Janio Kluge vertinimu, Rusijos karinės išlaidos šių metų pirmąjį ketvirtį buvo maždaug trečdaliu didesnės nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Beveik kas antras federalinio biudžeto išlaidų rublis buvo nukreiptas karui. Dar svarbiau – karinės išlaidos buvo lygios maždaug 2/3 visų federalinio biudžeto pajamų per pirmąjį 2026 m. ketvirtį.
„Tokios išlaidos nėra tvarios. Bet ar jos gali sustabdyti karo mašiną? Juk autoritarinis režimas gali išteklius kreipti ten, kur jam reikia. Nei visuomenė, nei elitas kontrolės mechanizmų tam neturi.
Visgi net ir V.Putino sistema veikia tam tikrose ribose. Jai reikia ne gražaus BVP rodiklio, o grynųjų pinigų srauto. Jį geriausiai užtikrina žaliavų eksportas. Būtent iš jo apmokamos karo sąskaitos – rekrutų premijos ir algos, kompensacijos žuvusiųjų šeimoms, kariniai užsakymai, pramonės pajėgumų plėtra“, – sako L.Kojala.
Ukraina smogia ten, kur skauda. Nuo metų pradžios ukrainiečių smūgiai naftos infrastruktūrai padvigubėjo. IEA vertinimu, Rusijos naftos gavyba gegužę buvo apie 10 proc. mažesnė, nei planuota. Rusija jau susiduria ir su degalų tiekimo sutrikimais – ir net kalba apie importo poreikį.
Be to, V.Putinas vengia visuotinės mobilizacijos, nes supranta jos politinę kainą. Vietoje to „perka“ rekrutus. J.Kluge, remdamasis Rusijos biudžeto duomenimis, skaičiuoja, kad pirmąjį ketvirtį federalinės išmokos buvo sumokėtos maždaug 71 tūkst. naujų kontraktininkų – mažiausias tokio laikotarpio skaičius per trejus metus. Vėliau srautas, panašu, grįžo prie maždaug 30 tūkst. per mėnesį, bet tam reikia vis didesnių premijų. Tad grįžtame prie pinigų srauto svarbos.
Todėl Kremliui kyla vis sudėtingesni praktiniai klausimai. Kaip tęsti agresiją be mobilizacijos, kai žuvusiųjų ir sunkiai sužeistųjų skaičius artėja prie naujų rekrutų ribos arba ją viršija? Kaip kompensuoti pinigų srauto trūkinėjimą, kai ukrainiečiai talžo energetikos infrastruktūrą, sankcijos apsunkina eksportą, o biudžeto deficitas jau pirmoje metų pusėje viršija planus? Kaip toliau kelti ultimatyvius reikalavimus „derybose“, jei agresorius ne tik nepasiekia strateginio proveržio, bet ir praranda taktinę iniciatyvą?
„Nėra jokių ženklų, kad Rusija ketintų stabdyti karą. Bet kiekvienas karo mėnuo kainuoja daugiau. Efektyvesnio būdo nei kaštų agresoriui didinimas – tikintis laikysenos korekcijos – nei Ukraina, nei partneriai kol kas nerado“, – apibendrino politologas.
