Originali CFE sutartis buvo pasirašyta 1990 metais ir ribojo NATO bei Varšuvos pakto valstybių įprastinės ginkluotės – tankų, artilerijos, šarvuočių ir kovinių lėktuvų – skaičių. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir atitinkamai Varšuvos paktui, reikėjo sutartį adaptuoti. Tuomet buvo numatytos ir vadinamosios Stambulo saugumo garantijos – būtina sąlyga tam, kad Vakarų valstybės sutiktų atnaujintą sutartį ratifikuoti.
Rusijos gudrybė buvo tame, kad saugumo įsipareigojimai nepateko į teisiškai įpareigojančią sutarties dalį. Įsipareigojimus išvesti savo karines pajėgas iš Moldovos, sumažinti ir išvesti pajėgas iš Sakartvelo, garantuoti skaidrumą bei informuoti apie pajėgų judėjimą Kaukaze, rusai traktavo kaip politinę deklaraciją.
Net jei politiniai įsipareigojimai nėra teisiškai privalomi, jie yra nepaprastai svarbūs tarptautiniam saugumui. Ypač ginklų kontrolė labai priklauso nuo pasitikėjimo ir abipusiškumo. Daugelis pasitikėjimo stiprinimo priemonių Europoje priklauso nuo sąžiningo laikymosi. Pagal ESBO susiklosčiusią praktiką, susitarimai dažnai veikia per politinius įsipareigojimus, o ne griežtą teisę.
„Pažadėti ne tam, kad ištesėtum, o tam, kad apgautum“
Na, bet Rusija įvedė kitokią praktiką. Pažadėti ne tam, kad ištesėtum, o tam, kad apgautum. Tokių veiksmų logika ir praktika visiškai atitiko Rusijos „teisines tradicijas“. Laikytis kokių nors tarptautinių susitarimų tiek ir tol, kol jie netrukdo įgyvendinti numatytus tikslus.
Netenka stebėtis, kad tų politinių pažadų bei Stambulo įsipareigojimų Rusija neįvykdė ir, tiesą sakant, net neketino vykdyti. Suprantama, kad dauguma NATO valstybių savo ruožtu atsisakė ratifikuoti pasirašytą sutartį. Tokiu būdu, rusai susikūrė sau pretekstą 2007 metais, prieš pat užgrobiant 20 proc. Sakartvelo teritorijos, 2008 metais, suspenduoti savo dalyvavimą CFE sutartyje ir 2015 metais apskritai iš jos pasitraukti.
Kas gali apsaugoti nuo beprotybės
Skamba gana ciniškai, nors jau ir nestebina, kai dabar, po ketverių metų barbariško karo prieš Ukrainą, po beatodairiško suverenios šalies daužymo ir griovimo, po nuoseklaus ir metodiško visos tautos alinimo ir naikinimo, šaldymo ir terorizavimo, Rusija drįsta kalbėti apie kažkokias saugumo garantijas sau.
Akivaizdu, kad nuo tokios beprotybės, į kurią įvėlė ne tik Ukrainą, ne tik Europą, bet ir pačią Rusiją, iš dalies apsaugoti gali tik viena garantija. Viena iš didžiausių saugumo garantijų ir vienas iš patarimų A.Gruškai ir visiems kitiems tuo besirūpinantiems – pašalinkit iš valdžios savo Putiną! Ir niekas ne tik negrasins Rusijai, bet prie jūsų „rusų pasaulio“ net nenorės prisiliesti, kad nesusiteptų.
