Prostitucijos verslas čia kunkuliuoja, tačiau merginos atrodo nuobodžiaujančios. „Tikrasis veiksmas vyksta Emyratuose, Dubajuje ar Antalijoje, – žurnalo „Time“ korespondentui, truputį svyruodama ant savo aukštakulnių, tvirtino liesutė 19-metė Maša. – Tik nesuklyskite, niekas mūsų už plaukų į laivus netempia. Daugeliui iš mūsų tai yra vartai į laisvę.“
„Taip, tarsi Laisvės statula“, – pridūrė kita mergina ir visos jos garsiai nusijuokė.
Odesai neprireikė nė dešimtmečio, kad žlugus Sovietų Sąjungai taptų tarptautinės sekso pramonės centru. Sąlygos tam čia buvo beveik tobulos. Triukšmingas Juodosios jūros uostas yra tarsi atviros durys merginoms iš vargingiausių Ukrainos, Rumunijos bei Moldovos regionų pabėgti į Vakarų Europą ir arabų valstybes. Organizuotas nusikalstamumas čia buvo nesuvaldomas, Odesos milicija – korumpuota, o keletą dešimtmečių trukęs gyvenimas už Geležinės uždangos suformavo merginų iš provincijos kartą, be galo trokštančių pasinaudoti išorinio pasaulio teikiamomis galimybėmis.
Taigi pažadas suteikti prostitutės darbą užsienyje dabar yra pats savaime masalas, ant kurio užkimba didžioji dalis moterų, pasiryžusių prostitutėmis tapti savo noru.Vis dėlto dabar prostitutės Odesoje nebepuoselėja tokių naivių svajonių, kaip jų pirmtakės 1990-aisiais. Pasikeitė čia ir sekso pramonė. Per pastaruosius kelerius metus ji tapo daug sudėtingiau valdoma. „Žurnalistai čia nuolat atvyksta, tikėdamiesi išvysti aukas, – teigė labdaros organizacijos „Tikėjimas, viltis, meilė“ atstovė Olga Kostiuk. – Jie nori pamatyti sutenerius, stovinčius už viso šio reiškinio ir manipuliuojančius merginomis. Tačiau dabar viskas ne taip paprasta.“
Viena, kas tikra, – faktas, kad Odesoje, kurioje gyvena 1 mln. gyventojų, sutenerių nėra daug. Bent jau nėra daug vyrų, propaguojančių žiaurią prekybos žmonėmis formą. Dar 2006 metais naujoms prostitutėms įdarbinti jie naudodavo tą patį metodą: į šalies užkabarius siųsdavo žvalgus, o šie į šalies uostą merginas priviliodavo žadėdami darbą svetur – šokėjos darbą Paryžiuje ar padavėjos Dubajuje. O tuomet tas pačias naivias merginas, svajojančias apie šviesesnę ateitį, priversdavo tapti prostitutėmis. Tačiau tokiais metodais dirbančių vyrų likę labai mažai.
„Dabar įprastas vaizdas atrodo daugmaž taip: patyrusi mergina išlipa iš lėktuvo, atskridusio iš Turkijos, pasidabinusi auksu, deimantais ir apsivilkusi kailiais. Taip atrodanti ji grįžta į savo kaimą“, – pasakojo psichologė Svetlana Černoluckaja, daugybę metų konsultuojanti prostitutes Odesoje.
Skurdas ir beviltiškumo jausmas daugybėje Rytų Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos kaimų yra didžiulis, o per pasaulio finansų krizę jis tik dar paaštrėjo. Taigi pažadas suteikti prostitutės darbą užsienyje dabar yra pats savaime masalas, ant kurio užkimba didžioji dalis moterų, pasiryžusių prostitutėmis tapti savo noru. Šios merginos seka paskui vadinamąsias mamačkas į užsienio kurortus ar didelius miestus Vakarų Europoje, kur dėl to, kad čia tokių atvykėlių iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų tiek daug, vadinamos natašomis.
Merginos dirba gatvėse ir viešbučių vestibiuliuose, kol būna derportuojamos į tėvynę arba labai pasiilgsta namų. Tuomet, kelias savaites praleidusios Odesoje ar kurioje nors kitoje vietoje, kurią vadina namais, merginos vėl išsiunčiamos dirbti. Šis ciklas baigiasi, kai natašos uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų išeiti į pensiją, arba, kaip kad nutinka dažniau, šiam darbui tiesiog tampa per senos. Sekso pramonėje „per sena“ gali būti sulaukusi vos 26 metų mergina.
Prostitucija, kai merginos tapti prostitutėmis priverčiamos naudojant jėgą ir smurtą, vis dar yra pasaulio tragedija (nors statistika šiuo klausimu pateikiama skirtinga, Jungtinių Tautų ir Jungtinių Valstijų stebėtojai teigia, kad kasmet ne savo noru tapti prostitutėmis pasaulyje priverčiama šimtai tūkstančių moterų). Tačiau dešimtys pagalbos darbuotojų ir prostitučių, su kuriomis bendravo „Time“ korespondentas Odesoje, tvirtino, kad sekso pramonė iš verslo, paremto baime ir smurtu, transformavosi į verslą, paremtą savanoriškumu. Daugelis mano, kad taip nutiko todėl, jog moterų vertimas jėga tapti prostitutėmis atkreipė per didelį teisėsaugos ir žiniasklaidos dėmesį. Vis dėlto dauguma mano, kad tai lėmė vis didesnis cinizmas. Net ir labiausiai izoliuotame Rytų Europos kaimelyje greičiausiai vos kelios merginos vis dar tebeturi iliuzijų apie galimybes Vakaruose, todėl „ima tai, ką gali gauti“, – įsitikinusi kita „Tikėjimo, vilties, meilės“ atstovė Natalija Savickaja.
Kad ir kokia būtų Odesos sekso pramonės pokyčio priežastis, ji iškelia dar vieną didelį sunkumą žmonėms, siekiantiems užkirsti kelią prostitucijai. Oficialiai moterų, Odesoje dirbančių prostitutėmis, skaičius nuo 2006 metų, kai prostitucija čia buvo pasiekusi piką, sumažėjau daugiau nei perpus. Tačiau O.Kostiuk pabrėžia, kad taip yra tikrai ne todėl, kad prostitučių skaičius apskritai sumažėjo: „Šios merginos save mato kaip likimo aukas, tačiau ne apgaulės. Todėl jos nesikreipia pagalbos.“ Visa tai kovą su prostitucija verčia savotiška kova su vėjo malūnais.
