prasidėjęs konkrečių klausimų sprendimas. Prekybos, saugumo ar kitų sričių problemos buvo sprendžiamos atžagariai ir nenoriai. Vieninteliu geresniu pavyzdžiu galima laikyti susitarimą dėl Kaliningrado tranzito, leidusį Lietuvai įstoti į Europos Sąjungą.
„Tai net neturėtų būti tapatinama su konkrečiais lyderiais. Labiau su Rusijos strateginiu interesu, kuris nesutampa su mūsų strateginiu interesu“, – teigė L.Kojala.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO dvišaliai santykiai su Rusija buvo pakelti į aukštesnį lygmenį ir dėl įvairiausių nesutarimų su Maskva įgavome galimybę kalbėtis Briuselio ar aljanso vardu.
Pirmieji grėsmės ženklai jau nuo Gruzijos karo
L.Kojala pripažino, kad santykiai su Maskva pradėjo bjurti dar žymiai anksčiau nei prasidėjo agresija Ukrainoje, buvo aneksuotas Krymas.
„Prisiminkime tą patį Gruzijos karą, kuris buvo tam tikras signalas Baltijos valstybėms, kad Rusijos užsienio politika yra per daug agresyvi“, – sakė politologas. „Tuo metu mūsų nenorėjo girdėti, mes net grasinome ir vetavome ES derybas su Rusija, tuo metu sulaukdami daug Vakarų žiniasklaidos dėmesio. Buvo stebimasi, kad tokia maža valstybė nenori, jog ES kalbėtų su Rusija ir kelia tam tikras sąlygas“, – prisiminė jis.
Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu beveik visada būdavo kieta, tačiau tuo pat metu sekė ir bandymai suteikti dar vieną galimybę Rusijos lyderiams.
„Buvo ir skambučiai Dmitrijui Medvedevui, buvo ir prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Vladimiro Putino susitikimas“, – pažymėjo L.Kojala, pridurdamas, kad tuo metu tai buvo aprašoma kaip bandymas pagerinti ekonominį bendradarbiavimą, pabandyti susikalbėti su kaimynu, kuris strategiškai svarbus.
„Reikia turėti galvoje, kad santykiuose reikia abiejų pusių nuoširdaus dalyvavimo. Tango šokamas dviese. O ypač, kai turime tokį asimetrinį santykį tarp didelės ir mažos valstybės. Lietuvos norai kažką padaryti, formuoti tą santykių dinamiką yra labai riboti“, – teigė politologas.
Latvijos ir Estijos santykius su Rusija formuoja gausios rusakalbių tautinės mažumos klausimai, kurie ne tokie reikšmingi Lietuvai. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad šis klausimas atsiliepia ir retorikai. Mažą dalį rusakalbių gyventojų turinti Lietuva aštriausiai kritikuoja Kremliaus veiksmus.
„Latvija ir Estija po Ukrainos įvykių taip pat aštriai atsiliepia, bet jie bando išsaugoti tą balansavimo dėmenį“, – pastebėjo L.Kojala.
Jis pasidžiaugė, kad nepaisant karo Ukrainoje ir skambių pareiškimų tiek iš Maskvos, tiek iš Vilniaus, Rusijos keliamos grėsmės ir atsakomųjų veiksmų, tai nevirto priešiškumu tautinėms bendrijoms, rusakalbiams gyventojams. Šie taip pat pakankamai lojaliai žvelgia į savo valstybės veiksmus.
„Be galo reikšminga atskirti politinius sprendimus, kurie priimami Kremliuje, ir pačią tautą. Juo labiau, tos tautos atstovus, gyvenančius Lietuvoje, kurie yra gerai integravęsi, besijaučiantys rusų kilmės Lietuvos piliečiais“, – kalbėjo ekspertas.
Priešai, nes amerikiečių sąjungininkai
Jo manymu, Rusijos valdžios organizuojamose apklausose priešų sąraše vis atsidurianti Lietuva yra sąmoningai piešiama tamsiomis spalvomis.
„Tai informacinė erdvė, kuri yra Rusijoje, ir kiek mes ją matome iš čia, formuoja tokį įspūdį. Pasigaunamos frazės, pasisakymai, kuriuose yra peikiama Kremliaus politika, pasigaunamas noras stiprinti NATO buvimą Baltijos valstybėse, amerikiečių karių atvykimą, visa tai pateikiama per priešišką perspektyvą“, – sakė L.Kojala.
Pasienyje su Kaliningrado sritimi Lietuvos pradėta statyti tvora Rusijoje taip pat sutinkama kaip augančio priešiškumo ženklas.
„Mane nustebino, kad toks techninio pobūdžio klausimas, neturintis didelės reikšmės, sulaukia netgi Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo komentaro“, – stebėjosi Rytų Europos studijų centro vadovas.
„Paradoksalu, kad Amerika priešų sąraše, o šalia tos mažytės Baltijos valstybės, kurių įtaka tarptautinių santykių kontekste yra gana ribota... Ar iš tikrųjų mes keliame tokią grėsmę Rusijai?“, – retoriškai klausė politologas.
Bendri interesai – prekyba ir kultūra
Ar su grėsmę Lietuvai keliančia ir okupaciją simuliuojančias karines pratybas pasienyje rengiančia Rusija galime turėti bendrų interesų? L.Kojalos teigimu, ekonominio bendradarbiavimo nauda tikrai galima.
„Rusija, nepaisant to, kad yra sankcijos iš abiejų pusių, vis dar yra svarbiausia Lietuvos importo ir eksporto partnerė. Tai yra tikrai reikšmingas ženklas, kad net ir sankcijų kontekste mūsų ekonomikai persiorientuoti ir atrasti naujas rinkas nėra taip lengva“, – pastebėjo jis.
„Faktas, kad kai Rusijoje 1999 metais kilo krizė, jau buvo kalbama apie persiorientavimą į Vakarus, į kitas rinkas, tačiau situacija pasitaisė ir Rusija toliau išliko svarbi, ir išlieka svarbi prekybos partnerė“, – pripažino L.Kojala.
„Tas ekonominis santykis galėtų būti jungtis, jei viskas taptų daugiau pragmatiška, o Rusijos pusė atsisakytų tam tikrų geopolitinių ambicijų, kurios kelia nerimą“, – konstatavo jis.
Politologas pabrėžė, kad daug lietuvių vis dar puikiai moka rusų kalbą, domisi Rusijos literatūra, muzika, baletu ir kitomis meno šakomis. Tiesa, viską kaip ir ekonomikos atveju gadina augančios geopolitinės Maskvos ambicijos, persmelkiančios net ir meno ar sporto erdvę.
„Bijau, kad nebegalime koncertų, renginių atsieti nuo politinių aspektų. Tai Rusijos pusėje, deja, tapo labai politizuotu dalyku ir reikėtų geresnės santykių atmosferos, kad sugrįžtume prie neutralaus požiūrio, kuris reikalingas kultūrai“, – užbaigė pokalbį L.Kojala.
