Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pasiuntė į Stambulą savo buvusį kultūros ministrą Vladimirą Medinskį vadovauti deryboms su Kyjivu, kurias pats ir inicijavo.
V.Medinskis yra žinomas kaip ultranacionalistinis Kremliaus šalininkas, kuris praeityje yra reiškęs Rusijos imperializmo pretenzijas.
Jis gimė 1970 m. Ukrainos Čerkasų regione. 2012–2020 m. jis buvo Rusijos kultūros ministras, o nuo 2020 m. – V.Putino padėjėjas.
Nepaisant gimimo vietos, V.Medinskis ilgą laiką save siejo su Rusija ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Maskvoje.
V.Medinskis ilgą laiką reiškė istorines Rusijos pretenzijas į Ukrainą ir atmetė pastarosios suverenumą, teigdamas, kad „Ukrainos idėją“ sugalvojo Austrijos imperija.
V.Medinskis yra Kremliaus patvirtintų mokyklinių vadovėlių, kuriuose vaikai mokomi, kad Rusija „išgelbėjo taiką“ 2014 m. aneksuodama Krymą, ir kuriuose Ukraina apibūdinama kaip „ultranacionalistinė valstybė“, autorius.
Plačiau skaitykite: Istorijos vadovėlis Rusijos mokiniams – nostalgija TSRS ir panieka „Pribaltikai“ bei Ukrainai
Po Maskvos 2022 m. plataus masto invazijos į Ukrainą jis teigė, kad Maskva tik „suburia rusų žemes“, ir vadino Rusiją „didvyrių šalimi“.
Tačiau nepriklausomi šalies ir užsienio istorikai kritikavo V.Medinskio darbą kaip manipuliavimą faktais.
2023 m. „New York Times“ (NYT) paskelbtame nuomonių straipsnyje teigiama, kad V.Medinskis, kartu su padėjėjų komanda, greičiausiai buvo V.Putino propagandinės literatūros slaptasis rašytojas (angl. „ghost writer“), atsižvelgiant į jo aršią poziciją, kuri atitinka V.Putino susižavėjimą istoriniais pasakojimais, siekiant pateisinti vykdomą invaziją.
V.Putinas ilgą laiką kalbėjo apie istorinius Ukrainos ir Rusijos ryšius, o likus keliems mėnesiams iki plataus masto invazijos netgi paskelbė esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“.
Išgalvojo istorinių citatų
Kaip jam įprasta, V.Medinskis, pasakodamas apie derybų su Ukrainos delegacija eigą, vėl ėmė remtis neva visiems žinomais istoriniais faktais bei cituoti istorinių asmenybių pasisakymus.
Šį kartą jis pasirinko grafą Otto von Bismarcką – Prūsijos karalystės kanclerį ir, iš esmės, vieną iš Vokietijos imperijos (Antrojo Reicho) kūrėjų.
Be kita ko, O.von Bismarckas kurį laiką buvo Prūsijos pasiuntinys Rusijos imperijoje, išmoko rusų kalbą, o šios šalies istorijoje jam neretai nepelnytai priskiriamas „rusofilo“ vardas.
Pasak V.Medinskio, O.von Bismarckas esą yra pasakęs:
„Niekada nebandykite apgauti rusų ar ką nors iš jų pavogti, nes praeis laikas, ir anksčiau ar vėliau rusai visada ateina atsiimti savo“.
Mums nepavyko rasti šios Bismarko citatos nei anglų, nei vokiečių kalba, taip pat nepavyko aptikti jokio patikimo mokslinio šaltinio, kuriame ji būtų pateikiama.
Tačiau portale histrf.ru, sukurtame Rusijos švietimo ministerijos iniciatyva, paskelbtas straipsnis pavadinimu „Bismarckas viso to nesakė ir nebuvo rusofilas“, kuriame teigiama:
„Maskvos metro kiekvieną dieną galima išgirsti reklamą, kurioje Bismarcko vardu tariama: „Rusų neįmanoma nugalėti – tuo įsitikinome per šimtmečius. Tačiau rusams galima įskiepyti melagingas vertybes – ir tada jie patys save nugalės!“
Internete taip pat sklando teiginiai, kad rusų neva negalima apgauti. Gimusiam 1815 metų balandžio 1-ąją Bismarckui, regis, buvo lemta tapti pačių netikėčiausių ir neįtikėtiniausių mitų herojumi.
Vokietijos suvienytojas 1871-aisiais iki šiol nuolat tampa tariamų citatų ir frazių autoriumi, kurių niekada nei rašė, nei sakė.
Minėta citata iš reklaminio klipo taip pat pasirodė esanti tokia – tai patvirtino ir Vokietijos Bismarko fondo darbuotojai, kurie rado tik kiek panašią frazę pas vokiečių karo teoretiką Karlą fon Klauzevicą“, – rašoma tinklalapyje.
Taigi, net ir pats V.Medinskio globotas Rusijos edukacinis portalas liudija prieš jį.
Užsispyrę suomiai ir taiką siūlęs Stalinas
Ne mažiau įdomi buvo ir V.Medinskio pateikta taikos derybų tarp SSRS ir Suomijos per 1939–1940 metų Žiemos karą charakteristika:
„Jei žvelgtume į XX a. istoriją, viena ryškiausių akimirkų – sovietų ir suomių karas. Istorija, kaip dažnai nutinka, kartojasi itin paradoksaliai. Stalinas siūlo taikos susitarimą su Suomija. Tuo tarpu britai ir prancūzai kursto: „Negalima tartis su sovietais, negalima sudaryti taikos, mes jums suteiksime karinę pagalbą – atvyks savanoriški ekspediciniai korpusai iš Anglijos ir Prancūzijos“.
Žinoma, niekas taip ir neatvyko – nespėjo. Idėja buvo paprasta: „Kariaukite su rusais iki paskutinio suomio“.
Vėliau, karo veiksmams įsibėgėjus, prasideda paliaubos, kurios perauga į taikos derybas. Ir galiausiai šios derybos pasiekia pabaigą – sudaroma taikos sutartis ir kovos baigiasi“.
Stalino SSRS vykdyta hibridinė agresija
Iš tiesų, 1940 metais agresyvų puolimą prieš Suomiją inicijavo būtent Sovietų Sąjunga. Tai įvyko po to, kai Helsinkio vyriausybė atmetė Maskvos reikalavimus perduoti SSRS reikšmingas, gyventojų apgyvendintas Suomijos teritorijas.
Karą pradėjusi sovietų valdžia atsisakė pripažinti teisėtą Suomijos vyriausybę ir atsisakė su ja derėtis. Vietoj to buvo dirbtinai sukurta marionetinė struktūra – vadinamoji Suomijos Demokratinė Respublika. Būtent su šia fiktyvia valdžia SSRS pasirašinėjo „tarptautines sutartis“ ir teikė jai „karinę pagalbą“ kaip tariamam sąjungininkui kovoje prieš vadinamuosius „baltuosius suomius“.
Plačiau skaitykite: Tarp nacių ir sovietų: ką patyrė Suomija per Antrąjį pasaulinį karą
Faktiškai tai buvo klasikinis hibridinio karo scenarijus, labai primenantis tą patį modelį, kurį nuo 2014 metų Rusija taiko prieš Ukrainą – fiktyvios valdžios, informacinė manipuliacija, netiesioginis karinis įsikišimas ir melagingas „sąjungininkų“ naratyvas.
Istorijos iškraipymas sovietinės agresijos fone
Būtent Suomija pirmoji kreipėsi į Sovietų Sąjungą dėl paliaubų, ir nuo 1940 m. kovo 6 d. iš tiesų prasidėjo derybos, pasibaigusios taikos sutartimi.
Nors šiuo atveju V.Medinskis ir nesigriebė akivaizdžių melų, jo pasisakymas vis tiek vertintinas kaip manipuliatyvus.
Agresiją prieš Suomiją pradėjusi Stalino vadovaujama SSRS pateikiama tarsi taikos šalininkė, o pati Suomija – šios agresijos auka – vaizduojama lyg karo kurstytoja.
Toks naratyvas iškraipo istorinius faktus. Neabejotina, kad V.Medinskio teiginiai, švelniausiai tariant, yra tendencingi ir manipuliatyvūs, o žvelgiant griežčiau – tai sąmoningas istorijos iškraipymas bei dezinformacija.
15min verdiktas: melas. Melagingi teiginiai ir manipuliavimas istoriniais faktais propagandiniais tikslais.
