Tuomet, atrodytų, žodį turėtų tarti artimieji. Arba tie, kurie tokiais apsimeta. Bet kad tokių nėra. V.Putino auganti paranoja paskandino visą pasitikėjimą ir tikėjimą bendražygiais. Jam kuo toliau, tuo labiau vaidenasi perversmai ir pasikėsinimai. Tiesa, yra gauja pataikūnų, bet jie tiesos pasakyti negali, nes dreba dėl savo kėdės, dėl fizinio saugumo, dėl prisigrobtų pinigų išsaugojimo. V.Putinas yra jų neliečiamybės garantas. Jei kas nors išdrįsta atvirai pranešti Vadui karčią tiesą apie ekonomikos būklę ir realią padėtį fronte – didžiausia problema tampa pats pranešėjas.
V.Putiną galima įtarti viskuo, bet prielaidos apie jo psichinį neadekvatumą, matyt, vis tiek yra perdėtos. Jis negali nematyti ir nesuprasti, kad jam į akis meluojama. Jis juk pats tampa pajuokos objektu, kai viešai kelintą kartą skelbia apie pergales ir visokių ten vietovių „išlaisvinimą“, ką jam nuolat raportuoja karo vadai, bet vėliau paaiškėja, kad visa tai yra melas. Taip pastaruoju metu ne kartą buvo su Kostiantynivka, daugybę kartų su Kupjansku. Kas nors po to nukentėjo? Buvo nubaustas? Niekas!
V.Putinas juk negali nematyti savo Vyriausybės ir vadinamojo „elito“ veidų išraiškos auditorijoje, kuomet jiems skelbia apie Rusijos ekonomikos pasiekimus, stipriai „lenkiančius“ Vakarų šalių rodiklius.
V.Putinas bijo griežtai reaguoti, bijo vykdyti represijas, nes jaučia, kad gali „perlenkti lazdą“ ir sulaukti atoveiksmio. Atoveiksmis vis tiek neišvengiamai artėja, bet visuomet gyva viltis nors kažkiek visa tai atidėti. Tuo tarpu toliau einama į aklavietę, klimpstama į neišvengiamą krizę, nes nėra jokios pozityvios vizijos. Tęsti karą ir tuo palaikyti slopstančios ekonomikos kvėpavimą – tai ne vizija.
Vadinamajam „elitui“ skaudu ir nepriimtina yra tai, kad nėra jokios galimybės net lankytis Vakaruose įsigytose vilose ir apartamentuose. O prabangias jachtas reikia siųsti kažkur toliau, slėpti nuo Ukrainos dronų. Ir dėl vaikų bei giminaičių neramu. Nors jie ir mėgaujasi gyvenimu Vakaruose, mokosi Vakarų akademijose ir daugelis netgi yra tų keikiamų Vakarų šalių piliečiai, bet tautai – net ir su „išplautomis smegenimis, – vis sunkiau įrodinėti savo patriotizmą ir ištikimybę Rusijai. Tauta ne be pagrindo pradeda įtarti, kad ištikimybė yra ne Tėvynei, o savo prisigrobtam turtui.
Tauta taip „išauklėta“, kad pasirengusi toleruoti valdžius užgaidas, privilegijas, bet su sąlyga, kad tai nesujaukia jų komforto ir įprasto gyvenimo būdo. Jiems nerūpi arba jie apsimeta, kad nerūpi kasdieną žudomi ukrainiečiai. Bet kai Maskvoje ir Sankt Peterburge trūksta benzino, kai nutrūksta internetas, tai jau tampa didžiulė problema.
Bet juk tai tik „žiedeliai“. Problemos dar tik prasideda. Komfortas ir jaukus sėdėjimas prie televizoriaus, stebint karą kažkur toli, keičiasi „realybės šou“ čia pat. Realiame laike galima stebėti gaisrus Maskvoje ir pamaskvėje, sprogimus ir dronų atakas. Jų bus daug daugiau ir jau greitai.
Nuo V.Putino nusisuko paskutinė „viltis“ – Donaldas Trumpas. Net kinai papylė druskos ant žaizdų ir „patrolino“ svečią, kai vizito Pekine metu per oficialią vakarienę pagrojo „mažųjų gulbių šokį“ iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“. Ką tai gali reikšti, visi rusai puikiai prisimena.
Žodžiu, viskas vyksta pagal planą. Reikia tiesiog tęsti ir nesustoti.
