Vienas jų – Ivanas. Gyvena ant barikadų, pastatytų iš padangų, maišų su ledu, susuktų drabužių. Čia pat – sudeginti autobusai, atimti milicininkų skydai. Virš viso to plaikstosi Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavos. Ant vienos padangos guli paruoštas Molotovo kokteilis, ant kitos – tualetinis popierius.
„Kalnakasiai“, pasiruošę mirti
O vos už kampo verda kitoks gyvenimas. Kavinėse žmonės geria kavą ar karštą šokoladą, kažkas fotografuoja šaudymo pėdsakus, kad galėtų „Facebook“ įrodyti, jog buvo pačiame revoliucijos centre, – įspūdžiais dalijasi žurnalistė M.Górna.
Paties Ivano rankos, veidas ir drabužiai pajuodę nuo dūmų iš metalinės statinės, kurioje liepsnoja ugnis. Ji padeda ištverti lauke šaltį. Dėl šių dūmų prie pirmųjų barikadų buvę vyrai ir vadinami „kalnakasiais“. „Kalnakasiais“, kurie pasiryžę mirti už laisvą Ukrainą.
Į Kijevą suvažiavę žmonės iš visos Ukrainos. Palapinėse sudėta amunicija, kurios galbūt prireiks, – prožektoriai, lazdos, šalmai, čia pat miega žmonės.
„O vos už kampo verda kitoks gyvenimas. Kavinėse žmonės geria kavą ir karštą šokoladą, kažkas fotografuoja šaudymo pėdsakus, kad galėtų „Facebook“ įrodyti, jog buvo pačiame revoliucijos centre. Kas žingsnis kas nors, kas neatrodo kaip protestuotojas, valgo savanorių nešiojamus barščius, sumuštinius. „Turistai“ dairosi, lyg būtų ekskursijoje po muziejų“, – įspūdžiais dalijasi žurnalistė.
Ivanui – vos 21-eri, jis iš Voluinės Vladimiro. Po kariuomenės niekur nedirbo, gėrė su draugais. Tačiau prasidėjus neramumams, kaip teigia Ivanas, kai „Rusija nori Ukrainos“, jis negalėjo neatvykti į Maidaną.
Klausosi himno ir „Metallica“
Kelis kartus per dieną per garsiakalbius pasklinda Ukrainos himnas. Taip pat dažnai skamba „Metallica“ muzika. Michailas muzikos ritmu beldžia ilga, medine lazda, panašia į beisbolo lazdą. Ant vyro galvos – motociklininko šalmas, ant pečių – apdriskusi Ukrainos vėliava.
Stora striuke, slidininko kelnėmis vilkintis, žieminius nunešiotus batus avintis Michailas Kijeve jau du mėnesiai, jis atvažiavo iš Lvovo. Jam – 52-eji, turi žmoną ir dvi dukras. Prieš apsigyvendamas Maidane vadovavo savo transporto bendrovei, dabar jis kovoja už Ukrainos laisvę.
Kai per garsiakalbius sklinda „Deep Purple“ „Smoke on the water“ ukrainietiška versija, Michailas sako, kad muziką leidžia ir milicininkams. „Kad paklausytų. Stovi jie ten ir nuobodžiauja tikriausiai. Nesikalbame su jais, nes jie nesuvokia nieko. Nėra reikalo aušinti burnos. Jie yra tokie pat protingi, kaip tai“, – sako jis ir pabeldžia medine lazda į metalinį stulpą, į kurį pats remiasi stovėdamas.
Vasilijus iš Kijevo – teisininkas. Dabar jis laiką leidžia Maidane, purvinas, miega su svetimais žmonėmis, kuriuos vadina tikraisiais savo draugais. „Vyras turi kovoti už savo tėvynės laisvę. Liksiu čia iki pergalės, kai baigsis baimė, teroras ir neteisybė. Galiu už tai net mirti“, – kalba Vasilijus.
Saša prieš tris savaites dar dengė cerkvių stogus, jam 47 metai. „Namuose nervinausi, žiūrėjau televiziją sugniaužęs kumščius. Čia nieko nebijau, esu ramus, nes galiu kažką padaryti, nesu bejėgis. Baimę palikau namuose“, – sako Aleksandras. Namuose jis taip pat paliko žmoną ir du vaikus.
Profesorė: Maidanas yra „idėjų kalvė“
Vyras turi kovoti už savo tėvynės laisvę. Liksiu čia iki pergalės, kai baigsis baimė, teroras ir neteisybė. Galiu už tai net mirti, – kalba Vasilijus.
18-metis Andrejus atvyko iš Lvovo sausio 25-ąją, kai Kijeve žuvo pirmi žmonės. Jis sako kasdien skambinantis mamai, kad ši nesijaudintų: „Ji didžiuojasi, kad esu čia. Prezidentas juk yra nusikaltėlis, kaip toks gali valdyti Ukrainą?“
Prie barikadų atėjusios dvi moterys dalija karštą kavą. Viena iš jų – Natalija, sociologijos profesorė iš Kijevo, jai 65 metai, ji jau pensininkė. „Nekenčiu gaminti ir nemoku. Bet darau tai, kad padėčiau“, – sako moteris. Ji nedrįsta spėti, kuo baigsis protestai, bet kaip sociologijos profesorė vadina Maidaną „idėjų kalve“.
Hrehorijui po dviejų savaičių gims kūdikis. Jis įsitikinęs, kad protestai turi būti taikūs. „Turime pereiti Hruševskio gatve, eiti taikiai. Stoviu čia, nes jeigu eisiu vienas, mane nušaus. Jeigu eis milijonas, bus kitaip. Negali nušauti visų“, – teigė jaunas vyras.
Veidų nebeslepia
Dalis protestuotojų dėvi kaukes, kiti – jau nebe. Milicija gerai pažįsta jų veidus, tad grįžti namo jie negali, privalo stovėti ir laukti. Per dienas jie kalbasi apie politiką ir... moteris. Ir apie tai, kaip viskas baigsis, apie planus Ukrainai. Jie nori naujos valdžios, nori demokratijos. Savo pažiūromis bando įtikinti ir milicininkus.
Vietos nepriklausomo laikraščio žurnalistas Olehas tvirtina, kad yra nemažai milicininkų, kurie palaiko protestuotojus, bet jie negali mesti savo tarnybos. Esą viskam vadovauja žmonės iš „Berkut“, turintys teisę šaudyti, jeigu kažkas iš milicininkų numes savo skydą ir eis namo.
Motinų protesto metu, kai meldžiamasi už milicininkus, keli iš jų, jauni, vos 20 metų vaikinai, linkčioja galvomis ir dėkoja už maldą. Bet jų vadas tuoj pat tą pastebi ir pirmose gretose veidai pasikeičia.
