Sekite 15min Google
Tokį sprendimą inicijavo Ukrainos kultūros ministerija kartu su Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) ir Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos Kovos su dezinformacija centru.
Su serialu susijusios sankcijos pritaikytos penkiems Rusijos piliečiams ir keturioms organizacijoms, tarp jų – „Animaccord“ studijai, sukūrusiai „Mašą ir lokį“, taip pat jos vadovams, scenarijaus autoriams, režisieriams, prodiuseriams.
Ukrainos institucijos teigia, kad iš pirmo žvilgsnio apolitiškas vaikams skirtas turinys Rusijos jau ne vienus metus naudojamas teigiamam šalies įvaizdžiui formuoti užsienio auditorijose.
Pasak Ukrainos kultūros ministrės Tetjanos Berežnos, Rusija kultūrą ir pramoginį turinį naudoja kaip įtakos priemonę, o iš tarptautinio platinimo gaunamos pajamos prisideda prie Rusijos ekonominių galimybių finansuoti karą.
Ukrainos prezidento patarėjas įgaliotinis sankcijų politikos klausimais Vladyslavas Vlasiukas pabrėžė, kad būtina atskirai reaguoti į Rusijos propagandą, nutaikytą į vaikus ir platinamą per didžiąsias tarptautines platformas.
Sankcijos sudaro teisinį pagrindą riboti šio turinio prieinamumą Ukrainoje ir kreiptis į tarptautines platformas, tarp jų „Netflix“ bei „YouTube“, prašant nutraukti bendradarbiavimą su sankcionuotais subjektais, riboti turinio monetizavimą ir jo platinimą.
Sprendimo siekė seniai
Ukrainos valdžios institucijos sankcijas su animaciniu serialu „Maša ir lokys“ susijusiems asmenims grindžia tuo, kad šis turinys, jų vertinimu, naudojamas Rusijos įvaizdžiui užsienyje gerinti. Ukrainos Kovos su dezinformacija centro vadovas Andrijus Kovalenka atkreipė dėmesį, kad serialas platinamas tarptautiniu mastu ir pirmiausia skirtas vaikų auditorijai.
„Šio produkto esmė – suformuoti vaikams skirtinguose žemynuose teigiamą nuomonę apie Rusiją, nes jis turi globalų pobūdį. Jis nukreiptas į vaikus, kurie augdami vėliau rinks valdžią ir nustatys savo šalių kursą“, – teigė A.Kovalenka.
Pasak jo, sprendimas imtis ribojamųjų priemonių nebuvo spontaniškas – Ukraina šio klausimo kėlimu ir sankcijų siekiu užsiėmė ilgesnį laiką.
„Mūsų tarptautiniai partneriai, ypač britai, palaiko tokias priemones. Valysime informacinę erdvę nuo šio produkto, tikiuosi, ir pasauliniu mastu“, – pridūrė A.Kovalenka.
Laikosi santūriai, bet pyksta
Kremlius į Ukrainos sprendimą reagavo pašaipiai ir sankcijas prieš „Mašos ir lokio“ kūrėjus pateikė kaip dar vieną Kyjivo priešiškumo Rusijai pavyzdį.
Paklaustas apie sankcijas, Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas liejo apmaudą.
„Maša ir lokys“ – šie animaciniai filmai užkariavo visą pasaulį. Be jokio perdėjimo, jie užkariavo visą pasaulį savo gerumu, savo žmogiškumu, propaganda gerąja šio žodžio prasme – iš tiesų pačių geriausių žmogiškųjų savybių propaganda. O tai, kad Ukraina pradėjo karą ir su animaciniais filmukais, na, turbūt tik dar kartą parodo Kyjivo režimo bjaurumą“, – teigė D.Peskovas.
Rusijos valstybinė naujienų agentūra RIA „Novosti“, cituodama Ukrainos pareigūnus, taip pat akcentavo, kad Kyjivas esą baiminasi teigiamo Rusijos įvaizdžio formavimo tarp vaikų, tačiau kartu sankcijas apibūdino kaip praktiškai pasekmių neturinčią priemonę.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova sankcijas taip pat komentavo ironiškai. TASS agentūrai ji pareiškė, kad, „matyt, Zelenskis mano, jog tik taip galima pakeisti padėtį fronte“.
Valstybės Dūmos Šeimos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Vitalijus Milonovas leidiniui „Gazeta.ru“ teigė, kad Ukrainos gyventojai serialą ir toliau žiūrės, apeidami nustatytus apribojimus. „Mašą ir lokį“ jis pavadino „tikrai geru, talentingu“ kūriniu.
Federacijos tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmoji pirmininko pavaduotoja Jelena Perminova sankcijas pavadino „tikros kosminės kvailystės" sprendimu, teigdama, kad kova su animaciniu filmuku „niekaip neišgelbės Ukrainos ir nepagerins jos katastrofiškos padėties fronte“.
Kas ne taip su filmuku?
Šių metų liepos pradžioje kilo skandalas kai „Netflix“ įsigijo teises transliuoti dar du Rusijoje sukurto animacinio serialo „Maša ir lokys“ sezonus, taip pat pratęsė licenciją platinti serialą daugiau nei šimte šalių.
Toks bendrovės sprendimas sulaukė kritikos Ukrainoje, kur pareigūnai mano, kad populiarus vaikams skirtas serialas yra ne tik pramoginis turinys, bet ir Rusijos vadinamosios „minkštosios galios“ priemonė.
Plačiau skaitykite: Rusijos „minkštoji galia“ skverbiasi ir į „Netflix“ platformą: „Tai – ne nekalta vaikų programa“
Pratęsus licenciją, animacinis serialas ir toliau bus prieinamas žiūrovams Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Šiaurės šalyse ir Beniliukso valstybėse.
Jis taip pat bus rodomas keliose Azijos šalyse, įskaitant Indiją, Japoniją, Pietų Korėją ir Malaiziją, taip pat Artimuosiuose Rytuose ir Lotynų Amerikoje.
Ukrainos Kovos su dezinformacija centras (CCD) teigia, kad serialas skatina teigiamą Rusijos įvaizdį per lokio personažą, o per Mašos elgesį normalizuoja sovietinę simboliką bei militaristines temas – tokia kombinacija, ekspertų nuomone, paverčia „nekaltą“ animaciją informacinės strategijos elementu.
Estijos užsienio reikalų ministras Margusas Tsahkna šį serialą atvirai pavadino į mažuosius nutaikyta propagandos priemone.
„Rusija kariauja ne tik raketomis, bet ir naratyvais. „Maša ir lokys“ yra Kremliaus minkštosios galios dalis – į vaikams skirtą pramoginį turinį įpinantis prokremliškas ir militaristines žinutes bei normalizuojantis Rusijos agresiją ir imperines ambicijas“, – rašė jis.
Akis bado simboliai
Animacinio serialo centre – lokio personažas, kurį dalis analitikų sieja su tradiciniu Rusijos simboliu. Meška šimtmečius buvo naudojama Rusijai personifikuoti tiek Vakarų politinėse karikatūrose, tiek pačios Rusijos kultūroje ir propagandoje, todėl seriale ji neretai interpretuojama kaip alegorinis šalies įvaizdis.
„Mašoje ir lokyje“ šis gyvūnas vaizduojamas kaip geranoriškas, rūpestingas ir taikus personažas, globojantis mažą mergaitę Mašą. Kritikai teigia, kad toks įvaizdis, net ir neturėdamas tiesioginės politinės žinutės, prisideda prie palankesnio Rusijos įvaizdžio formavimo tarptautinei auditorijai.
Kritikos serialas sulaukė ir Jungtinėje Karalystėje. Daugiau kaip 50 parlamentarų iš šešių politinių partijų kreipėsi į kultūros ministrę Lisą Nandy, ragindami peržiūrėti „Mašos ir lokio“ transliavimą platformose „Netflix“ ir ITVX.
Vienas pagrindinių jų argumentų – serialo epizodas „Border at the Castle“ ir 2015 m. socialiniuose tinkluose platintas siužetas, kuriame Maša vaizduojama su žalia kariška kepure, papuošta raudona žvaigžde, bei užrašu „Ura, aš dabar armijoje!“.
Parlamentarų vertinimu, tai yra Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pasieniečio kepurė – simbolis represinės institucijos, atsakingos už masinius trėmimus, egzekucijas ir dešimčių milijonų žmonių persekiojimą.
Talino universiteto dėstytojas Priitas Hõbemägi taip pat yra teigęs, kad lokys gali simbolizuoti Rusiją, o pats serialas – padėti vaikų sąmonėje kurti pozityvesnį jos įvaizdį.
Britų žvalgybos ekspertas Anthony Gleesas savo ruožtu atkreipė dėmesį į Mašos charakterį – ji maža, tačiau itin veržli, agresyvi ir nuolat pasiekia daugiau, nei leistų tikėtis iš jos dydžio, todėl ekspertas įžvelgė paralelių su Vladimiro Putino kuriamu Rusijos įvaizdžiu.
Minkštoji galia, kylanti ne iš valstybės
Londone dirbantis tarpdisciplininis tyrėjas, kuratorius ir Lidso universiteto profesorius Vladas Strukovas, tyrinėjantis meno, medijų, technologijų bei vizualinės kultūros sąsajas, bene išsamiausiai nagrinėjo „Mašą ir lokį“ ir klausimą, ar šį serialą galima laikyti Rusijos minkštosios galios priemone.
Jis publikavo analizę „(Masha and) the Bear Diplomacy: Soft Power as World-building and Russian Non-governmental Agency“ (liet. „(Mašos ir) lokio diplomatija: minkštoji galia kaip pasaulio kūrimo priemonė ir Rusijos nevalstybinių veikėjų vaidmuo“).
Joje siūloma į problemą žiūrėti kitaip. Įrodymų, kad Olego Kuzovkovo ir studijos „Animaccord“ projektas būtų Rusijos valstybės užsakymas ar kad jo turinys būtų derinamas su oficialia Kremliaus komunikacija, nėra.
Priešingai – serialas daug kuo skiriasi nuo tradicinės valstybinės propagandos: jame nėra pasakojimų apie Rusijos istorinę didybę ar skriaudas, geopolitiniai ženklai sąmoningai nustumiami į antrą planą, o pats produktas pritaikytas dešimtims skirtingų kalbų ir rinkų.
Tačiau tai nereiškia, kad serialas neturi politinio poveikio. Remdamasis Josepho Nye minkštosios galios samprata, V.Strukovas pabrėžia, kad įtaka nebūtinai turi būti suplanuota valstybės.
Minkštoji galia veikia per patrauklumą – per gebėjimą sukurti teigiamas asociacijas, kurios ilgainiui tampa natūralia auditorijos pasaulėžiūros dalimi.
Šiuo požiūriu „Maša ir lokys“ pasiekė tai, ko Rusijos oficialioji viešoji diplomatija dažnai nesugeba: milžiniškas auditorijas už Rusijos ribų įtraukė ne politiniais šūkiais, o pramoginiu turiniu.
V.Strukovas šį mechanizmą vadina „pasaulio kūrimu“ (world-building). Žiūrovas negauna tiesioginės politinės žinutės, bet ilgainiui įsitraukia į fikcinę visatą, kurioje rusiškos kilmės kultūrinis produktas tampa pažįstamas, linksmas ir nekeliantis grėsmės.
Tokiu būdu formuojamas foninis Rusijos kultūros suvokimas – ne per įtikinėjimą, o per simpatiją ir įprotį. Serialo sėkmė taip pat rodo, kad tokį poveikį gali kurti ne valstybės institucijos, o privatūs veikėjai, siekiantys pirmiausia komercinių tikslų.
Todėl, pasak analitiko, tiksliau „Mašą ir lokį“ vadinti ne Kremliaus minkštosios galios instrumentu, o jos efektu.
Serialas nebūtinai sąmoningai gerina Rusijos reputaciją, tačiau jis padeda normalizuoti rusišką kultūrinę produkciją kaip patrauklią, universalią ir „tiesiog vaikišką“. Tai ypač ryšku kontraste su oficialia Rusijos komunikacija, kuri užsienyje dažnai sulaukia nepasitikėjimo ir atmetimo.
V.Strukovo analizė kartu perspėja dėl dviejų kraštutinumų. Teiginys, kad „tai tik animacija ir politikos čia nėra“, ignoruoja kultūros gebėjimą ilgainiui formuoti šalies įvaizdį. Tačiau priešinga išvada – kad „Maša ir lokys“ yra Kremliaus operacija prieš vaikus – taip pat nėra pagrįsta turimais įrodymais.
Taigi „Mašą ir lokį“ tiksliau būtų laikyti ne Kremliaus sukurta propagandos priemone, o nepriklausomu kultūros produktu, kurio tarptautinė sėkmė gali kurti Rusijai palankias asociacijas ir vėliau būti panaudota valstybės minkštosios galios tikslams.
Mokykla – smegenų plovimo vieta
Rusijos istorikas ir politologas Dmitrijus Savinas į klausimą, kiek šiandienos Rusijoje vaikai yra sąmoningai pasirenkama propagandos auditorija, siūlo žvelgti plačiau nei vien per atskirus animacinius filmus ar televizijos laidas.
Pasak jo, nuo moderniosios valstybės susiformavimo vienu svarbiausių institutų, formuojančių pilietį ir jo santykį su valstybe, tapo mokykla. Švietimas visuomet turėjo ne tik edukacinę, bet ir auklėjamąją funkciją, todėl valstybė neišvengiamai perduoda vaikams tam tikras vertybines ir ideologines nuostatas.
„Jeigu kalbame apie auklėjimą, tai reiškia ir tam tikrų ideologinių nuostatų diegimą. Todėl vaikų filmai ir animacija, žinoma, taip pat gali atlikti tokią funkciją“, – sakė D.Savinas.
Vis dėlto būtent „Mašos ir lokio“ jis nėra linkęs automatiškai vadinti propagandiniu ar ideologiniu produktu. Istorikas teigė gana skeptiškai vertinantis patį serialą, tačiau pirmiausia dėl vaikams perduodamų moralinių ir elgesio modelių, o ne dėl įrodytos politinės funkcijos.
„Pasakyti, kad „Maša ir lokys“ iš tiesų yra propaganda ar sąmoningai sukurtas ideologinis produktas, būtų sudėtinga“, – pabrėžė jis.
Vaikus formuoja ne vienas filmukas, o visa aplinka
D.Savino vertinimu, svarbiau žiūrėti į platesnę informacinę ir švietimo aplinką, kurioje auga vaikai Rusijoje. Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių jis nurodo į Rusijos mokyklas įtrauktą istorijos vadovėlį, siejamą su buvusiu kultūros ministru Vladimiru Medinskiu.
Pasak istoriko, jame ryškiai formuojamas požiūris, kurį jis vadina neosovietiniu: Sovietų Sąjunga, o ypač stalininis laikotarpis, pateikiami kaip valstybės stiprėjimo ir raidos etapas, represijų bei masinio teroro mastas menkinamas arba nustumiami į paraštes, o išorinis pasaulis vaizduojamas per nuolatinio priešiškumo Rusijai prizmę.
„Schema labai paprasta: mes taikiai dirbome, kūrėme, nieko nepuolėme, tik gynėmės, o aplink mus visada buvo priešai“, – šį naratyvą apibendrino D.Savinas.
Jo teigimu, tokia pasaulėžiūra neišvengiamai persmelkia ir platesnę kultūrinę produkciją – filmus, serialus, animaciją. Tai nebūtinai reiškia, kad kiekvienam kūrėjui duodamas tiesioginis politinis nurodymas. Kai kurios nuostatos ir simboliai atsiranda todėl, kad kūrėjai patys gyvena toje pačioje ideologinėje bei kultūrinėje aplinkoje.
„Kai kalbame apie diktatūrą, kurioje jau yra ir tam tikrų totalitarizmo elementų, tokie dalykai neišvengiamai atsiras – ir tigriukai, kuriuos sieja su Vladimiru Putinu, ir pasieniečių kepurės, ir sovietinės dainelės „Mašoje ir lokyje“.
Nebūtinai todėl, kad kažkas davė konkretų įsakymą. Tai tiesiog tampa aplinkos, kurioje žmonės gyvena, dalimi“, – aiškino istorikas.
Bendros kultūrinės erdvės palikimas
Tačiau didžiausią problemą D.Savinas mato ne vien „Mašoje ir lokyje“. Jo manymu, diskusija apie vieną konkretų animacinį serialą užgožia kur kas platesnį reiškinį – dešimtmečius egzistavusią bendrą Rusijos ir Ukrainos informacinę, kalbinę bei kultūrinę erdvę.
Iki 2014 metų riba tarp šių šalių daugeliu atžvilgių buvo menkai juntama ne geografine, o kultūrine prasme. Žmonės dirbo abiejose valstybėse, aktoriai ir pramogų pasaulio atstovai judėjo tarp rinkų, o televizijos produkcija buvo vartojama abiejose sienos pusėse.
„Tas pats ir su „Maša ir lokiu“. Mano pažįstami ir draugai Vakarų Ukrainoje sako: viešai daug kalbama apie patriotizmą, tačiau namuose vaikams vis tiek įjungiama „Maša ir lokys“. Tai rodo, kad bendra informacinė ir kultūrinė erdvė nemaža dalimi tebėra išlikusi“, – pasakojo D.Savinas.
Jo teigimu, dėl to pavienių kūrinių draudimai neišsprendžia pagrindinės problemos. Priešingai – kai valstybės sprendimai susitelkia į vieną animacinį personažą, diskusija lengvai virsta karikatūra apie „karą su Maša“ ar „karą su lokiu“.
„Tokie taškiniai sprendimai problemos neišsprendžia ir suteikia jai komišką, satyrinį atspalvį. Jeigu problema laikoma rimta, reikalinga strategija, kuri būtų sisteminė, kompleksinė ir apimtų visą informacinę erdvę“, – teigė istorikas.
Indoktrinacija prasideda kūdikystėje
D.Savinas atmeta ir prielaidą, kad propaganda pirmiausia skirta suaugusiesiems, o vaikai nuo jos esą lieka nuošalyje. Pasak jo, jokio nerašyto „kodekso“, pagal kurį propaganda vaikų neliestų, nėra.
„Visapusiška propaganda, ypač totalitarinė, prasideda tiesiog nuo gimimo“, – sakė jis.
Kaip simbolinį tokios indoktrinacijos pavyzdį istorikas prisiminė Rusijoje viešintas nuotraukas, kuriose naujagimiai Gegužės 9-osios proga buvo aprengti sovietinio stiliaus atributika – kepuraitėmis su raudonomis žvaigždėmis, kūjo ir pjautuvo simboliais.
Prie tos pačios sistemos jis priskiria vaikų aprengimą karinėmis uniformomis, vadinamąsias Gegužės 9-osios eisenas ir kitus ritualus, kuriuose vaikai įtraukiami dar gerokai iki gebėjimo suprasti jų politinę reikšmę.
„Indoktrinacija prasideda tada, kai vaikas dar vos moka kalbėti arba visai nekalba“, – pabrėžė D.Savinas.
Televizija, animacija ir kitos pramogos tokioje sistemoje taip pat gali būti naudojamos vertybėms perduoti, tačiau, anot istoriko, būtent todėl pavojinga visą problemą suvesti į vieną konkretų serialą.
Problema – ne vien „Maša ir lokys“
D.Savino pozicija šiuo klausimu dviguba. Viena vertus, jis sutinka, kad Rusijoje vaikų auditorija nėra apsaugota nuo ideologinio poveikio, o švietimas, televizija ir kultūros produkcija veikia aplinkoje, kurioje vis stipriau įsitvirtina neosovietiniai ir militaristiniai naratyvai.
Kita vertus, jis nemato pakankamo pagrindo išskirti „Mašą ir lokį“ kaip ypatingą Kremliaus propagandos projektą.
Jei Ukrainos valdžia laikosi principo, kad Rusijoje sukurta audiovizualinė produkcija karo sąlygomis apskritai kelia saugumo ir įtakos problemų, tuomet, D.Savino manymu, logiškesnis būtų nuoseklus, visai kategorijai taikomas reguliavimas, o ne pavienių serialų ar filmų draudimas.
Jo teigimu, kitaip susidaro paradoksali situacija: daug dėmesio skiriama vienam animaciniam serialui, nors tuo pat metu įvairaus amžiaus auditorijos toliau vartoja didelius kiekius rusiškų kriminalinių serialų, pramoginių laidų ir kitos produkcijos, kuri dešimtmečius palaikė bendrą posovietinę kultūrinę erdvę.
Todėl, D.Savino vertinimu, klausimas turėtų būti ne vien „ar „Maša ir lokys“ yra propaganda?“, bet kur kas platesnis – kiek Rusijoje kuriama kultūrinė produkcija palaiko bendrą informacinę erdvę ir kokį poveikį ji daro visuomenėms, kurios politiškai ir saugumo požiūriu nuo Rusijos siekia atsiriboti.
