Jei pažvelgsime, kas daugiau laimėjo politiškai, finansiškai, diplomatiškai, nebus vienvaldžio lyderio ar kokio nors nugalėtojo. Finansiniu ir politiniu požiūriu daugiausiai „taškų“ pelnė Rusija ir Kinija. Kainų šuolis ir galimybė kiek atlaisvinti sankcijas leido Rusijai sustiprinti savo apgailėtiną finansinę situaciją, bet ilgesnėje perspektyvoje jos tai negelbės.
Kinija yra viena didžiausių naftos importuotojų, ypač iš Irano, todėl naftos kainų šuolis jai nebuvo naudingas, bet atsirado galimybė pasinaudoti situacija, kai atsinaujinančiai energijai atsivėrė palankesnės aplinkybės. Kinija dominuoja saulės baterijų gamyboje. Paklausa tik išaugo. Ji įgavo didesnę diplomatinę įtaką, įsitvirtino, kaip tarpininkė. Be karinio įsikišimo sustiprino savo įtaką Artimuosiuose Rytuose. Kinijai naudinga, kad jos oponentai – žinoma JAV – savo dėmesį nukreipė nuo Azijos kitomis kryptimis, įsivėlė į sunkiai prognozuojamą konfliktą.
Labiausiai apdaužytas buvo, žinoma, Iranas. Paradoksalu, bet net jis dar labiau įsitvirtino, kaip regioninė galia, išlaikė savo įtaką statytinių struktūroms – tokioms, kaip Libane veikianti „Hezbollah“ ar Jemeno husiai, Palestinos „Hamas“ ar Irako proiranietiški šiitai, ir taip toliau. Iranas be jokios abejonės didžiuosis, kad atsilaikė prieš stipriausią pasaulio galybę. Jiems tai yra pergalė.
Tačiau, suprantama, laikyti Iraną laimėtoju po patirtos žalos, sugriovimų, sunaikintų karinių pajėgumų nepavyks.
Dėl energetinių sukrėtimų ir nestabilumo nukentėjo Europos Sąjunga, o dar papildomai dėl panaudotų didelių finansinių resursų, sukurtos politinės įtampos – tiek išorėje, tiek ir viduje, nukentėjo ir JAV.
Pakistane vyks derybos, bus mėginama įtvirtinti trapų susitarimą tarp Irano ir JAV. Bet šios paliaubos, kaip pastebėjo dar vienas stiprokai politiškai nukentėjęs lyderis, Benjaminas Netanyahu, dar ne pabaiga. Ar ši užuomina reiškia, kad karas tęsis, greitai pamatysim.
